Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Pagaliau senasis burtininkas savo padėjėju paskyrė Šonką, Harkos priešą. Tačiau Šonka iš esmės buvo menkysta, o dabar perėjo į baltųjų pusę. Havandšita neapkentė baltųjų, nes jie netikėjo paslaptimis. Bet jis taip pat žinojo, kad ir jie turi paslapčių, kurias jis laikė tikrais stebuklais. Jis norėjo pažinti tas paslaptis ir pažino. Bet ką burtininkas galėjo su jomis nuveikti rezervate? Kariai jau nebe taip atkakliai reikalavo burtų, nes žinojo, kad ne burtininkas, o rezervato agentas gali parūpinti jiems galvijų maistui.

Kadaise Havandšita mokėjo ne tik regėti sapnus ir užburti vyrus. Jis taip pat buvo narsus karys, per ilgą gyvenimą labai daug matęs ir patyręs. Tačiau jis mažai galvojo apie tai, ką iš tikrųjų žinojo. Dabar jis svajojo ir troško tik vieno — vėl susigrąžinti buvusią burtų galią, kuria besąlygiškai tikėjo.

Bet štai vėl sugrįžo tas Matotaupos sūnus, gyvas ir sveikas.

Havandšita vėl pasijuto nei šiaip, nei taip, nes niekada netikėjo Uinonos sapnais. O šiandien ir ji pasirodė besanti stipresnė už jį. Untšida irgi, ko gero, persikėlė į burtininko palapinę, tik norėdama jį paveikti savo kerais. Jis nebeturėjo jokios galios šiai moteriai, kuri prieš trejus metus visą stovyklą pakėlė į kovą už grįžusį iš tremties Harką.

Šitas Matotaupos sūnus dabar sėdėjo gyvas Četansapos palapinėje.

Havandšita buvo sutrikęs. Bet po ilgų apmąstymų jam ūmai pasidarė aišku, kaip būtų galima perduoti savo nerimą kariams ir kartu išsisukti netarus lemiamo žodžio; šaižiu balsu jis paliepė Čapai Garbiniuotai Galvai, kuris ligi šiol laukė tylėdamas, šaukti tarybos susirinkimą, kaip reikalavo jaunasis vadas.

Tokei Ito, apie kurį taip ilgai galvojo jo senas priešas Havandšita, vis dar tebesėdėjo vienas prie ugniakuro Četansapos palapinėje.

Galiausiai palapinės anga prasivėrė, ir pasirodė Čapa Garbiniuota Galva. Jo nuotaika buvo nesmagi. Jis atsisėdo priešais Tokei Ito, pasiėmė pypkę, bet neužsidegė. Ilgai tylėjo, kol pagaliau ryžosi prašnekti.

— Havandšita pareiškė sutinkąs sušaukti tarybos susirinkimą, — galiausiai pranešė jis. — Jeigu labai nori, netgi šiąnakt. Bet su sąlyga, kad bus pranešta Četansapai ir jis dalyvaus susirinkime. Tačiau tokiam sprendimui negali pritarti kiti tarybos vyrai. Četansapa — pabėgėlis. Ilgieji Peiliai jį laiko žudiku. Jeigu Četansapa dalyvaus mūsų susirinkime, tai bus maištininkų susirinkimas. O mūsų vyrai negali sukilti, nenori nė pradėti. Mes neturime ginklų, mūsų peiliai per trumpi galynėtis su Ilgųjų Peilių šautuvais, be to, gana ilgai veltui kovojome. Havandšita savo žodžiais paspendė tau naujus žabangus.

Tokei Ito nieko neatsakė, tik paklausė:

— Ar galite pristatyti Četansapą čionai, į jo palapinę?

— Galėti tai galime... bet jis visiems mums užtrauks nelaimę ir niekam iš to nebus jokios naudos. — Čapa Garbiniuota Galva ištarė šiuos žodžius skaudama širdimi. — Mes ir tave turėsime slėpti, mano broli, kaip slepiame Četansapą. Mums uždrausta priimti tave į savo tarpą. — Čapa Garbiniuota Galva bejėgiškai mostelėjo ranka, ir jo žvilgsnis ėmė bėgioti palapinės sienomis, tarsi ieškodamas ir nerasdamas išeities. — O, mano vade! Tu įžengei į mūsų palapines, bet ir vėl turėsi jas palikti.

— Ne, Čapa, — sugrįžėlis kalbėjo dusliu balsu, bet tvirtai ir ryžtingai. — Aš nebepaliksiu jūsų palapinių. Aš pasiimsiu jus su savimi. Mes išsikelsime iš rezervato.

Čapa Garbiniuota Galva spoksojo į kalbėtoją.

— Ką tu čia šneki? Gal mano ausys negerai nugirdo?

