Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Vadinasi, aišku. Vanduo, ir tiek. Tas baisus triukšmas sklido iš kairės, kur požeminis krioklys krito į nežinomą gelmę.

Ką jiems daryti? Grįžti atgal prie olos angos? Dar čia sėdėti? Eiti toliau?

— Einam toliau! — sušuko Hapeda Časkei į ausį.

Berniukai vėl susiėmė už rankų ir atsargiai perbrido šniokščiantį srautą. Kitame krante ola jau kilo aukštyn, ir abu narsuoliai ėmė ja kopti į viršų. Dabar jie turėjo pasileisti, nes, viena ranka prisilaikant, sunku buvo varytis į priekį. Atrodė, kad tas tamsus koridorius niekada nesibaigs. Kur jis veda? Kiek jie dar eis juo?

Toliau ola nebe taip stačiai kilo aukštyn, ir eiti pasidarė lengviau. Vanduo šniokštė nebe taip siaubingai garsiai — berniukai jau buvo gerokai nutolę nuo to požeminio krioklio. Časkė už kažko užkliuvo ir pargriuvo. Hapeda šoko jam į pagalbą. Tačiau Časkė pats greitai vėl atsikėlė. Bet kai Časkei parklupus berniukai šūktelėjo viens kitą vardu, jų balsai vėl nuskambėjo lengvai ir labai aiškiai. Matyt, čia ola buvo platesnė ir aukštesnė.

Dabar net buvo girdėti, kai jie prie ko nors prisiliesdavo arba brūkštelėdavo koja; vandens ošimas vėl skambėjo kaip tolima muzika. Jie jau buvo giliai kalne. Kaip giliai? Šito jie ir patys nežinojo. Tik pastebėjo, kad pateko į didžiulę ertmę. Apčiuopomis eidami jos pasieniais, aptiko tris koridorius, vedančius į šią ertmę. Apsukę ratą, vėl sugrįžo prie pirmojo atsišakojimo, kurį atpažino iš kai kurių uolos nelygumų.

— Toliau neisime, — tyliai tarė Hapeda. — Čia, šioje atšakoje, vedančioje į didžiąją olą, apsistosime. Pro čia ji turės praeiti, jeigu norės išlįsti laukan.

Berniukai susėdo.

Tačiau, nieko neveikiant ir tūnant tamsoje, vėl pasidarė nejauku. Brautis į priekį, tyrinėjant nežinomą aplinką, buvo lengviau negu ramiai sėdėti ir laukti.

— O jeigu ji visai nepasirodys? — paklausė Časkė.

Hapeda jam nieko neatsakė.

Berniukai sėdėjo ir laukė. Hapeda jau ir pats ėmė galvoti, kad gal Časkė ir teisybę sakė. O jeigu ji visai nepasirodys? Greičiausiai jau labai vėlus laikas, juk vieną kartą jau buvo išaušusi diena, tik čia, kalno viduje, jie šito nepastebėjo.

Pamažu Hapeda lyg ir susitaikė su mintimi, kad iš to jų laukimo nieko nebus — lokė nepasirodys. Jis taip nusiramino, kad išgirdęs nepažįstamą garsą net krūptelėjo, lyg jį būtų pagriebusi priešo ranka. O gal apsiriko? Berniukas įsiklausė ir pajuto, kaip Časkė uždėjo ranką jam ant peties.

Ji ateina.

Berniukai atsikėlė ir sustojo gale koridoriaus, vedančio laukan. Pro čia ji nepraeis! Hapeda pajuto, kad ir Časkės ranka šalta.

Anapus didžiosios ertmės, vienoje iš olos atšakų, pasigirdo tylus šlepsenimas. Tas garsas berniukams buvo pažįstamas — šitaip šlepsi didelės, plikos lokio letenos. Pamažu, pamažu šlepsenimas artėjo. Valandėlę nutilo. Paskui pasigirdo atsargūs žingsniai, sėlinantys drėgna, grublėta uola.

Ji artėjo. Dabar jau nebuvo jokios abejonės. Berniukai stovėjo nejudėdami.

Tuo metu, kai berniukai narsiai laukė kalne lokės, pasiryžę išgelbėti vadą, virš palapinių stovyklos nusileido vakaras.

Vado palapinės gale Tokei Ito sėdėjo kartu su savo jaunystės draugais Čapa ir Četansapa. Galiausiai jis papasakojo savo bičiuliams, kas jo laukia šią septintąją naktį. Jis buvo pasiryžęs plikomis rankomis, be ginklų eiti į olą kalne. Šitaip pažadėjo burtininkui ir savo žodį ištesės.

Vadas išsitraukė iš plaukų tris erelio plunksnas, nusikabino nuo kaklo lokio nagų vėrinį, ir dabar ant krūtinės aiškiai buvo matyti seni gilūs randai. Jis paliko tik su šlaunų prijuoste. Iš kairės turėjo pasidėjęs deglą.

Sėdėjo tiesus ir žiūrėjo kažkur į šalį, nepasukdamas į draugus akių.

Čapa ir Četansapa iš susijaudinimo negalėjo ištarti nė žodžio.

Bet štai prabilo pats Tokei Ito:

— Aš įstūmiau jus į naujus pavojus ir naują nesantaiką.

