Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Nusimaudę ir susišukavę, berniukai susėdo prie savo tėvo ir Untšidos. Palapinėje vėl buvo prieblanda. Untšida, pasidėjusi šalia krūvą pagalių, drožė strėles. Hapeda ir Časkė išsitraukė peilius ir stojo jai į talką. Daryti strėlių smaigalius iš kaulo ir akmens buvo vyrų darbas. Medžioklės strėlės smaigalį stipriai pritvirtindavo prie koto, kad ją lengvai galėtų ištraukti ir panaudoti kitą kartą. Karo strėlių smaigaliai galėjo būti ir laisviau pririšti, tik jų gale turėjo būti užkarpa, kad įsikabintų priešui į kūną.

— Rytoj pastatykit kilpas ir prigaudykit varnų, — tarė Untšida. — Strėlėms reikia plunksnų.

Berniukai linktelėjo ir uoliai drožė toliau, kol visiškai sutemo.

— Prisidarykit strėlių ir gausite nusišauti lokį, — pajuokavo Untšida.

— Ne toks jau aš kvailas, — tarė Hapeda. — Lokys — ne šiaip koks žvėriūkštis, be šautuvo jo nenušausi. — Berniukas matė, kad jų kalbos klausosi tėvas. — Bet gal šiuose kalnų miškuose yra daug lokių, ir kariai galės prišaudyti jų iki valiai.

— Tu taip manai? — paklausė Četansapa.

— Taip, manau. — Hapeda buvo visiškai tikras. — Čia, miške, jie gali susirasti gerą irštvą žiemos miegui.

— Bet kad jie nemiega, o laipioja po medžius, — pasakė Untšida.

— Negi tau iš tikrųjų atrodo, kad aš maža mergaitė ir nieko neišmanau? — užsigavo Hapeda. — Lokys miegojo, bet išalkęs atsikėlė ir išėjo ieškoti grobio. Be abejo, jis užuodė mus ir įsilipo pasidairyti, nes yra gudrus kaip žvalgas.

Četansapa atrodė patenkintas tokiu berniuko paaiškinimu.

— Gal jis miegojo viršuj, oloje, — užbaigė Hapeda.

— Kokioje oloje?

Berniukas susidomėjo, išgirdęs tokį staigų Untšidos klausimą.

— Nagi ten aukštai, kalnuose, — paaiškino jis. — Časke, ar tu jos nematei, kai buvome įsilipę į tą didelį medį? Aukštai, kur stūkso nedidelė uolų siena miške? Tokios juodos angos? A?

— Taip, mačiau.

— Na va! Tada rytoj nueisiu ir pažiūrėsiu, ar ten nėra lokio pėdsakų! Gal ir vidun pamėginsiu įlįsti!

Untšida lyg išsigandusi prisidėjo prie burnos ranką.

— Aš jums įlįsiu! Tai paslaptinga ola, ir jums nevalia kelti į ją kojos!

Berniukai išpūtė akis.

— Ar tai pikti burtai? — Hapeda atsargiai, lyg nenorėdamas sukelti nė mažiausio triukšmo, padėjo į šalį nudrožtą strėlę. — Ar tu mums apie tai papasakosi, Untšida?

Senoji nuleido galvą.

— Galėsiu papasakoti, bet kitą kartą. Tai sena istorija, ir jūs turėsit ją gerai įsidėti galvon.

Berniukai labai susidomėjo ta paslaptinga istorija. Bet Untšida tuo metu jau padavė vakarienę; jie valgė šviežią lokieną, kuri, nors ir kietoka, visiems labai patiko. Net Četansapa suvalgė gabaliuką.

Kai berniukai pavalgė ir nusišluostė į plaukus riebaluotas rankas, lauke pasigirdo sunkūs žingsniai; paskui šlumštelėjo ant žemės kažkoks sunkus daiktas. Hapeda ir Časkė išbėgo laukan. Ten jie sutiko ir pasveikino delavarą, kuris, nušovęs elnią, pats vienas partempė jį namo.

