Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Jis nebaigė sakinio ir sėdo ant arklio.

Visi pasekė Rudosios Lapės pavyzdžiu ir taip pat užsėdo ant arklių.

— Na ir sekasi tau, laimės turi daugiau nei proto, — sušuko Luji jaunajam Filipui.

— Vis geriau, negu kad būtų atvirkščiai, — atsikirto vaikinukas. Bet Luji matė, kad jis dar tebėra išbalęs.

Kol Tokei Ito ir abu jo kariai, Čapa ir Tobijas, kovojo su persekiotojais, Lokės giminės vilkstinė pasiekė Juodųjų kalnų miškus.

1 Kanadą. Motina čia vadinama Anglijos karalienė (aut. past.).

LOKĖS BERNIUKAI

Pamažu nustojo snigę, aprimo vėjas. Pakilęs rūkas viską uždengė pilka skraiste. Bet netrukus vėl prašvito, vilnijanti migla prašviesėjo ir pagaliau ją užliejo žėrintis saulės spindulių auksas. Bėglių vilkstinė sustojo. Ką tiktai visi su baime klausėsi šūvių, o dabar buvo aišku, kad pirmasis pavojus atremtas. Senasis Havandšita pakėlė rankas ir už visą giminę ėmė kalbėti ryto maldą, prašydamas Šventąją Paslaptį taikos, kaip kad buvo įprasta nuo senų senovės. Berniukui Hapedai tos iškilmingos akimirkos buvo žinomos nuo pat ankstyvos vaikystės, bet šiandien jis klausėsi maldos ypač įdėmiai ir rimtai, nes dabar pirmą kartą patekėjo saulė jų ilgame kelyje į naująją tėvynę.

Juodųjų kalnų miškai ir uolos priglaudė pabėgėlius. Berniukas Hapeda pirmą kartą įžengė į šiuos kalnus, kurie buvo pačioje dakotų krašto širdyje, ir todėl dabar jis ne tik troško pabėgti nuo priešų, bet kartu ir nekantriai laukė, ką naujo patirs ir pamatys šiose dar nepažįstamose vietose.

Hapeda girdėjo, kaip vilkstinės priekyje vyrai skinasi kirviais kelią pro šakas ir miško brūzgynus. Iš prerijų išniro Tokei Ito su abiem „baltaisiais vilkais“. Vyrai dar tebelaikė paruošę šautuvus ir truputį atsilikę sekė paskui vilkstinę.

Pasiekęs tankius brūzgynus, Hapeda nusėdo nuo arklio ir nusivedė jį už pavadžio. Iš pradžių jie traukė per mišką pakalnėn, nes kalnų masyvą iš visų pusių juosė upės slėnis; apačioje buvo girdėti vandens ošimas. Vilkstinė pasirinko seną žvėrių išmintą taką, kuriuo kadaise, matyt, nuolatos naudojosi šiose vietose gyvenę dakotai. Tačiau audra buvo neseniai privarčiusi medžių, sniegas prilaužęs šakų, todėl net šiuo pramintu taku buvo sunku skverbtis į priekį.

Slėnio gilumoje Hapeda matė saulės nutviekstą upės juostą. Permatomos bangos ritosi smėlėtu dugnu, sruvo tarp didelių apsnigtų akmenų. Sekliame vandenyje kai kur plaukiojo ploni ledokšniai. Tik vagos vidury upė buvo pragraužusi gilią griovą, kuria vanduo garmėjo greitai, nesutikdamas jokių kliūčių. Šioje vietoje teko truputį sugaišti, nes persikelti per sraunumą su arkliais ir valkčiais buvo ne taip lengva. Tačiau netrukus vilkstinės priekis jau buvo kitame krante ir, pasukę į kairę, bėgliai patraukė paupiu aukštyn.

Upė buvo labai vingiuota, apsirangiusi aplink akmeningą kalnų masyvą, ir keliautojams reikėjo daug sukiotis čia dešinėn, čia kairėn. Pakrantėse tyliai stovėjo medžiai, prislėgti blizgančios sniego naštos. O dakotai vis traukė ir traukė tolyn. Kai vilkstinė pasiekdavo kokį upės vingį, Hapeda galėdavo apžvelgti visą žmonių ir arklių virtinę nuo pradžios ligi galo. Tada jis pamatydavo ir Havandšitą, ir Untšidą, vedančią geltąjį mustangą, ir juodąjį Ohitiką. Tačiau niekaip negalėjo rasti savo draugo Časkės. Kurgi jis pasidėjo? Juk turėjo čia būti su visais! Aiškus daiktas, jis iškeliavo drauge ir nepasiliko savo nekenčiamo globėjo Šonkos palapinėje. Bet kurgi jis?

Slinko sunkios kelionės valandos, o bėgliai vis traukė tolyn, be poilsio, be pertraukos. Pagaliau vakaruose, upės aukštupyje, nusileido saulė ir švelniu raudoniu nutvieskė medžių viršūnes ir kalnų keteras. Slėnį apgaubė vakaro šešėliai, šniokščiantis vanduo patamsėjo.

