Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Hapeda ir Časkė nieko neatsakė.

— Bet mes dar kai ko išmoksime ir būsime gudresni už vačičunus.

Berniukai pakėlė galvas.

— Sakykit man, ko mūsų priešai nemoka?

— Jie nemoka tesėti duoto žodžio, nemoka sakyti teisybės, nemoka kartu gyventi iš medžioklės laimikio ir kartu dirbti žemę. Per juos nėra ramybės nei žmonėms, nei gyvuliams! — sušuko Časkė. — Jie nelyginant vilkai: tik puola ir puola ir vis taikosi nužudyti žmogų ir gyvulį. Stipresnysis smaugia silpnesnįjį.

— Taip, teisybė, Časke. Tu buvai pastabus ir per vieną vienintelę Didžiąją saulę labai daug pamatei. Tačiau mes sakysime teisybę, kaip mūsų tėvai visada darė. Mes tesėsime duotą žodį, kaip mūsų tėvai visada tesėjo. Bet tai dar ne viskas, berniukai! Su Didžiosios Lokės sūnumi prasideda naujas gyvenimas. Mes dabar turime naują viltį, kurią mums davė Didžioji Paslaptis. Mes laimėsime šventą taiką, taiką su visais prerijų kariais ir taiką su baltaisiais žmonėmis...

— Su vačičunais! — piktai sušuko berniukai, kai vadas, ištaręs šiuos žodžius, trumpam nutilo.

— Jums reikia dar gerai viską apgalvoti, Hapeda Plaukų Šukuotojau ir Časke Plačioji Pėda. Ne visi vačičunai mūsų priešai. Ten, miškinguose Kanados kalnuose, mūsų laukia Adamas, visada pasiruošęs padėti. Jo tėvą žiauriai nužudė „didieji ir stiprieji vilkai“ — patys vačičunai. Jis ateis pas mus kaip brolis, o su juo ir jo žmona, Saulėtaplaukė Ketė, kurios tėvą nužudė Rudoji Lapė. Pas Adamą, manau, taip pat rasime brolius Tomą ir Teo, kurie kartu su Adamu ir Čapa norėjo išvaduoti mane iš nelaisvės, o paskui turėjo bėgti nuo Rudosios Lapės ir Ročo keršto.

— Taip, taip.

— Adamas, Tomas ir Teo bus mūsų broliai, o Ketė — mūsų sesuo. Su jais mes galėsime gyventi taikoje ir vieni iš kitų mokytis.

— Taip tai gerai, — tarė Hapeda. Jo akys vėl sublizgo.

Vadas atsistojo.

— Eime, Časke ir Hapeda. Vakar aš pasiėmiau aukso. Kanadoje mes nusipirksime tiek geros žemės ir gyvulių, kiek mums reikės. Ten galėsime gyventi kaip laisvi žmonės, galėsime apsieiti ir be laukinių bizonų.

— Taip!

— Jūs, berniukai, turėsite man ir toliau padėti, kaip buvote pasišovę šiandien. Mat mūsų žmonės dar nieko nežino apie mūsų paslaptį. Jie vėl norės medžioti bizonus, ir sunku bus mums juos nuo to atkalbėti. Čapa vienintelis palaikys mūsų pusę.

Vadas atsistojo, bet prieš eidamas dar kartą atsigręžė į Didžiąją Lokę.

— Dabar ji Didžiosios Paslapties rankose, — tarė jis. — Daugiau jos neturi paliesti nė vienas žmogus. Čia ji atėjo numirti, čia mes ją ir paliksime ilsėtis, kol sudūlės.

Atsisveikindami berniukai švelniai paglostė senosios lokės kailį.

Tokei Ito pasiėmė lokiuką. Hapeda, nešinas deglu, ėjo priekyje ir švietė kelią, kuriuo buvo atėję patamsiais. Jie pamažu leidosi žemyn ir artėjo prie šniokščiančio vandens. Šniokštimas buvo girdėti vis garsiau ir garsiau, kol pagaliau Hapeda deglo šviesoje pamatė srūvančius požeminio upelio vandenis, kuriuos jie buvo perbridę, eidami čionai. Dešinėje pusėje vanduo garmėjo per didžiulę angą uoloje, ir Hapeda tik dabar pastebėjo, koks pavojus jiems grėsė — vienas vienintelis neatsargus žingsnis, ir srovė būtų nunešusi į tamsius kalno gelmenis.

Tokei Ito sustojo ir padėjo ant žemės besiaikštijantį lokiuką.

— Palaukit! Aš jums kai ką parodysiu ir paaiškinsiu. — Vadas apsigręžė ir parodė viršun, kur uolos siena žemyn garmėjo vanduo. — Ten aukštai, uoloje, iš kur išteka šis požeminis upelis, yra nedidelė kiaurymė. Kadaise joje buvo aukso, — kalbėjo jis. — Mano protėviai ir mano tėvas tai žinojo. Apsvaigęs nuo užburto vandens, kartą mano tėvas neaiškiai apie tai užsiminė. O kai jis atsisakė tiksliau ką nors papasakoti, Rudoji Lapė jį nužudė. Baltieji to aukso taip ir nerado, tik aptiko aukso gyslas šiauriniuose Juodųjų kalnų šlaituose. Dabar ir čia nebėra nė grūdelio aukso. Vakar aš paėmiau paskutinius jo likučius. Aš netikiu, kad auksą ten būtų sunešęs šaltinio vanduo. Matyt, tai buvo sena turtinga slėptuvė. Nūnai ji tuščia. Na, eime!