Paskui kelias dienas berniukai buvo taip užsiėmę, kad neturėjo kada nė atsikvėpti, ir nors jiems visą laiką neišėjo iš galvos olos paslaptis, šį klausimą teko atidėti vėlesniam laikui. Pastatę kilpas, berniukai gaudė varnas. Časkei pavyko nušauti vanagą, kurį Hapeda jau kelionėje buvo pastebėjęs; plėšrūnas, pamatęs grobį, smigo žemyn, ir čia jį kliudė dakotų berniuko strėlė. Časkė labai didžiavosi savo laimikiu, ir Mongšongša pažadėjo padaryti jam iš vanago plunksnų galvos papuošalą. Tą pačią dieną kraujo broliai dar nušovė tris kiškius ir prisidėjo prie palapinės aprūpinimo maistu. Bet visi tie laimėjimai nublanko, kai jie sužinojo, kad galės dalyvauti bizonų medžioklėje! Smailioji Ietis aptiko prerijose bizonų pėdsakus, ir buvo nutarta, kad kitą naktį vadas su keliais vyrais leisis ieškoti bizonų. Medžios naktį, kad nepastebėtų koks tykantis priešas. Hapeda ir Časkė gavo savo tėvo ir Tokei Ito leidimą važiuoti rogėmis kartu su visais ir padėti pargabenti laimikį. Nors iš pažiūros atrodė ramūs, širdyje abu degte degė nekantrumu. Uinona sutvarkė jiems roges, kurių pavažos buvo padarytos iš nugludintų bizono šonkaulių, o jų galai įsprausti į praskeltą pagaikštį. Pasikinkę Ohitiką ir pilkąją vilkinę kalę, spindint žvaigždėms, berniukai nučiuožė lygiu sniegu. Jie turėjo prilaikyti šunis, kad nepaliktų su sniegbridžiais einančių vyrų. Netrukus buvo aptikti bizonų pėdsakai; kariai spėjo, kad čia praeita ne daugiau kaip keturių bizonų. Gyvuliai klimpo giliai į sniegą, kuris buvo tik paviršiuje sušalęs, ir judėjo labai pamažu. Po trijų valandų medžiotojai juos pavijo ir begulinčius apsupo.

Visi buvo džiaugsmingai susijaudinę, nes tarp galvijų pastebėjo vieną baltąjį bizoną. Ką tik pabudę iš miego, bizonai netrukus krito nuo dakotų strėlių ir iečių. Kariai čia pat juos nulupo ir išmėsinėjo. Mėsą sukrovė berniukams į roges.

— Rytoj dar pabūsim čia, — pasakė vadas po sėkmingos medžioklės, — mūsų moterys ir dukterys turi sudoroti ir supakuoti mėsą. Bet kai antrą kartą nusileis saulė, keliausime su savo palapinėmis toliau. Dabar būsime apsirūpinę medžioklės ginklais ir mėsa, su šitokiom atsargom galime drąsiai keliauti, kol pasieksime prerijas prie Dumblinųjų Vandenų.

Kai berniukai su savo rogėmis pasiekė miško pakraštį, snieguotus laukus dar gaubė ryto rūkas. Po pirmaisiais medžiais savo vadus Hapedą ir Časkę pasveikino Jaunieji Šunys. Berniukai atidavė draugams bizonų mėsą ir liepė nešti į stovyklą, o patys iškinkė šunis, užsivertė roges ant galvos ir nuėjo per mišką. Didelis berniukų būrys pirma jų nukurnėjo į stovyklą pranešti, kad medžioklė buvo sėkminga ir kad delavaras nušovė baltąjį bizoną. Hapeda Plaukų Šukuotojas ir Časkė Plačioji Pėda žengė jiems iš paskos oriai, ramiu žingsniu, kaip kariai nugalėtojai.

Priėję pliuškenančios upės pakrantę, abu sustojo kaip įbesti.

Vaizdas buvo tikrai baisus.

Iš miglos apsupto karklyno į juos žvalgė dvi paklaikusios akys, išdžiūvusios rankos pirštai grabaliojo mirtinai išblyškusį veidą. Migla kamuoliais ritosi tyliai judančiomis karklo šakomis, ir vaiduoklis čia pasirodydavo, čia vėl išnykdavo.

— Brr... — nusipurtė Hapeda.

Paskui lyg susitarę abu stryktelėjo į pusiau užžalusį seklų vandenį ir, davę didelį drąsų šuolį, peršoko plačią upės sraunumą. Sustojo tik tada, kai pasiekė vado palapinę. Čia numetė žemėn roges ir, netarę nė žodžio Uinonai ir Mongšongšai, kurios lauke grandė šviežias odas, šmurkštelėjo į palapinę. Ir tik pasijutę įprastoj aplinkoj, pamažu apsiramino.

Pamačiusi juos tokius išsigandusius, Untšida nusišypsojo. Berniukai prisėdo prie senosios žiniuonės, kurią visi labai gerbė, laikė „šventąja burtininke“, ir vienu balsu, dar drebančiu iš baimės, apsakė jai viską, ką buvo matę. Untšida padėjo darbą į šalį.

— Eisiu ir pažiūrėsiu, kaip ten yra.

Tai pasakiusi, ji išėjo iš palapinės.

Berniukai lengviau atsikvėpė. Jie išbėgo iš palapinės pas savo motiną Mongšongšą ir papasakojo jai, kaip sekėsi medžioklėje. Tačiau Mongšongšą taip labai nenudžiugo, kaip jie tikėjosi. Valandėlę ji atsitraukė nuo darbo ir rimtai pažvelgė į savo sūnus.

— Mūsų žvalgai aptiko priešo pėdsakus, — tarė ji. — Anapus kalno, kurio papėdėje mes apsistojome, aukso ieškotojai nudėjo vieną lokį, o kitą pašovė. — Mongšongša susirūpinusi žiūrėjo pro nuogus medžius į apsnigtą plynumą. — Mums reikės keliauti toliau, — tarė ji, — o sniege daug kas iš mūsų mirs.