Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Pro palapinės angą vidun šmurkštelėjo Hapeda. Jis tuoj pat pribėgo prie Tokei Ito, ir vadas leido jam kalbėti.

— Aš su Časke buvau sargyboje, — skubėdamas ir jaudindamasis pradėjo pasakoti berniukas. — Norėjau pranešti, kai pasirodys Šonka, kad neužkluptų netikėtai. Jo dar nėra. Bet atjojo Vilko Galva, kurį vačičunai dar vadina Tobiju, jis laukia prie uolos, kur stovi geltis. Vilko Galva man sakė, kad Šonka su trim ginkluotais vyrais jau joja čionai. Tą aš turėjau tau pasakyti, vade. Vilko Galva dar prašė paklausti, ar jam ateiti į palapinę, ar likti tenai sargyboje.

— Tegu jis joja prie artimiausios sienos... Juodųjų kalnų kryptimi ir išžvalgo, ar ten niekas nepastos mums kelio. Su savo keršiu per dvi valandas pasieks rezervato sieną ir grįš atgal. Noriu kuo greičiau sužinoti, ką jis ten pastebėjo. O tu su Časke ir toliau būk sargyboje prie uolos.

— Gerai. — Berniuko akys sužibo, ir jis bematant vėl pradingo.

Jaunasis vadas išėjo iš apytamsės palapinės į juodą naktį. Mėnulį ir žvaigždes dengė sunkūs debesys. Aplinkui buvo tamsu, nors į akį durk, tik šiek tiek švytėjo balytės ledas. Vėjas nuščiuvo. Atrodė, tuoj tuoj vėl pradės snigti. Dar kaukė keli šunys — penki ar šeši. Kitus išbadėję žmonės jau buvo papjovę ir suvalgę.

Vadas įdėmiai klausėsi ir dairėsi aplinkui. Jis matė, kaip po stovyklą zuja žmonės — dingsta viename tipyje, išlenda ir tuoj pat vėl šmurkšteli į kitą. Nors buvo tamsu, jis pažino Uinoną. Su ja buvo dvi nedidelės mergaitės. Kai viena iš jų bėgo pro šalį, vadas pašaukė ją.

— Blykčiojanti Audra!

Mažylė tučtuojau pribėgo.

— Kas girdėti palapinėse?

— Moterys visos sutinka išsikelti, nes jų vaikai išbadėję ir mes visai neturime vandens. Tos, kurios žino tavo planą, jau kraunasi mantą. Vyrai joms netrukdo.

— Tačiau vyrai tyli?

— Vyrai vis dar laukia, ką nuspręs burtininkas Havandšita. Tačiau visi trys Varnai jau dabar pasišovę pritarti tavo planui. Jie ne tokie įžvalgūs kaip Čapa Garbiniuota Galva, todėl nemato visų pavojų, ir ne tokie išdidūs kaip Četansapa, todėl nenori griebtis ginklo. Jie išdavė tave, vade, bet dabar, kai tu rodai jiems kelią ir duodi viltį, nori būti su tavim.

— Taip sakė Uinona?

— Taip, tai buvo jos žodžiai. Moterys ir daugelis vyrų laiko Uinoną didele burtininke, nes ji visą laiką sapnavo, kad tu tebesi gyvas!

— Bėk toliau. Netrukus išgirsi mano signalą. Tada tegu visi susirenka. Su Havandšita pakalbėsiu aš pats.

Jaunasis vadas prisidėjo prie burnos švilpuką, kurį jam buvo patikėjęs Tašunka Vitko, ir papūtė jį. Nuaidėjo šaižus, skardus garsas, panašus į jauno erelio klyksmą.