Hapeda apsidžiaugė, kai Havandšita galiausiai paliepė sustoti. Visą naktį išbuvęs be miego, o paskui tuščiu pilvu keturiolika valandų išsėdėjęs ant arklio, berniukas jautėsi nežmoniškai pavargęs. Jis jau iš tolo matė nakvynės vietą, kurią išrinko vilkstinės vadai. Tai buvo nuolaidus slėnis, įsiterpęs tarp kalnų ir apsaugotas iš šiaurės nuo vėjo. Čia po pušimis ir pilkais ąžuolais taip pat buvo sniego, bet ne tiek daug kaip prerijose. Keleiviai nuėmė nuo arklių krovinius ir nuvedė juos į mišką. Hapeda irgi paleido savo mustangą ganytis, o pats dairydamasis slampinėjo aplinkui. Po vienu senu medžiu gumbuotomis šakomis aptiko įvyniotą į apklotus tėvą, gulintį įduboje tarp šaknų. Motina atnešė vandens, ir Hapeda suvalgė vieną iš dviejų varnų, kurias aną vakarą buvo iškepusi Mongšongša. Kitą pasiliko.

Gal kartais Časkė neturi ko valgyti. Četansapa ničnieko neėmė į burną. „Alkanam geriau gyja žaizdos“, — mokė jis savo sūnų.

Mongšongša padavė Hapedai kuo užsikloti. Šauklys vaikščiojo aplink, skelbdamas, kad, praslinkus valandai po pusiaunakčio, vėl reikės leistis į kelią. Vadinasi, laikas miegoti. Tačiau Hapeda vis dar negalėjo sumerkti akių, sėdėjo ant kailinio apkloto ir dairėsi. Jam pasirodė, kad stovyklos pakrašty šmėkštelėjo kresna Časkės Plačiosios Pėdos figūra. Hapeda suspaudė patogią, kietą sniego gniūžtę ir kai krūmuose vėl pasirodė Časkė, pašokęs paleido į jį. Časkė pataikytas staigiai apsisuko, bet, atrodo, nesiruošė sviesti atgal. Jis pradingo už medžio.

Hapeda spoksojo į tą vietą, kur pasislėpė jo draugas. Jis buvo taip užsigalvojęs, svarstydamas, ką daryti, kad net neišgirdo, kaip tėvas jį tyliai pašaukė vardu. Tik po kurio laiko atsikvošėjo ir suklusęs atsigręžė.

— Eik, Hapeda, atvesk jį! Jo dėdė Šonka niekados nebegrįš į mūsų palapines. Hiacintą mirė. Nuo šiol Časkė galės gyventi mūsų palapinėje.

Hapeda, nesitikėjęs tokio pasiūlymo, dėkingas linktelėjo tėvui. Paskui pašoko ir, žargstydamas per šaknis, braudamasis pro brūzgynus, aplenkdamas mingančių žmonių pulkelius, nubrido per sniegą ten, kur neseniai sniego gniūžte buvo pataikęs į draugą. Stovyklos pakraštyje buvo dar tik kur ne kur primindžiota, ir Hapeda greitai aptiko giliai įspaustas berniuko pėdas. Jomis jis patraukė į mišką.

Paėjęs galiuką, rado sniege susirangiusį kūnelį. Časkė buvo įsirausęs į sniegą kaip šuo. Kai Hapeda sustojo šalia, Časkė atsisėdo; parietęs kojas, apkabino rankomis kelius ir įsmeigė akis į tolį.

— Časke Plačioji Pėda! Tą mėnesį, kai sirpsta žemuogės, mes pasirinkome vienas kitą kraujo broliais, o šiandien mano tėvas pasakė norįs būti ir tavo tėvu. Eime!

Časkė nieko neatsakė. Jis sunkiai pakilo nuo žemės ir kartu su Hapeda nuėjo atgal į stovyklą. Časkė buvo kresnas vyrukas, platesnių pečių ir žemesnis už liekną Hapedą. Časkė turėjo įprotį stovėti plačiai išžergęs kojas, todėl ir buvo pramintas Plačiąja Pėda. Tačiau jis mokėjo ne tik tvirtai stovėti ant žemės, bet buvo ir labai vikrus, per lenktynes tik Hapeda jį aplenkdavo. Bet šiandien jo eiklumo ir jėgos neliko nė ženklo. Časkė ėjo kaip senis. Dvejodamas sustojo kartu su Hapeda prie Četansapos guolio. Karys pažvelgė į jį.

— Mano antrasis sūnau!

Hapeda paėmė savo kraujo brolį už rankos ir nusivedė gultis. Berniukai susisupo į vieną kailinį apklotą ir užsitraukė jį ant galvos. Abu juto, kaip motina Mongšongša dar užbėrė ant jų sniego, kad būtų šilčiau miegoti. Nors nedegė ugnis, virš galvos nebuvo palapinės, jie jautėsi gana patogiai, ir netrukus abu įveikė miegas.

Kai Čapa praskleidė apklotą, abu berniukai pašoko iš guolio; jie negalėjo atsistebėti, kad išmiegojo net tris valandas, nors atrodė, ką tik užsnūdo. Bet, matyt, iš tikrųjų buvo taip, kaip juokdamasis sakė Čapa, nes mėnulis jau buvo patekėjęs, o stovykloje bruzdėjo žmonės. Moterys vedėsi arklius, ruošdamosi vėl užkrauti ant jų nešulius. Gyvuliai ėjo nenoromis, nes ir jie dar buvo pavargę.