Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Bet kur dingo Četansapa, Čapa ir Tobijas? Tų trijų vyrų ir Untšidos berniukai niekur nematė.

Tik kai jie su Tokei Ito įžengė į vado palapinę, pamatė karius, sėdinčius aplink išblėsusį ugniakurą palapinės vidury ir, regis, labai rimtai kažką svarstančius. Palapinės kertėje sėdėjo Untšida. Ji nuleido ranką, kurią melsdamasi buvo prisidėjusi prie burnos. Trys kariai pašoko.

Tokei Ito žengė į palapinės vidurį. Jis šypsojosi; ta šypsena berniukams atrodė graži kaip po nakties vėl patekėjusi saulė. Tik Untšida ir jie žinojo, ką reiškia ta paslaptinga vado šypsena. Netardami vienas kitam nė žodžio, abu galvojo tą patį: jie prisiminė dieną, kai Tokei Ito sugrįžo po ilgos tėvo tremties ir pirmą kartą apdovanojo juos maloniu žvilgsniu. Šiandien jie buvo vadui nelyginant jaunesnieji broliai.

Į palapinę parėjo Uinona ir Mongšongša. Kartu su Untšida jos pataisė valgyti. Berniukai kirto su apetitu. Tokei Ito jau sėdėjo prie Čapos, Četansapos ir Tobijo. Jis galynėjosi su neklaužada lokiuku, kuris taikėsi įsisiurbti į jo šiltą, minkštą kaklą ir pažįsti. Kai pagaliau pavyko atplėšti mažojo nenuoramos dantis, ant kaklo liko kraujo žymės.

— Reikia ką nors daryti, — pagaliau tarė delavaras. — Ar tas žvėris moka ėsti?

— Ne, jis dar nematęs nė trijų mėnesių. Bet jeigu nenorės mirti, turės išmokti.

Uinona atnešė sutrintų uogų, kurių paprastai gaudavo indėnų vaikai prie mėsiško valgio, ir pamėgino įbrukti jų lokiukui į nasrus, tačiau jam toks maistas nepatiko. Visokiom gudrybėm jis stengėsi pasiekti Tokei Ito kaklą ir baimingai kabinosi į vadą nagais.

— Nueik, Tobijau, pagauk keletą žuvų. Jas kaip tik ėda jo giminaičiai tėvynėje.

— Jo giminaičiai? Ar Tokei Ito akys yra kada mačiusios tokį žvėrį?

— Ten, pasaulio pakrašty, kur pučia šiaurės vėjai, yra tokių lokių. Vačičunai tą kraštą vadina Aliaska. Jie sako, kad mūsų protėvių laikais visur buvo tokių didelių lokių, gyvenančių olose. Tą lokiuką mes pasiimsime su savim. Jis lydės mus anapus Misūrio. Jį mirdama man atidavė jo motina. Ją nužudė aukso ieškotojų šaunamosios geležys.

Delavaras pakilo. Jis paprašė Uinoną šiek tiek žalios mėsos ir išėjo iš palapinės. Hapeda su Časke pasišovė jį palydėti ir padėti žvejoti. Pirmiausia jie šoktelėjo prie arklių ir išsirovė iš ilgų jų uodegų po keletą ašutų. Suraišioję juos, pasidarė plonus, bet stiprius valus. Paupy nesunku buvo rasti ilgų žilvičių vytelių, tad viens du — ir meškerės buvo gatavos. Žvejai užmetė meškeres. Delavarui pirmajam nusišypsojo laimė. Netrukus ir Hapeda jau galėjo pasigirti laimikiu. Tik Časkė nieko nesugavo. Nusprendę, kad pradžiai užteks tų dviejų žuvų, Tobijas ir abu berniukai vėl sugrįžo į palapinę.

Vadas susmulkino žuvis ir ėmė kišti jas savo auklėtiniui į nasrus. Lokiukas, laikydamas Tokei Ito pirštus speneliais, godžiai rijo mėsą ir vis dar reikalavo. Vadinasi, jis nemirs badu.

Hapeda ir Časkė buvo taip suaudrinti visų tų įvykių, kad vyrai turėjo juos perspėti, jog laikas gultis. Diena jau persirito į kitą pusę, o vakare buvo numatyta visai stovyklai leistis į kelią. Vado valia dabar vėl niekas nedrįso abejoti.

Tarsi perskaitęs draugo mintis, Hapeda tyliai tarė Časkei:

— Kartu?

Ir kraujo brolis jam atsakė:

— Taip.

Tada abu palindo po viena antklode ir sugulė kartu miegoti.

Kai pabudo, palapinėje tvyrojo vakaro prieblanda. Berniukai jautėsi pailsėję ir atsigavę. Abu tuoj pat šoko žiūrėti lokiuko. Šis gulėjo netoli jų, susuktas į antklodę, sotus, patenkintas, ir smalsiai spoksojo į abu berniukus. Užsižiūrėję į žvėriūkštį, berniukai nė nepajuto, kaip kažkas sudėjo ir supakavo jų guolį. Jie greit išbėgo iš palapinės, norėdami saulei leidžiantis dar kartą išsimaudyti upėje.