Ir staiga, lyg paveikus kokiems burtams, tamsoje atsivėrė visos palapinės aplinkui. Karo švilpuko garsas buvo gerai pažįstamas kiekvienam dakotui nuo mažų dienų, išgirdę jį, net berniukai pabusdavo iš miegų ir šokdavo iš guolio. Jeigu kas, išgirdęs šį švilpuką, dar trindavosi akis, iš to paskui visi juokdavosi ir tyčiodavosi. Kūnas beveik savaime, be valios pastangų, paklusdavo jo šaižiam garsui. Taip būdavo laisvės dienomis, tada niekas kitaip ir neįsivaizduodavo, — išgirdę šį signalą, visi kariai turi tuoj pat rinktis pas savo vadą. Šiandien niekas nebuvo tikras, ką darys jo kaimynas, — skubės pas vadą ar ne. Laisvės dienomis tokia savaime suprantama dakotų vienybė dabar buvo suskaldyta. Bet kai vyrai, skubėdami iš palapinių, pamatė, kad ir tas, ir kitas bėga drauge, visi atgavo viltį — o gal iš tikrųjų jie vėl bus laisvi. Senasis Varnas ir abu jo sūnūs pirmieji pasiekė vadą. Čotanka, Smailioji Ietis, Ihasapa taip pat jau buvo ten. Po vyrų pasirodė moterys, merginos ir vaikai. Visi susigrūdo prie palapinės angos. Atėjo visos moterys, trūko tik Untšidos, ir jaunasis vadas jos pasigedo. Pakurstyta ugnis palapinėje įsiliepsnojo ir apšvietė sugrįžusį vadą, pasipuošusį erelio plunksnomis.

— Jis gyvas! — sušuko daugybė balsų, vieni džiūgaudami, kiti dar abejodami. Daugeliui pasirodė, kad tai dvasių ženklas ir reikia jo klausyti — juk jie laikė Tokei Ito mirusiu, o štai jis stovi prieš juos gyvas!

Jaunasis vadas nieko nesakė. Vis dairėsi po tamsą, nes trūko dar vieno vyro. Havandšita, burtininkas, gydytojas ir vyriausiasis Lokės giminės taikos vadas, vis dar nesirodė. Jo ateinant laukė visi, nes pagal seną paprotį be jo pritarimo karo vadas negalėjo nieko daryti.

Kodėl nesirodo Havandšita? Juk Četansapa, kurio reikalavo burtininkas, jau čia. Taip, jis buvo čia, nors nieko negirdėjo, negalėjo kalbėti, negalėjo pasikelti. Tačiau vyrai jau nebesigėdijo šio nemalonėn patekusio gentainio. Jie leido jam gulėti savo palapinėje, neginė vėl į dykumą.

Havandšita vis dar nesirodė.

Jaunasis vadas pasiryžo ir, nelaukdamas, kol ateis burtininkas, kreipėsi į karius. Nors jo balsas buvo tylus ir dažnai pertraukiamas kosulio, tačiau nakties tyloje visi Lokės giminės nariai jį suprato.

— Dakotų vyrai! Rudoji Lapė ir Ilgasis Peilis Džeksonas mane išdavė ir uždarė į kalėjimą, bet aš sugrįžau. Aš atėjau pas jus, tačiau Šonka nori vėl išguiti mane iš jūsų palapinių. Aš išeisiu. Taip. Bet išeisiu ne vienas. Aš atėjau išsivesti jūsų visų iš rezervato į tolimas pievas ir girias šiaurėje, anapus Misūrio, kur galėtume gyventi laisvi.

Jaunasis vadas valandėlę nutilo, pajutęs, kaip susidomėjo klausytojai. Paskui kalbėjo toliau:

— Bet kol jūs žengsite su manimi pirmą žingsnį, noriu jums pasakyti teisybę, kaip jūs gyvenate čia, „blogosiose žemėse“, ir kokiu keliu ketinu jus vesti. Vien drąsos neužtenka, reikia dar viską žinoti, jeigu nori ištverti ligi galo. Tuo aš įsitikinau savo gyvenime.

— Hau! — iš suklususios minios sušuko Senasis Varnas.

— Aš žinau, kad jūs badaujat ir trokštat ir kad esate apgaudinėjami, — vėl prašneko vadas. — Galbūt Didžioji Ausis Vašingtone kada nors sužinos apie apgaulę, gal jūs ir jūsų vaikai kada nors gausit tuos margus bizonus ir mėsos dėžutes, kurios jums priklauso. Tačiau iki tol daugelis iš jūsų turės mirti badu ir nuo ligų, tada galbūt vienas kitas prasikurs, bus storas ir sotus ir šoks baltiesiems, kad jie iš mūsų juoktųsi.