Četansapa ir Čapa, nepratę matyti Tokei Ito pavargusio ir nusiminusio, pasijuto nei šiaip, nei taip.

— Tu esi karys, Tokei Ito, — tarė Četansapa, — neprarask drąsos!

— Drąsos žvelgti mirčiai į akis man niekada nestigo. Sunkiau, kai reikia gyventi.

— Tokei Ito! Kodėl suabejojai manimi ir neparodei visiško pasitikėjimo?

— Todėl, kad tu suabejojai manimi ir neparodei visiško pasitikėjimo. Leidžiasi saulė. Patylėkim, kol sutems. Tada aš eisiu.

Draugai nieko daugiau nesakė. Jie žinojo, kiek Tokei Ito prisikentėjo ir kaip kovojo nuo to laiko, kai vienuolikos metų kartu su tėvu pasirinko tremtinio dalią. Štai pagaliau sunkumai ir jį palaužė, ir dar tokiu metu, kai sprendžiamas toks svarbus jų gyvenimo klausimas ir kai Lokės giminei jis taip reikalingas. Čapa ir Četansapa nežinojo, nė ką manyti. Jie visa širdimi gailėjosi vado ir draugo, bet nieko negalėjo padaryti. Nors abu buvo kariai, tačiau jautėsi bejėgiškesni už vaikus. Nuo tų kalno olos paslapčių kadaise prasidėjo visos jų nelaimės, o štai dabar turbūt atėjo visiškas galas.

Tokei Ito atsistojo, pasiėmė deglą ir išėjo iš palapinės.

Visa stovykla buvo ant kojų, nes žinia apie vado auką pasiekė kiekvieną palapinę. Tylūs žmonės sustojo eilėmis, palikdami vidury tuščią tarpą. Uinona sunerimusi apsidairė: nematyti Untšidos. Kiek atokiau nuo visų stovėjo burtininkas. Tobijas varstė jį piktu žvilgsniu.

Iš lėto, lygiu žingsniu, į nieką nesidairydamas, vadas ėjo žmonių koridoriumi. Kairėje rankoje jis laikė nuleidęs deglą. Čapa ir Četansapa nudelbė akis — jiems irgi nepavyko persimesti su Tokei Ito žvilgsniu.

Kai stovykla liko užpakaly ir vadas suprato, kad niekas jo nebemato, jo veidas dar labiau apsiniaukė, eisena pasidarė dar sunkesnė. Jis patraukė į olą tuo pačiu keliu kaip ir pirma berniukai. Pasiekęs tą vietą, kur neseniai sėdėjo ir tarėsi Hapeda su Časke, vadas stabtelėjo.

Iš už medžio išniro Untšida.

Tokei Ito norėjo praeiti pro šalį, tačiau Untšida užstojo jam kelią.

Iš pagarbos senelei jis sustojo.

— Tokei Ito, mano sūnau.

Vadas nieko neatsakė, bet nejudėjo iš vietos ir, kaip reikalavo paprotys, kantriai laukė.

— Tokei Ito... ar matai berniukų pėdas?

Nors Tokei Ito ir tylėjo, tačiau nesunku buvo pastebėti, kad šitokio klausimo jis nesitikėjo.

— Taip, — atsakė jis pagaliau.

— Hapeda ir Časkė nuėjo į kalną pirma tavęs. Jie pasiryžę paaukoti gyvybę, kad tu liktum gyvas!

Tokei Ito pakėlė galvą ir be žodžių padėkojo senelei. Paskui iš visų jėgų pasileido šlaitu aukštyn.

Abu berniukai tebestovėjo toje pačioje vietoje. Šlepsintys žingsniai, kuriuos jie neseniai girdėjo, nutilo, ir tamsoje pasigirdo tylus, grėsmingas urzgimas. Tas urzgimas buvo daug galingesnis, negu kad berniukai girdėdavo vyrus mėgdžiojant pavojingo pilkojo lokio balsą. Abu draugai žiūrėjo išpūtę akis, stengdamiesi įžvelgti, kas dedasi tamsoje. Tačiau nieko nebuvo matyti. Jie girdėjo tik neaiškų triukšmą. Bet kas tai galėtų būti — niekaip nesuprato. Atrodė, lyg kas tapinėtų aplinkui.

Stambus kūnas slystelėjo, slystelėjo ir pargriuvo. Tai buvo anoje didžiosios ertmės pusėje.

Olos skliautais nuaidėjo kraupus urzgėjimas. Stambios letenos lėtai šlepsėjo tolyn. Tos letenos buvo, matyt, neapsakomai didelės. Jų nagai brūžino žemę.

Berniukai daug visko žinojo apie lokius. Puldamas auką, lokys pasikliauja savo letenomis, o jeigu ji bando sprukti, griebia aštriais nagais ir nudreskia nuo kaulų mėsą. Lokio dantys taip pat stiprūs.

Hapeda valandėlę užsimerkė, mėgindamas sutelkti mintis. Kad tik neprarastų sąmonės: tai būtų bailumo ženklas. Jam nevalia palūžti, reikia laikytis iš paskutiniųjų. Jo ranka Časkės delne sustingo kaip pagalys.