Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Burtininkas įsmeigė akis į Tokei Ito, kuris ramiai, nė nemirktelėjęs išklausė jo ir kitų karių nuomones. Visi su nekantrumu laukė, ar vadas nusileis burtininkui, ar ne.

— Kalbėk! — paragino vadą Havandšita.

— Aš jau pasakiau. Aštuntą naktį mes iš čia iškeliausime.

Burtininkas neparodė, kaip jį užgavo šitokie vado žodžiai.

— Po tavęs, mano jaunasis sūnau Tokei Ito, dar kalbės dvasios. Mes pasiliksime!

Kariai išsigando, pamatę, kaip smarkiai nesutaria vadas ir burtininkas. Jie tiesiog nežinojo, nė ką manyti, išgirdę, kaip atžariai ir ryžtingai ką tik sugrįžęs vadas atrėžė senajam burtininkui. Čapos ir Tobijo veiduose buvo matyti susirūpinimas — kas dabar bus Tokei Ito? Senasis Varnas tik išpūtė akis pasipiktinęs — kurgi matyta šitaip elgtis su burtininku, ir dar tokiam jaunam vyrui kaip dabartinis karo vadas! Četansapą šis susidūrimas taip pat labai sujaudino, tik jis nenorėjo parodyti, kas dedasi jo širdyje. Jis ligi šiol dar nieko nežinojo apie Tokei Ito planą keliauti tolyn į šiaurę anapus Misūrio.

Burtininkas nužvelgė ratu sustojusius pasitarimo dalyvius, visi susigūžė ir nuleido akis, tik vadas stovėjo kaip stovėjęs. Havandšita tikino save galįs būti patenkintas savo žodžių poveikiu, tačiau neiškentė dar kartą nebakstelėjęs jaunajam vadui, drįsusiam jam prieštarauti.

— Tu buvai ilgam išvykęs, Tokei Ito, tu pažįsti vačičunus, bet nežinai visų Didžiosios Lokės paslapčių. Tad geriau patylėk ir pagalvok!

Tokei Ito nieko neatsakė, tačiau atlaikė burtininko žvilgsnį, ir visi pajuto, ką jis dabar galvoja: kad Havandšitai nėra ko kištis į karo vado reikalus ir kad vyrai turi klausyti to, kuriam prisiekė ištikimybę, rūkydami karo pypkę.

Burtininkas apsisuko ir nuėjo, lydimas Senojo Varno. Kiti vyrai taip pat vienas po kiti išsiskirstė. Su Tokei Ito liko Čapa ir Tobijas.

— Nereikėjo mums dangintis į šias vietas, — tarė Čapa. — Gimtosios vietos labai stipriai traukia žmones, sunku su jomis išsiskirti. Prieš leidžiantis į šį žygį, mums reikėjo geriau pasitarti. Išlėkėm kaip akis išdegę.

— Ne. Mes viską gerai padarėme. Tik jūsų burtininkas labai blogas, — susijaudinęs išklojo delavaras.

Tokei Ito iš pradžių pažiūrėjo palankiai į tokią delavaro kalbą. Bet paskui jo širdyje pabudo genties išdidumas ir tam tikras nepasitikėjimas delavaru. Ir jis tarė:

— Iš prigimties tu nesi dakotas.

Tobijas susigūžė. Jis pasijuto užgautas.

Kas buvo kalbama pasitarime, žinojo tik patys jo dalyviai. Visi kiti laikėsi atokiai ir nieko negirdėjo. Hapeda su Časke taip pat nieko nenumanė apie vado ir burtininko kivirčą. Jie buvo labai patenkinti, džiaugėsi, kad dabar galės ligi soties išsimiegoti, pamedžioti žvėrių, kurių turėtų būti apstu šiuose miškuose. Džiaugėsi, kad galės nubėgti prie upės, kur kadaise Tokei Ito, būdamas vaikas, nugalėjo Šonką, ir dar — kad galės kaip broliai gyventi drauge vienoje palapinėje.

Moterys ir mergaitės pradėjo statyti palapines. Vado būstas turėjo stovėti senojoje vietoje. Jam buvo paruoštos ir naujos kartys. Bet kol aštuonios palapinės bus gatavos ir berniukai galės eiti gulti, praslinks dar kiek laiko. Todėl Hapeda ir Časkė nusprendė išnaudoti tą laisvą valandėlę ir pasidairyti, kas dedasi aplinkui. Jų dėmesį patraukė aukšta pušis. Iš jos viršūnės būtų toli matyti. Jie nubėgo prie medžio, bet pamatė, kad ten jau yra vienas žvalgas. Tačiau tai ne bėda, užteks vietos ir jiems. Jie mikliai užsikabarojo ant apatinių šakų ir ėmė kopti aukštyn. Staiga iš viršaus nuaidėjo šaižus perspėjantis švilpukas, ir berniukai tučtuojau sustingo medžio šakose. Suklusę pažvelgė į žvalgą viršūnėje ir pamatė, kad tai besąs jaunesnysis Varnas. Jis gulėjo kniūbsčias ant siūbuojančios šakos, nukoręs nuo jos vieną koją. Su šviesiomis odinėmis kelnėmis ir baltu vilko kailiu ant nugaros jis ir pats atrodė kaip apsnigta šaka.