— Ne, tu teisingai supratai mano žodžius. — Tokei Ito užgesino pypkę, kad netrukdytų kalbėti. — Šiąnakt pat jūs sugriausite savo palapines. Jūsų moterys ir vaikai susikraus daiktus. Rudoji Lapė atleidžia savo raitelius. Sienos čia niekas nesaugo. Ilgųjų Peilių akys ir ausys nukreiptos tik į Tašunką Vitko. Jeigu mes šiąnakt pajudėsime, niekas mums nesutrukdys. Aš noriu persikelti su jumis į Kanadą, ten surasime naują tėvynę ir galėsime gyventi kaip laisvi žmonės. Hau.

Čapa Garbiniuota Galva pasižiūrėjo į ugnį, o paskui į sulysusį vyriškį, sėdintį priešais.

— Tu nori ištempti į sniegą ir šaltį moteris ir vaikus, ir tik dėl to, kad pats negali pas mus pasilikti? Tu kliedi!

Tokei Ito veidas užsiplieskė kaip ugnis.

— Čia kalba tavo vadas!

Čapa Garbiniuota Galva atsistojo.

— Mūsų didieji vadai sumušti ir išvyti. Ar tu viršesnis už juos?

— Aš esu jų sūnus ir jaunesnysis brolis.

— Palikti mūsų didžiąją gentį?..

— Mes neužmiršim savo tėvų.

— Atsisakyti paskutinio gero, ką vačičunai mums dar paliko?

— Visko, tik ne galimybės būti laisvu žmogumi!

— Mes turėtume daug ko išmokti, Tokei Ito.

— Ir išmoksime, tačiau laisva valia.

— Tie laikai jau praėjo!

— Ne, kol aš tebesu gyvas... Mes pasitrauksime į šiaurę, anapus Misūrio!

— Į senų priešų, siksikų, medžioklės plotus?

Tokei Ito priėjo prie Čapos ir iš arti pažvelgė jam į veidą.

— Čapa Garbiniuota Galva! Aš negaliu pasakyti tau nieko daugiau, ką jau esi girdėjęs. Be to, nėra ir laiko, mums liko tik kelios valandos, ir turime kuo greičiau leistis į ilgą kelią, jeigu nenorime, kad mus aplenktų priešai. Keliamės į Kanadą!

— Vačičunai ateis ir ten, iššaudys bizonų kaimenes ir suvarys mus į rezervatą. Mes daugiau niekada nemedžiosime, mano vade!

— Tavo teisybė. Bizonai jau išnaikinti. Turime rasti kitą išeitį. Štai sėdi tu čia išdžiūvusioj plynėj, Ilgųjų Peilių belaisvis. O ar ne geriau bus, jeigu turėsime gerą gabalą žemės ir, būdami laisvi, išmoksime auginti gyvulius, sėti ir pjauti?

Karys išpūtė akis.

— Tu juk žinai, tai sena mano svajonė, bet mes nugalėti. Dakotų dabar laukia toks pat likimas, koks kadaise ištiko mano juoduosius protėvius. Mano tėvas pabėgo pas dakotus, norėdamas būti laisvas, o aš kartu su jumis vėl tapsiu vergu!

— Eime! — Vadas tvirtai paspaudė draugo petį. — Mes daug su tavim drauge jodinėjome. Šiandien tu manęs nepaliksi, Čapa.

Vyriškis sugniaužė kumščius.

— Visa tai labai gerai, — dar kartą sumurmėjo jis, — bet mes nebeturime jėgų.

Čapa Garbiniuota Galva pamažu atsitraukė nuo vado ir, priėjęs palapinės sieną, įrėmė kaktą į pušinę kartį. Jo veidas skausmingai persikreipė, tačiau didelės juodos akys degė nenumaldomu troškimu ištrūkti iš priespaudos jungo ir vėl pasiekti išsvajotąją laisvę.

Sugrįžėlis stovėjo prie ugniakuro, nutviekstas virpančios liepsnos atšvaistų, ir žiūrėjo į draugą, kuris vis dar nenorėjo atsigręžti.

Pagaliau vadas atsisėdo ir įsikando atšalusią pypkę. Palapinės kertėje sėdėjo abi moterys — jos girdėjo visą vyrų pokalbį. Mongšongša staiga liovėsi glosčiusi lopšį, jos ranka sustingo ir keistai stirksojo ore nelyginant nudžiūvusi ar užburta šaka. Kai Čapa pasakė, kad sugrįžęs Tokei Ito vėl turės palikti stovyklą, Uinonos veidas pasidarė pilkas kaip pelenai. Ji pasijuto lyg pabudusi iš baisaus sapno. Paveikta brolio valios, ryžtingai atsikėlė ir išėjo iš palapinės.

Ji paliko stovyklą ir susirado Hapedą, Četansapos sūnų. Nors buvo naktis, berniukas vienui vienas stovėjo prerijose.

— Kur Časkė? — paklausė mergina. — Ir kodėl tu neini į palapinę?

— Mes su Časke buvome nubėgę prie anos uolos.

Tokei Ito tebeturi savo geltį ir Ohitiką. Časkė pasiliko prie jų budėti. O aš galvoju, ką man toliau daryti.

— Bėk ir surask tėvą! Mano brolis nori su juo pasikalbėti.