Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

— Kai persikelsime per Minisosę, ten vėl rasime plačias prerijas ir miškus, daug upių ir ežerų.

— Tu labai daug žinai, Uinona! Pasakok!

— Ar jau nebeprisimeni, Blykčiojanti Audra, kaip tą dieną, kai mano brolis vėl sugrįžo į mūsų gentį, Čotanka pasakojo apie saulės šokį, kuriame, būdamas pas siksikus, dalyvavo Tokei Ito? Po lokio nagų vėriniu ir šiandien jo krūtinėje dar tebežymu gilūs randai!

— Prisimenu, bet tada ne viską gerai supratau, nes buvau mačiusi tik šešias vasaras, be to, buvau labai susijaudinusi. Bet tu, Uinona, pati buvai nukeliavusi su Čotankos palapine į tą šventę!

— Taip, buvau. Mačiau siksikus ir asinibionus, vadą Degantį Vandenį ir jaunąjį narsuolį Kalno Griaustinį, juodakojį, kuris kartu su mano broliu tą pačią dieną atlaikė saulės šokį ir tapo jo kraujo broliu. Kalno Griaustinis turi seserį Sitopanakę, „kurios kojos einant dainuoja“.

— Ir aš norėčiau pamatyti visus tuos vadus, karius ir merginas! — sušuko Blykčiojanti Audra.

— Nepamiršk, mergaite, — labai rimtu veidu tarė Uinona, — kad su juodakojais mes taikingai susitinkame tik per tą šventę, o šiaip jie yra mūsų priešai. Jie neapkenčia dakotų. Jie jau ne kartą įžūliai bastėsi po mūsų medžioklės plotus ir šaudė mūsų žvėris. Dabar Tokei Ito jau nebe dakotų priešas, o mūsų vadas, todėl, kad ir kur sutikę, jie nužudytų ir jį, ir mus visus.

— Vienas kraujo brolis kitą? — Blykčiojanti Audra baisiai išsigando.

Uinona nieko daugiau neatsakė. Ji atsistojo. Jos dėmesį, atrodo, patraukė kažkas nepaprasta. Blykčiojanti Audra susidomėjusi irgi pažvelgė į tą pusę, kur nukrypo Uinonos akys, ir mergaitės gyslose sustingo kraujas.

Sugrįžo Medaus Gėlė, vyresnioji Blykčiojančios Audros sesuo! Vadinasi, nelaimė jau čia pat.

Į Medaus Gėlę baisu buvo ir pažiūrėti. Kaip ji atrodė! Plaukai nešukuoti, skruostai įkritę, spokso į žemę, akių nedrįsta pakelti. Jai gėda. Ir kur nebus gėda!

Matydama, kad vado sesuo maloniai pasitiko sugrįžėlę, netgi atnešė jai mėsos, Blykčiojanti Audra tiesiog nesitvėrė pykčiu.

Medaus Gėlė, nepakeldama akių, suvalgė gabaliuką mėsos. Tuo metu ją ir Blykčiojančią Audrą apspito būrys moterų, prie Tokei Ito palapinės jau stovėjo Bebras su Vilko Galva ir pasakojo vadui, ką matę ir girdėję.

— Iš kur tu čia atsiradai? — ėmė kamantinėti Blykčiojanti Audra savo seserį.

— Ak, iš toli, — atsakė Medaus Gėlė su nebūdingu jai nuolankumu. — Baisu buvo ir bus dar baisiau, — toliau kalbėjo ji moterims. — Ji vijo mus dieną ir naktį per miškus, ta Margoji Karvė, kaip pelėda kikilį, o paskui mes atėjome pas tokius plaukuotus vyrus. Nepatikėsite, kokiais plaukais apžėlę jų veidai! — Medaus Gėlė abiem rankomis parodė nuo burnos ligi kelių, ir visos moterys pasibaisėjo. — Jie neturi nei žmonų, nei dukterų, ir mes gavome jiems dirbti. Jie labai garsiai kažką kalbėjo ir juokėsi.

— Vadinasi, jūs nieko negalėjote jiems papasakoti, — su palengvėjimu tarė Mongšongša, irgi čia atbėgusi.

— Taigi kad galėjome. Šiaip taip susikalbėjome rankomis. Mažoji Bizone pasakojo negerus dalykus.

Ji sakė, kad Tokei Ito trokšta keršto, nori išžudyti visus vačičunus, skalpuoti juos ir kankinti, sudeginti jų namus, pagrobti gyvulius, parsitempti į savo palapinę jų moteris ir nužudyti jų vaikus...

— Melagė! Išdavikė! — neištvėrė Uinona, nors iš pažiūros atrodė visiškai rami. — Tai dabar Ilgieji Peiliai mus persekios!

— Jau susiruošė. Jie plūsta iš visų pusių, nes žino paslaptį, kuri leidžia jiems susikalbėti iš tolo. Vėl panašu į karą.

Moterys susižvalgė. Panašu į karą!

Medaus Gėlė užsidengė veidą rankomis.

— Mes niekada nepersikelsim per Minisosę!

— Tai jūs dėl to kaltos! — sušuko Blykčiojanti Audra, nesitverdama pykčiu. — Bet aš tai jau negrįšiu atgal į rezervatą!