Berniukai žvilgsniu paklausė, gal jiems lipti žemėn. Bet Varnas šito nereikalavo. Tad jiedu įsitaisė tarp šakų ir ėmė dairytis aplinkui. Iš čia buvo gerai matyti miškais apaugęs šlaitas ir pietuose, anapus upės slėnio, plytinčios apsnigtos prerijos. Virš galvų krankė būrys varnų. Jas pabaidė kažkas ten aukštai, kalne, ir berniukai mėgino išsiaiškinti, kas galėjo išgąsdinti paukščius. Žvalgas medžio viršūnėje vėl švilptelėjo, šį kartą labai tyliai, ir parodė ranka. Jo judesiai buvo nekantrūs, lyg jis būtų norėjęs pasakyti: „Tai vis dar nematote, žiopliai? Turbūt jūsų akys dar užmiegotos?“

Ūmai Časkė pačiupo savo kraujo brolį už alkūnės.

— Lokys medyje!

Dabar ir Hapeda pamatė didžiuliame sename medyje, augančiame aukštai kalne, iš kur neseniai buvo pakilusios varnos, tūnantį tamsiaplaukį lepečkojį. Netaręs Časkei nė žodžio, berniukas tuoj pat ėmė kabarotis žemėn, Časkė — jam iš paskos. Nuo apatinių šakų berniukai nušoko į sniegą ir, kiek kojos neša, pasileido prie palapinių.

Kurgi Tokei Ito?

Vadas dar tebestovėjo paupy, dabar jis kalbėjosi su Čotanka. Berniukai pribėgo prie abiejų vyrų, bet nešoko tuoj pasakoti, ką matę. Tačiau Tokei Ito, pastebėjęs jų blizgančias akis ir įraudusius skruostus, suprato, kad jie nori pranešti kažkokią svarbią žinią, ir davė ženklą kalbėti.

— Časkė Plačioji Pėda matė lokį, kurį mums parodė jaunesnysis Varnas, paskui ir aš jį pastebėjau, — pranešė Hapeda. — Lokys įsilipęs į medį, ten, viršuj, kalne, per strėlės šūvį nuo čia.

Vyrai sukluso.

— Jis bus mano, — tarė Tokei Ito.

Berniukai susidomėję žiūrėjo į vadą.

— Bėk, Časke, — paprašė vadas, — atnešk mano baltąjį lanką ir vieną strėlę. Uinona tau paduos jį.

Časkė nudūmė kaip vėjas. Netrukus jis sugrįžo, nešinas brangiu lanku ir ūdros kailio dėklu, kuriame buvo keturios strėlės. Tokei Ito paėmė lanką ir vieną strėlę. Dėklą ir tris strėles paliko berniuko rankoje.

Vadas su kariais nuėjo prie didžiojo medžio, kurio viršūnėje sėdėjo jaunasis Varnas. Berniukai irgi nusekė iš paskos. Tokei Ito įsliuogė į medį ir užlipo šakomis į viršūnę, kur buvo įsitaisęs žvalgas. Iš ten pažiūrėjo, kur yra lokys, pasirinko stipresnę šaką, kad nesvyruotų nuo jo svorio, ir įsidėjo į lanką strėlę, bet kol kas nešovė.

Tamsaus plauko lokys, be abejo, tebebuvo medyje, tik gal jo padėtis buvo nepatogi šauti. Berniukai matė jį per strėlės šūvį, tai yra maždaug už trijų šimtų metrų. Žinoma, iš gero lanko galima šitiek nuskraidinti strėlę, bet iš tiek toli pataikyti ir dar nušauti lokį pasisekdavo labai retai, ir apie tai paskui sklisdavo legendos. Tačiau Lokės giminės vyrai žinojo, kad Tokei Ito ir jo tėvui Matotaupai toks šūvis jau buvo kartą pavykęs.

Tokei Ito turėjo puikų lanką, padarytą iš vieno ištisinio kaulo, maždaug devyniasdešimties centimetrų ilgio, apvyniotą bizonų gyslomis, kad būtų lankstesnis. Tokių lankų dakotai negalėjo pasigaminti, nes neturėjo iš kur gauti jiems medžiagos — prerijose nebuvo tokių stambių gyvūnų. Niekas nežinojo, iš kur tas lankas atsirado. Tokie ginklai čia patekdavo iš pajūrio mainais.

Hapeda ir Časkė negalėjo akių atitraukti nuo to lanko ir džiaugėsi, kad Uinona išsaugojo šį brangų daiktą nuo Rudosios Lapės bendrų.

Tokei Ito iš visų jėgų įtempė lanką. Timpa sudūzgė, ir strėlė išskrido. Šaulys ėmė leistis žemyn ir, nepasiekęs apatinių šakų, iš kelių metrų aukščio nušoko į sniegą.

— Bėgu prie jo. Jis dar gyvas! — sušuko vadas laukiantiems kariams ir pasileido į kalną. Čapa Garbiniuota Galva nubėgo paskui jį.