Kai sugrįžo atgal, palapinių apdangalai jau buvo nuimti nuo karčių. Visa stovykla ruošėsi į kelionę. Tik viena vienintelė palapinė stovėjo kaip stovėjusi — tai Čapos. Aplink tą palapinę bėginėjo Blykčiojanti Audra, nežinodama, eiti vidun ar ne.

Časkei pasiūlius, abu berniukai nuėjo pasižiūrėti, kas ten atsitiko.

— Ak, tai jūs, — tarė mergaitė lyg nesava. — Ką man dabar daryti? Palapinėje nieko nėra. Viena gi aš negaliu jos ardyti.

— O kur tavo motina? Ir seserys? — nustebęs paklausė Hapeda.

— Nežinau.

— Nežinai? — sunerimęs sušuko Hapeda. — Kada gi jos dingo?

— Ak, nežinau. Po tos baisios nakties, kai ji rėkė per sapną, daugiau jos nebemačiau. Mūsų senoji motina sėdėjo karklyne paupy, ten atėjo Untšida ir pasiėmė ją. Po to Margoji Bizone su visomis mano motinomis ir seserimis išėjo į mišką, aš maniau — ieškoti šaknų arba doroti Čapos medžioklės laimikio. Nuo to laiko daugiau nemačiau savo motinų. Juk aš miegojau pas jus.

Berniukai išsigando.

— Tai ko nepranešei Čapai ir vadui! Ar tavo dėdė dar nieko nežino?

— Ne. Juk jis buvo Tokei Ito palapinėje. Iš kur jis žinos?

Mergaitė nubėgo ieškoti dėdės, o berniukai papasakojo savo motinai, ką sužinoję. Jie matė, kad ta naujiena ir ją labai išgąsdino.

Visi suskato ieškoti, bet motinos ir dukterys iš Bebro palapinės dingo kaip į vandenį. Vadas sušaukė savo žvalgus. Ihasapa prisiminė matęs moteris, vadovaujamas Margosios Bizonės, miške, jos skubėjo kažkur į šiaurę. Ir jis nieko pikta neįtaręs, pagalvojęs, kad Čapai pavyko sumedžioti gerą laimikį ir dabar jos skuba jo doroti.

Vyrai, susirinkę aplink Tokei Ito, labai susirūpino.

— Jos neapkenčia manęs, — tarė vadas, — ir bėga dabar pas priešus manęs išduoti. Netoliese yra aukso ieškotojų. Vykitės išdavikes, — paliepė jis Čapai ir Tobijui. — Jų pėdos dar turi būti žymu sniege. Jau dvi dienos ir viena naktis, kaip jos kelionėje, bet gal dar pavyks jas nutverti, kol nepridarė bėdos.

Abu kariai tuoj pat išsiruošė į kelionę.

Kai nusileido saulė, Lokės giminė, nujausdama gresiant pavojų, patyliukais, ilga vilkstine pajudėjo į vakarus. Tokei Ito leido Hapedai pasiimti lokiuką į valkčius, kuriuos traukė sarte. Časkė, jodamas iš paskos, žiūrėjo, kad lokiukas ten ramiai tupėtų.

— Va kur jie turi jį... matai... — tarė Antilopės Sūnaus žmona Blykčiojančiai Audrai. — Mūsų Lokės Berniukai!

Hapeda atsigręžė į Časkę. Juodu greitai persimetė žvilgsniais. Lokės Berniukai? Ne taip jau blogai. Tai naujas vardas, geresnis negu Plaukų Šukuotojas ir Plačioji Pėda, ir tuo vardu nuo šiol jie vadinsis abu kaip tikri broliai.

2 Didžioji saulė — metai (aut. past.).

INDĖNŲ KARO MENAS

Vilkstinė iškeliavo iš miško stovyklos visai sutemus. Žmonės slinko nakties tamsoje tylėdami, net ir tie keli išlikę šunys tempė savo nešulius nė neviaukteldami.

Vilkstinė vis dar traukė į vakarus. Tik kai Juodųjų kalnų viršūnės pasiliko dešinėje, Tokei Ito ir Havandšita pasuko į šiaurės vakarus ir išvedė į plokščiakalnį, kuris plytėjo tarp Juodųjų ir Uolinių kalnų ir tebebuvo storai apklotas sniegu.

Naktis naktin stūmėsi jie tolyn į šiaurę. Gabenti mantą darėsi vis sunkiau; sniegas nelaikė, ir arkliai nuolat klimpo. Geltasis eržilas narsiai skynė kelią visai vilkstinei. Vyrai ir moterys, taip pat didesnieji vaikai, jau pajėgūs ištverti nakties žygį, ėjo su sniegbridžiais. Pačius mažuosius motinos nešėsi ant nugarų; vyresni, tačiau dar neišgalintys kiaurą naktį bristi per sniegą, tūnojo kailiniuose maišuose. Tokie maišai, surišti diržais po du, kabojo arkliams ant nugarų.