Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Tokei Ito taip pat pamatė ant žemės sudėtas sunkias odines savo buvusios palapinės palas. Sužinojęs, kad išsaugoti jo ginklai ir palapinė, jis įgavo naujų jėgų.

— Jie jau ne kartą čia ieškojo, Šonka ir jo bendrai, — pranešė Uinona broliui. — Sugrįžę į stovyklą, visada patikrina šią palapinę, ar nėra ginklų. Bet kol kas nieko nerado.

Vadas vėl atsisėdo prie ugnies. Jo skruostai buvo išmušti raudonomis dėmėmis. Tai rodė, kad jis dar karščiuoja. Būtų gerai išprakaituoti pirtyje. Bet nėra kada. Kodėl taip ilgai negrįžta Čapa Garbiniuota Galva? Gal Havandšita nesutinka su jo pageidavimu? Šis senas galingas burtininkas ir jaunasis karo vadas niekada gerai nesutarė.

Vienintelis žmogus stovykloje, su kurio nuomone burtininkas skaitėsi, buvo žiniuonė Untšida, Matotaupos motina.

Prisiminęs ją, Tokei Ito paklausė:

— Ar mūsų močiutė dar gyva?

Uinona pažinojo brolį ir pajuto, kaip suvirpėjo jo balsas.

— Gyva... Gyvena Havandšitos palapinėje.

Tokei Ito nieko neatsakė. Toliau laukė, kol grįš Čapa. Laikas slinko, o Garbiniuota Galva vis nesirodė. Jaunasis vadas liko vienas prie ugnies. Jo pasveikinti neatėjo nė vienas karys. Gal Čapa Garbiniuota Galva dar nedrįso nunešti į kitas palapines žinios apie buvusio belaisvio grįžimą? Nejau iš tikrųjų niekas iš vyrų nepamatė džiaugsmingai sugrįžtant jaunojo vado?

Tuo metu, kai sugrįžęs vadas laukė prie ugnies ir visomis valios pastangomis kovojo su savo jausmais, burtininko palapinėje sėdėjo trys žmonės. Visi buvo skirtingo amžiaus: Havandšita — daugiau kaip devyniasdešimties metų, Untšida — daugiau kaip šešiasdešimties ir Čapa Garbiniuota Galva — matęs tik dvidešimt keturias vasaras.

Čapa pranešė, ko atėjęs.

Havandšita spoksojo į neramiai plastančias ugnies liepsneles. Untšida, sėdinti truputį atokiau, stebėjo burtininką. Jo senas veidas buvo panašus į medinę kaukę, išvagotą raukšlių, visą laiką vienodas, tamsus po baltais plaukais. Lūpos siauros, bet burna neįkritusi. Sunku buvo atspėti, kas dedasi jo širdyje, nes jis pats spėliojo ir rausėsi savo viduje, negalėdamas suprasti nei savęs, nei savo gyvenimo.

O čia dar sugrįžo tas Tokei Ito.

Havandšita labai gerai prisiminė dieną, kai Matotaupos sūnus, tada dar berniukas Harka, pirmą kartą pasirodė jam kaip priešas. Tada vado sūnus buvo matęs devynias vasaras, ir Lokės giminės palapinės dar stovėjo pievoje pietiniame Juodųjų kalnų šlaite. Buvo graži ankstyvo pavasario diena. Miško žemė kliuksėdama rijo sniegą, giedojo kažkoks paukštis, medžių šakos kratėsi nuo savęs tirpstančią baltą naštą ir žarstė žmonėms ant sprando, mustangams ant žiemos kailio. Dauguma vyrų ir jaunuolių buvo medžioklėje. O Havandšitai, senajam burtininkui, tai buvo reikšminga diena.

Tą dieną jis ketino iš berniukų tarpo išsirinkti naują padėjėją. Septynerius metus išgyveno be padėjėjo, kai jo buvęs parankinis ir įpėdinis žuvo kovose su absarokais. O burtininkas jau tada buvo senas ir su kiekviena diena dar labiau seno, tad kol pamatys šimtąją žiemą ir vasarą, norėjo užsiauginti patikimą savo paslapčių paveldėtoją. Ilgai jis dairėsi stovykloje tinkamo berniuko ir pagaliau tylomis nusprendė pasirinkti Harką Kietąjį Akmenį Nakties Akį, vyriausiąjį Matotaupos sūnų. Havandšita žinojo, kad tapti burtininko padėjėju ir būsimuoju burtininku kiekvienam berniukui ir kiekvieno berniuko tėvui buvo didžiausia, visų slapčia išsvajota garbė.

Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis, atrodo, atitiko visus Havandšitos reikalavimus. Jis buvo išmintingas, stiprus, tylus ir ramus, žinoma, kiek šių savybių galima reikalauti iš vaiko. Havandšita norėjo tą ankstyvo pavasario dieną paskutinį kartą išbandyti berniuką, o vakare nueiti į tėvo palapinę ir pranešti savo sprendimą. Naktis prieš tai praėjo laimingai. Sapne jam pasirodė didžiulė gyvatė, su kuria jis visada transo būklės kalbėdavosi, prieš priimdamas svarbų sprendimą — jos sprendimas lyg kokia dvasia lydėjo jį nuo to laiko, kai pats jaunystėje per sielos ir kūno kančias išsiskyrė iš kitų berniukų draugijos ir tapo burtininko mokiniu.

