Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Saulė nusileido, ir pagaliau ėmė temti. Četansapai pasirodė, kad jo ausis pasiekė tolimas kanopų dundėjimas. Tas bildesys buvo girdėti vis aiškiau ir aiškiau. Tai persekiotojų būrys! Artėja priešai. Dakotas jau galėjo atskirti, kad vieni arkliai bėga risčia, kiti lekia šuoliais. Pastarieji pirmi pasiekė giraitę, ir jų kanopų dundėjimas nutilo. Sučežėjo tylūs žingsniai, pasigirdo prislopinti balsai. Ant sueižėjusio ledo nusidriekė žmogaus šešėlis. Sprendžiant iš silueto, žmogus buvo be kepurės, ilgaplaukis, vadinasi, indėnas. Jis judėjo labai tyliai, tiesiog be garso. Tačiau iš šešėlio buvo matyti, kad jis atsisėdo ant pakriūtės. Nuo kranto nukaro jo kojos, paskui jis nušliuožė ant ledo ir susirietė. Žvilgtelėjo iš dešinės ir iš kairės pakriaušėn. Juodasis Sakalas jau palietė peilio rankeną. Tačiau tiriančios akys praslinko pro jo slėptuvę. Vilko Galva gerai ją užmaskavo. Žvalgas vėl pradingo. Nuskambėjo pratisas vilko kauksmas, tikriausiai ženklas būriui, kad keliąs laisvas.

Kai atjojo Ilgieji Peiliai, kilo didelis triukšmas. Garsiai nuskambėjo įsakymas nusėsti nuo arklių. Pasigirdo raitelių batais apautų kojų trepsėjimas. Sprendžiant iš garsų, būrys, atrodo, ruošėsi palikti arklius tarp medžių ir krūmų, o palapines statytis ratu aplink giraitę. Četansapai tas nepatiko. Jeigu taip, tai jam bus sunku įgyvendinti savo planą — pagrobti priešų arklius.

Stovyklos triukšmas pamažu aptilo. Tačiau tiesiai virš slėptuvės vėl sudundėjo žingsniai, ir Četansapa išgirdo dviejų žmonių balsus, vieną gvergždžiantį, kitą sodrų ir žemą. Tą sodrų balsą Četansapa pažino ir klausėsi jo širdyje baisiai niršdamas. Tai buvo išdavikas Šonka.

Žmogus gvergždžiančiu balsu laisvai kalbėjo angliškai, matyt, tai buvo jo gimtoji kalba.

— Kad man tučtuojau nutiltum! — tarė jis griežčiausiai Šonkai. — Čia aš įsakinėju. Mes čia apsistojome nakvynei ir savo sprendimo nekeisime. Nėra prasmės galvotrūkčiais lėkti į šiaurę, kur tariamai nuėjo dakotai. Tai tik pėdų mėtymas. Tokei Ito velnių priėdęs vadeiva. Jis su savo žmonėmis padarė lankstą ir apsistojo į pietvakarius nuo mūsų, tuo esu visiškai tikras. Beje, mes greit viską sužinosime iš savo žvalgų.

— Ta stovykla pietvakariuose ne jo, jis nekurtų ugnies. Tai kiti žmonės, kapitonas Ročas gali manim patikėti, — prisispyręs įrodinėjo sodrus balsas. — Mes išsiuntėme savo abu žvalgus, bet mums nėra ko jų laukti. Jie mus pasivys. Jokim toliau ir neduokim Tokei Ito per toli pasprukti!

— Užčiaupk srėbtuvę! Gana apie tai diskutuoti. Pasakiau, ir baigta!

Vyrai nuėjo sau, jų balsai vėl nutolo. Gaila. Četansapa išgirdo naujieną, kuri jį labai nustebino. Būtų buvę įdomu daugiau ką sužinoti. Pietvakariuose dega stovyklos laužai? Gal tai jo draugų gudrybė? O gal iš tikrųjų ten apsistoję kokie nepažįstami žmonės?

Stovykla, atrodo, pamažu pradėjo migti. Tik buvo girdėti, kaip arkliai rupšnoja žolę ir skabo krūmus. Kartą Četansapa tartum išgirdo kažkokį brūžavimą — lyg žmogus sliuogtų į medį šiurkščiu kamienu.