Vadas permetė akimis žmones. Niekas nė nekrustelėjo.

— Negi mes leisimės, kad mus kaip šunis spardytų vačičunai? — paklausė Čotanka.

— Gal vačičunai jūsų nebespardys, — atsakė vadas. — Bet jūs turėsite nusikirpti plaukus, nes toks bus jų įsakymas. Jūs negalėsite pasikalbėti su visais savo genties broliais, vačičunai mus išskyrė. Šiame krašte jūs niekada neturėsite užtektinai maisto ir negalėsite aprūpinti savo palapinių, visada būsite pasmerkti kęsti alkį arba laukti išmaldos.

— Eikim iš čia! — sušuko daug balsų.

— Todėl aš noriu jus nuvesti į kraštą, — kalbėjo vadas, — kur teka vanduo, kur auga žalesnė ir vešlesnė žolė. Kelias tenai labai tolimas, o žiemą labai sunkus. Kai kurie narsūs kariai jau yra jį įveikę arba mėginę įveikti. Kad jūs suprastumėt, kokie dideli pavojai mūsų laukia, aš priminsiu jums vado Hinmatono Jalatkito kalbą, kurią jis pasakė savo žejeptinams, kai juos ištiko toks likimas kaip dabar dakotus, ir jie, nebegalėdami toliau gyventi savo senuosiuose medžioklės plotuose, leidosi tolimon kelionėn į Didžiosios Motinos žemę1. Buvo žiema, ir visą laiką puldinėjo persekiotojai. Bet kai jie pasiekė sieną, vyrai, moterys ir vaikai buvo taip išvargę, o Ilgųjų Peilių tokia daugybė, kad narsieji žejeptinai turėjo pasiduoti, nors iki laisvųjų prerijų sienos buvo likęs tik vienas žingsnis. Vadas Hinmatonas Jalatkitas tą valandą kreipėsi į savo vyrus tokiais žodžiais: „Aš jau pavargau bekovodamas. Mūsų vadai nužudyti, Matantis Stiklas nebegyvas, Tochulhulsatė nebegyvas. Senieji vyrai visi nebegyvi. Liko tik jaunimas, jis turės pasakyti „taip“ arba „ne“. Tas, kuris vadovavo jauniesiems vyrams, nebegyvas. Šalta, o mes neturime kuo apsikloti. Maži vaikai miršta nuo šalčio. Didelė dalis mano žmonių pabėgo į kalnus, jie ten neturi ko valgyti ir kuo apsikloti. Niekas nežino, kur jie... galbūt jau sušalę. Jeigu turėčiau laiko, eičiau ieškoti savo vaikų, norėčiau pamatyti, kiek jų surasčiau. Galimas daiktas, rasčiau juos negyvus. Klausykit manęs, vadai, aš jau pavargau. Mano širdis paliegusi ir liūdna. Saulė leidžiasi. Aš daugiau niekada nekovosiu“. Taip kalbėjo vadas, pasiduodamas Ilgiesiems Peiliams pasienyje, kai iki laisvosios žemės tebuvo likęs vienas žingsnis. Tačiau mes eisime šiuo keliu, kuris yra toks pat ilgas ir toks pat šaltas. Mes šalsime ir aiksime, greičiausiai ir mus persekios Ilgieji Peiliai. Tačiau jie nenaudos prieš mus didelių paslaptingųjų geležų, kaip darė persekiodami Tašunkos Vitko būrį. Mūsų tik saujelė. Ir tai yra mūsų ginklas. Jeigu mūsų valia bus stipri, mes įveiksime žiemą. Mūsų širdys neturi pavargti ir nuliūsti. Savo kelionę mums reikia pradėti šiąnakt pat. Mes pasitrauksim iš čia. Nieko kito mums negalėtų patarti nei mūsų vyriausieji vadai, nei didieji burtininkai, jeigu jie šiandien būtų su mumis. Kai vieną gražią dieną jų ausys išgirs, kad mes esame laisvi, nudžiugs ir jų širdys. Aš pasakiau, hau.