Havandšita tarsi matė save vėl einantį per pušyną tirpstant sniegui, o iš tikrųjų dabar jis sėdėjo rezervate, savo palapinėje, ir atkakliai tylėdamas spoksojo į ugnį.

Tas Harka Tokei Ito vėl grįžo gyvas ir sveikas!

Tada, prieš penkiolika metų, Havandšita pasibaisėjęs suprato, kas per vienas yra Matotaupos sūnus ir ko galima iš jo tikėtis.

Aną ankstyvo pavasario dieną senasis burtininkas, pamatęs, kad stovykloje nėra beveik nė vieno jaunesnio berniuko, patraukė į mišką. Daugybė pėdų rodė, kad berniukai nukurnėjo kaip tik ta kryptimi. Burtininkas slapčia sėlino jiems iš paskos, norėdamas paskutinį kartą prieš galutinai apsispręsdamas pasižiūrėti, ką veikia jo būsimasis mokinys.

Niekieno nepastebėtas, jis prislinko prie pat berniukų, susirinkusių aikštelėje po senu ąžuolu.

Ir tada burtininkui pasirodė, kad jis sustings į ledą.

Jo akyse vyko burtų vaidinimas, toks pat, kokį jis kartais atlikdavo su kariais. Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis vaidino burtininką. Jis buvo persirengęs, bet Havandšita iš karto jį pažino. Berniukas labai tiksliai mėgdžiojo burtininko judesius. Koks įžūlumas! Bet ne tai baisiausia. Labiausiai Havandšita pasibaisėjo, kad visi berniukai atrodė lyg užhipnotizuoti. Net pasirodžius burtininkui, jie ne iš karto atsipeikėjo. Havandšitą tai skaudžiai užgavo. Tą akimirką jam pasirodė, kad berniukas Harka pavogė iš jo burtų paslaptį. Vagišius buvo persirišęs galvą gyvatės oda!

Harka Kietasis Akmuo pirmas iš vaikų pastebėjo senąjį burtininką ir sustingo kaip įbestas. Pagaliau atsipeikėjo ir kiti berniukai. Išsigandę jie ėmė rėkti ir išsilakstė kas sau.

Kas dėjosi artimiausiomis dienomis ir savaitėmis, berniukai paskui neužmiršo visą gyvenimą. Nei anksčiau, nei po to tėvai nebuvo jų taip nubaudę kaip šį kartą. Iki pat vasaros pradžios jie nesikalbėjo su savo sūnumis. Havandšita liepė Matotaupai atiduoti Harką dvylikai dienų ir dvylikai naktų į burtininko palapinę. Jis norėjo vėl atsiimti iš berniuko burtų paslaptį. Norėjo sužinoti, kaip Harkai pavyko ją pavogti. Tačiau berniukas atsilaikė ir vis kartojo tai, kas jam atrodė teisybė: kad norėjo pamėgdžioti ir pažaisti ir kad kitiems vaikams tai labai patiko. Dvylika naktų, kurias Harka praleido burtininko palapinėje, Havandšita nebesapnavo didžiosios gyvatės. Jam tai buvo skaudžiausias smūgis. Jis norėjo palenkti Harką ir atsiimti iš jo savo burtų paslaptį. Bet berniukas nepasidavė. Niekam, netgi tėvui, Harka niekada nepasakojo, kaip burtininkas norėjo jį palaužti.

Tačiau Havandšita daugiau niekada nesapnavo didžiosios gyvatės. Didžioji gyvatė nebesikalbėjo su juo.

Po metų berniukai išsirinko Harką savo vadu, ir karo vadas tam pritarė.

O Havandšitą nuo to laiko vis persekiojo baimė, kad visam laikui prarado burtų galią, kuria taip tikėjo. Tik niekam nevalia to žinoti, niekam! Ištisas naktis senis mušė būgną, mėgino prisišaukti dvasias ir sapnus. Kartais jam pasisekdavo, tačiau sapnai būdavo padriki ir neaiškūs. Niekas iš karių ir berniukų nenumanė apie šias burtininko bėdas, net jeigu vyrai kartais ir būdavo juo nepatenkinti. Vaikai atsiėmė bausmę už neleistiną žaidimą, ir visi greit pamiršo tą istoriją. Bet tik ne Havandšita. Burtininką persekiojo siaubinga baimė, kad vieną gražią dieną vyrai vis dėlto pastebės jį praradus burtų galią. Jeigu kariai šokdavo ir maldaudavo pasirodyti bizonų kaimenes ir bizonai nepasirodydavo, vyrai badaudavo, o Havandšita raitydavosi savo palapinėje, grauždamasis dėl tariamo nesugebėjimo išmelsti sėkmingą medžioklę. Jis griebdavosi keisčiausių ir netikėčiausių gudrybių bei apgavysčių, ir kol kas jam vis dar pasisekdavo apgauti vyrus. Tačiau jis nesiliovė savęs kankinęs, visą laiką mušė ir mušė būgną, maldaudamas pasirodyti didžiąją gyvatę. Jis pradėjo nekęsti Harkos ir jo tėvo Matotaupos. Jam pasisekė ištremti Matotaupą. Bet nepasisekė sutrukdyti, kad jo sūnus po dešimties metų vėl būtų priimtas į savo gentį. Įsimaišė Tatanka Jotanka, didysis burtininkas, ir Havandšita nespėjo paaukoti Harkos prie stulpo.