Uinona meiliai pažvelgė į savo globotinę ir atitraukė verkiančiai Medaus Gėlei nuo veido rankas.

— Ko tu sugrįžai pas mus? — paklausė ji merginą.

Medaus Gėlė sukūkčiojo ir nusišluostė ašaras.

— Ten buvo toks gauruočius, — tarė ji, — jis norėjo padaryti mane savo žmona, tai aš vakare ir pabėgau. Čapa rado mane miške, aš buvau labai išalkusi. Maniau, kad užmuš, bet jis pasiėmė mane su savimi ir pasakė, kad galėsiu vėl su jumis gyventi.

Paskutinius žodžius Medaus Gėlė ištarė vos girdimu balsu. Ji bijojo įpykusių moterų ir juto paniekos kupiną jaunesniosios sesers žvilgsnį.

— O iš kur ėmėte arklius, ant kurių parjojot? — nutraukė stojusią tylą Mongšongša.

— Juos Vilko Galva atėmė iš baltųjų, kurie iš kalnų akmenų mėgina išgauti auksą. Jis pasakė, kad mums tie gyvuliai reikalingi.

— Iš visko matyti, kad jūs tuos arklius nuvarėt, — neatstojo Mongšongša. — Ar jau arti priešai?

Medaus Gėlė linktelėjo.

— Taip, tie, kurie ateina iš Najobreros ir rezervato pro rytinę Juodųjų kalnų pusę, jau visai čia pat. Diena jojimo, ir jie bus čia, sako Čapa. Mes daužėme kulnais mustangams šonus ir jojome labai greitai, kad spėtume jums pranešti. Priešai turi gerus arklius, be to, jie vieni, be moterų ir be palapinių!

— Ar jų daug?

— Penkiasdešimt, sako Bebras, trisdešimt Ilgųjų Peilių ir dvidešimt stovyklos policininkų.

Blykčiojanti Audra giliai atsidūsėjo ir paliko susibūrusias moteris ir mergaites. Ji pažvelgė į tą pusę, kur susėdę tarėsi vadas ir jo kariai, ir pamatė, kad pasitarimas, ko gero, jau pasibaigė, nes vyrai pamažu skirstėsi, o šauklys ėjo ratu. Blykčiojanti Audra girdėjo, ką jis skelbia. Moterys ir vaikai, saugomi Tokei Ito ir jo vyrų, nedelsdami turi keliauti toliau. Pasilieka tik Četansapa su septyniais kariais. Jų uždavinys — pagrobti persekiotojų arklius.

Vilkstinė bematant susirikiavo ir leidosi į kelionę.

Četansapa su keliais kariais palaukė, kol vilkstinė iškeliavo, paskui apsisuko ir sulindo į nedidelę giraitę.

— Reikia susirasti gerą slėptuvę, — tarė Četansapa delavarui. — Aš pasislėpsiu čia ir palauksiu, kol atjos persekiotojai. Čia jie pirmiausia aptiks mūsų pėdsakus ir sustos.

Tobijas Vilko Galva jau buvo numatęs tokią vietą. Četansapa apžiūrėjo ją. Po medžių ir krūmų šaknimis upelis buvo paplovęs krantą; nusėdus vandeniui, ten atsirado ertmė, iš vidaus dar pilna tirpstančio sniego, o iš lauko uždengta nukarusių šaknų ir senos žolės.

Juodasis Sakalas šyptelėjo.

— Gerai. Aš čia pasiliksiu, o jūs keliaukite į pietus. Padarykite lankstą ir apeikite persekiotojams iš užnugario. Aš manau, kad vakare jie čia apsistos nakvynės.

— Hau.

Četansapa palindo po pakriauše. Jis buvo ilgas, plonas ir galėjo nesunkiai čia pasislėpti. Žemėtos šaknys kabojo priešais jį kaip užuolaida, o Vilko Galva dar prikrovė prie angos pusiau sušalusio sniego. Sniegas pamažu aptirps, ir neliks jokių žymių, kad jį čia sukrovė žmogaus rankos. Viską sutvarkęs, delavaras su Senuoju Varnu, jo abiem sūnumis, Čapa, Antilopės Sūnumi ir Smailiąja Ietimi leidosi į kelią. Četansapa liko vienas savo slėptuvėje. Jis dar kartą patikrino, ar nedrėksta šautuvas, kurį jam perleido jaunesnysis Varnas, ir patogiau ištiesė kojas. Pasiklausė, kaip lauke čirena vieversys, kaip slyvmedyje švilpauja juodasis strazdas. Jeigu paukščiai čiulba, vadinasi, aplink ramu, negresia joks pavojus. Be to, sprendžiant iš Bebro pranešimo, anksčiau kaip vakare priešai ir negali čia pasirodyti.

Juodasis Sakalas snūduriuodamas stūmė ilgas valandas. Jis daug mieliau būtų sėdėjęs kur medyje ir dairęsis, kas dedasi aplinkui. Tačiau be kito pagalbos nebūtų galėjęs taip gerai užmaskuoti savo slėptuvės, kaip tai padarė Vilko Galva, todėl buvo priverstas tūnoti šioje baltoje ir šlapioje duobėje.