Dabar jie vėl stačiai kilo aukštyn. Eiti buvo sunku, iš abiejų pusių stūksojo uolos. Hapeda kaire ranka grabaliojo sienas, o dešine nešė deglą. Vandens šniokštimas už jų nugarų pamažu vis tilo ir tilo, kol pavirto tykiu ošimu.

Kai deglo šviesa susimaišė su pirmaisiais dienos šviesos atspindžiais, Hapeda ir Časkė giliai atsikvėpė, ir jiems pasirodė, kad jau užuodžia tyro oro kvapą. Dar keli žingsniai, ir visi trys atsidūrė prie olos angos, žiojinčios uoloje viršum miško. Hapeda užgesino deglą.

Dangus lauke buvo žydras, švietė žiemos saulė, Medžiai lenkė šakas, prislėgtas sniego naštos. Kimiais balsais krankė varnos. Hapeda ir Časkė dar kartą įtraukė į plaučius gaivaus oro. Tamsi kalno pragarmė liko užpakaly, dabar juos vėl supo gyvybe alsuojanti džiugi žiemos diena.

Vadas liepė berniukams kiek atsitraukti ir valandėlę stebėjo statų uolos skardį apačioje. Paskui atsirišo lasą, atsisėdo, persimetė per pečius tą ilgą supintą diržą, o abu jo galus po lygiai nuleido nuo uolos žemyn. Įsitvėrę laso, abu berniukai greitai nusirabždino apačion. Vidas susiringavo lasą, vėl paėmė į glėbį lokiuką ir lyg niekur nieko stryktelėjo nuo uolos. Pasiekęs statų miško šlaitą, kurį laiką leidosi pusiau čiuoždamas, pusiau šuoliuodamas, paskui atgavo pusiausvyrą ir nušvilpė tolyn.

Berniukai iš paskutiniųjų stengėsi neatsilikti nuo Tokei Ito. Kelis kartus jie pargriuvo sniege ir riedėjo kaip kamuoliukai žemyn, kelis kartus atsitrenkė į medžius.

— Šokinėkit ne kojomis, o akimis, — mokė juos Tokei Ito. — Kiek tik žvilgsnis aprėpia, turi matyti, kur galima gerai atsispirti, tada kojos pačios neš.

Po šitokio patarimo iš tikrųjų sekėsi daug geriau.

Kai pro medžius sudūlavo pirmosios palapinės, berniukus pagavo savotiškas jausmas: atrodė, jie metų metus kažkur klajojo ir štai dabar grįžta atgal jau subrendę vyrai. Bet kad ir kaip džiaugėsi, širdyje vis dėlto jautėsi nesmagiai. Juk jie patyrė tokių dalykų, apie kuriuos nevalia niekam pasakoti.

Stovykloje žmonės iš tolo pastebėjo grįžtantį vadą ir abu berniukus, tačiau niekas nešoko, garsiai šaukdamas, jų sveikinti. Tylūs, iš nuostabos išpūtę akis, tarp palapinių stovėjo berniukai, moterys ir mergaitės, o vyrai, išsiėmę iš burnų pypkes, slapčiom tyrinėjo akimis vadą ir keistą lokiuką jo glėbyje. Purus, truputį garbiniuotas žvėrelio kailis, tviskantis tamsiai ruda spalva, ir didžiulės letenos, matyt, sukėlė jiems visokiausių abejonių. Tokio lokio jie tikrai niekada nebuvo matę.

Havandšita stovėjo prie savo palapinės. Virš jo mirguliavo saulė ir šešėliai. Pakilęs vėjelis lingavo apsnigtas medžių šakas. Nuo šešėlių žaismo magiški ženklai ant burtininko palapinės atrodė lyg gyvi. Didžiulė gyvatė tartum rangėsi ir kaišiojo geluonį. Senis pasiraivė; rankose jis laikė didžiulę, panašią į ietį burtininko lazdą. Lazda buvo išdažyta vingiuotomis linijomis, ir kai jis ją pasuko, susidarė įspūdis, kad linijos pradėjo bėgioti.

Nors berniukai ir nežiūrėjo į tą pusę, kur stovėjo burtininko palapinė, vis dėlto nejučiom jiems įstrigo tas vaizdas, ir širdin įsėlino tylus nerimas. Tačiau tuo metu Tokei Ito sustojo ir iškėlė aukštyn lokiuką. Havandšita tartum suakmenėjo, paskui smuko pro palapinės angą ir pradingo savo būsto viduje, greitai, lyg nuo ko sprukdamas, — baisu buvo ir žiūrėti.

Uinona ir Mongšongša dirbo prie Četansapos palapinės. Kai jos dabar atsistojo, Mongšongšos veide buvo matyti nuostaba, o Uinona atrodė kaip žmogus, staiga nusikratęs slogios baimės.