Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Kai vadas baigė kalbėti, atėjo senasis burtininkas Havandšita.

Tuo metu tarp moterų įsimaišė ir Untšida.

Jaunasis vadas, kaip reikalavo paprotys, nuėjo pasitikti senojo burtininko, o sutikęs jį pasiūlė jam ranką ir nuvedė į Četansapos — Juodojo Sakalo — tipį. Palapinės angos niekas neužsklendė, ir susirinkę žmonės matė, ką juodu daro viduje. Vadas nuvedė Havandšitą prie ugniakuro, ir senasis burtininkas pamažu atsisėdo.

Tokei Ito įsitaisė priešais ir pamojo Uinonai, kuri jau buvo sugrįžusi į palapinę. Mergina žinojo, ką daryti. Ji surado labai rūpestingai slepiamą daiktą, išvyniojo jį iš odos, ir dabar visi pamatė, kad mergina atnešė broliui šventąją pypkę ir siuvinėtą maišelį su tabaku.

Vadas paėmė pypkę. Ilgas jos kandiklis buvo apvyniotas raudonai nudažyta dygliakiaulės oda, papuoštas šermuonėlio kailiuku ir retai sutinkamo baltojo bizono uodega. Pypkės galva buvo iš raudonojo molio, randamo Misūrio pakrantėse. Tos šventos kalvos Misūrio pakrantėse, iš kur atkeliavo šis molis, buvo ypatingos. Ten viešpatavo amžina taika. Šitaip gyventi, pagal indėnų tikėjimą, žmones išmokęs paslaptingasis, niekada negimstantis ir niekada nemirštantis Griaustinio Paukštis, ir tai turėję priminti, kad kažkada, visų amžių pradžioje, tarp žmonių, taip pat tarp žmonių ir gyvulių buvusi taika ir santarvė. Dar ir dabar dakotų sūnūs ir dukterys saulei tekant melsdavo Vakantaką, didžiąją paslaptingą gyvybinę galią, šios taikos. Tačiau ligi pat šiol vis negalėjo jos išmelsti, štai ir šiandien turėjo rūkyti taikos ir pasitarimo pypkę tik todėl, kad reikėjo ruoštis sunkiam išbandymui.

Tokei Ito savo skiltuvu užsidegė pypkę, ir atėjo akimirka, kurios visi laukė su dideliu nekantrumu ir slaptu nerimu. Pagal paprotį vadas, sumanęs didelį žygį, turėdavo pasiūlyti šventąją pypkę burtininkui. Jeigu burtininkas paimdavo pypkę ir užsirūkydavo, tai būdavo ženklas, kad jis pritaria vado sumanymui. Jeigu nepaimdavo, tai reikšdavo, kad jis sumanymą atmeta.

— Mes iškeliaujame!

Senasis burtininkas delsė.

— Mes išsikeliame iš čia!

Burtininko akys išsiplėtė, lyg jis būtų pamatęs kokią viziją.

— Aš girdžiu bizonų maurojimą ir mūsų tėvų balsus. Mes kelsimės atgal prie Didžiosios Lokės kalnų! Mirusieji ir bizonai sugrįš vėl!

— Pirmyn anapus Misūrio — ten mus veda Tašunkos Vitko vardas!

Kariai išsigando, nes griežti vado žodžiai jau grėsė kivirču. Ką patvirtins šventosios pypkės priesaika?

— Mes išsikeliame iš čia... — Tokei Ito, užsidegęs pypkę, pasiūlė burtininkui.

Senis pakėlė ranką ir paėmė pypkę.

— Mes išsikeliame iš čia.

Po šio paskutinio sprendimo aplinkui įsiviešpatavo tyla. Jeigu dabar kas ištartų nors vieną žodį, Havandšita turėtų perduoti pypkę kitam, ir jau nebebūtų galima jos toliau rūkyti.

Senasis burtininkas atsistojo ir šešis kartus pagarbiai patraukė pypkę, išpūsdamas dūmus į dangų, į žemę ir į keturias puses — į rytus ir vakarus, pietus ir šiaurę. Paskui vėl atsisėdo ir perdavė pypkę jaunajam vadui, kuris padarė lygiai tą patį kaip ir burtininkas. Paskutinį kartą užsitraukęs ir išpūtęs dūmus, jis grąžino pypkę Uinonai, kuri ją vėl paslėpė.

Havandšita atsistojo, ir vadas palydėjo savo svečią į jo palapinę. Visi tyliai laukė, kol jis sugrįžo atgal ir vėl prabilo į karius šitokiais žodžiais:

— Dakotų vyrai! Mes išsikeliam iš čia. Havandšita apsisprendė. Jis už tai. Apsispręskit ir jūs!

Vadas užsirūkė mažą, raudonai dažytą, meniškai išdrožinėtą karo pypkę ir laukė, ką atsakys kariai. Visais laikais kariai galėjo laisvai pasirinkti: paklusti vadui ar ne.

Pirmasis apsisprendė Čapa Garbiniuota Galva. Jis priėjo prie vado, paėmė pypkę ir patraukė dūmą.

— Aš eisiu su tavim, vade! Tu pasakei mums visą teisybę. Dabar aš žinau, kad tu ne aklai vedi mus į pavojų, o esi viską gerai apgalvojęs. Todėl aš darysiu taip, kaip tu įsakysi! Hau!

Kai po burtininko šitaip apsisprendė ir tas, kuris tarp jaunesniųjų karių buvo laikomas išmintingiausiu, daugiau nebeabejojo ir kiti. Pypkė ėjo iš rankų į rankas, ir kiekvienas, patraukęs dūmą, pripažino sutinkąs klausyti savo vado.

Taip jiems berūkant pypkę, ėmė skrajoti pirmosios snaigės. Visi žinojo, kad netrukus pradės smarkiai snigti. Moterys ir vaikai sugrįžo į savo palapines galutinai susiruošti į kelionę. Tokei Ito sušaukė karius į Četansapos palapinę.

— Kiekvienu metu gali pasirodyti Šonka ir trys ginkluoti jo palydovai, — paskelbė jis. — Kaip paprastai elgiasi Šonka ir jo parankiniai, sugrįžę į mūsų palapines?

— Jie visada eina po du, — pranešė Senasis Varnas. — Visų pirma išnaršo Četansapos ir Čapos palapines. Pakui eina toliau.

— Taip jie darys ir šį kartą, nes tikisi Juodojo Sakalo arba Bebro palapinėje rasti mane. Šonka sugrįš su trim savo palydovais, vadinasi, galės čia sudaryti dvi grupes ir patikrinti palapines. Aš siūlau mums pasidalyti. Trys kariai pasiliks su manim Četansapos palapinėje, kiti trys eis su Čapa į jo palapinę. Visi kiti išsiskirstys į savo tipius. Jeigu tik Šonka ar kuris nors iš jo bendrų įžengs į palapinę, mes jį tučtuojau patamsyje užpulsime, nuginkluosime ir surišime. Hau.

— Hau! — sušuko kariai.

Paskui visi išsiskirstė, kaip buvo sutarta. Trys Varnai pasiliko su vadu Četansapos palapinėje.

Vadas juto, kaip palaimingai veikia Uinonos gydomosios žolelės. Nors dar jautė nuovargį, krėtė šaltis, tačiau širdis dabar plakė tvirčiau ir jis galėjo būti ramus, kad artimiausiomis valandomis jėgos jo neapleis. Davęs vieną kitą nurodymą, vadas išėjo į lauką pasižiūrėti savo gelčio ir šuns — nereikia, kad Šonka pirma laiko juos pamatytų.

Atėjęs prie uolų sienos, jis pamatė viršuje berniukus Hapedą ir Časkę. Jie gerai ėjo sargybą.

— Kai pasirodys priešai, ūktelėkit pelėdos balsu, tačiau tik vieną kartą, kad Šonka nieko neįtartų! — sušuko jis narsiems berniūkščiams.

Šie ženklu parodė, kad suprato jį. Vadas pasiėmė gyvulius, tačiau nuvedė juos ne į arklių tabūną prie kaimelio, o gerokai toliau į vakarus ir liepė niekur iš ten nesitraukti. Paskui vėl atsargiai sugrįžo į stovyklą.

Netrukus pasigirdo ir sutartas pelėdos ūktelėjimas. Ugnis Četansapos palapinėje buvo beveik užgesusi. Žioravo tik paskutinės žarijos, Uinonos paliktos apskritoje įduboje palapinės vidury. Četansapa gulėjo palapinės kertėje, suvyniotas į apklotus. Mongšongša sėdėjo nejudėdama šalia vyro ir laikė apkabinusi tuščią lopšį. Uinona buvo pasitaisiusi guolį, bet nemiegojo.

Palei pat angą tykodami gulėjo Tokei Ito ir trys Varnai. Jie jau girdėjo dundant arklių kanopas. Šonka ir jo policininkai artėjo prie stovyklos šuoliais. Jie jojo visiškai atvirai, nė kiek nesisaugodami. Per tą trumpą laiką, kai su ginklu rankoje galėjo rodyti savo valdžią beginkliams gentainiams, jie jau įprato elgtis kaip baltieji; žinojo, kad visi jų bijo, ir todėl jautėsi tokie drąsūs.

Kanopų dundėjimas nutilo. Keturi raiteliai sustojo visai netoli stovyklos. Tokei Ito ir Varnai girdėjo balsus ir suprato, kad pirmiausia jie ves į tabūną arklius. Tai truko neilgai. Po valandėlės iš balsų galima buvo spręsti, kad keturi ginkluoti bendrai vėl Susirinko draugėn ir Šonka davė naują įsakymą. Palapinėje tykojantys vyrai to įsakymo gerai nesuprato, tačiau netrukus išgirdo jį vykdant.

Lengvi dviejų žmonių žingsniai artėjo prie Četansapos palapinės. Paskui beveik vienu metu palapinėn įgriuvo du ginkluoti vyrai.