Šiandien bus nelengva ką nors padaryti.

Po pusiaunakčio Četansapa pasiryžo veikti. Kas bus, tas bus. Atėjo pati pavojingiausia akimirka — reikėjo išlįsti iš savo slėptuvės net nepasidairius, kas dedasi stovykloje. Jis atsargiai prasibrovė pro Vilko Galvos pastatytą sieną. Atsidūręs lauke, valandėlę pagulėjo nejudėdamas ir pasiklausė. Niekur nė krepšt.

Četansapa apsirišo galvą šaknimis ir žolių kuokštais ir išlindo iš pakriaušės. Pažvelgė aukštyn ir pamatė tuopos viršūnėje sargybinį. Šis sėdėjo ten nuogas, tik susijuosęs diržu. Jo palaidi plaukai buvo užkritę ant pečių. Četansapa pažino, kad tai Tatokanas. Pasipūtęs briedis, pagalvojo Juodasis Sakalas, negali jau susipinti ir susirišti plaukų? Tačiau Tatokanas labai pavyzdingai ėjo savo pareigas — nė nežvilgtelėjo į upelį, jo akys visą laiką buvo įsmeigtos į tolį.

Juodasis Sakalas greitai šmurkštelėjo pro medžius ir arklius. Nė vienas mustangas net nepakėlė galvos — visi ramiai ganėsi sau toliau. Vadinasi, pasisekė.

Dakotas pasislėpė krūmuose. Viename karklyne jis pastebėjo cilindrą ir mundurą su blizgančiomis sagomis. Matyt, su šia uniforma Tatokanui buvo nepatogu ropštis į medį, todėl jis nusirengė ir paliko drabužius žemėje. Četansapa patyliukais nušliaužė prie tuopos.

Staiga nakties tylą sudrumstė šūviai, ir stovykla tuoj pat sujudo sukruto.

Dakotas susirūpino. Kas čia galėtų šaudyti? Arba Ročo žvalgai susidūrė su tais nežinomais žmonėmis, apsistojusiais į pietvakarius nuo tuopų giraitės, arba susirėmė su Vilko Galva ir jo kariais. Jeigu tai iš tikrųjų jo draugai, vadinasi, delavaras su savo palydovais padarė kažkokią klaidą, nes jie neturėjo rodytis priešams. Šautuvai pyškėjo visai netoli.

Dakotas be didelių pastangų galėjo suprasti, kas dedasi stovykloje; susijaudinę žmonės kalbėjo gana garsiai. Tačiau iš jų žodžių atrodė, kad ir ten dar niekas nesusigaudo, kas atsitiko. Visi plūdo į pietinį stovyklos pakraštį — ten sugrįžo žvalgai, ir dabar aplink juos kilo tikra erzelynė. Bet greit triukšmas aptilo, ir Ročas gvergždžiančiu balsu paskelbė įsakymą. Četansapa baisiausiai nustebo, išgirdęs, kad visi vyrai, išskyrus kelis sargybinius, pasiliekančius saugoti palapinių, maisto atsargų ir krovininių gyvulių, turi kaipmat su šautuvais rankose joti į pietvakarius ir ten sunaikinti „Tokei Ito stovyklą“.

Viskas apvirto aukštyn kojomis. Tuoj ateis raiteliai ir pasiims savo arklius. O iki tol juos paleisti visus arba bent didžiąją dalį nuvaryti vienam žmogui buvo neįmanomas daiktas. Atrodė, Juodojo Sakalo planas sužlugo.

Pirmieji vyrai jau ėjo pasiimti arklių. Četansapa pastebėjo, kad ir sargybinis, sėdėjęs tuopoje, nulipo žemėn ir nubėgo ieškoti savo mustango. Kai tik jį pamatė, Juodajam Sakalui šovė į galvą viena mintis. Jis greitai užsivilko uniformą ir užsivožė ant galvos cilindrą. Tamsoje, ir dar tokioje suirutėje, niekas nekreipė dėmesio, ką jis ten daro. Kai nieko nenujaučiantis Tatokanas atsivedė savo arklį, Četansapa smogė jam, partrenkė žemėn ir, užšokęs ant Tatokano arklio, pro mulus, kurie buvo naudojami tik kroviniams nešti ir dabar liko stovykloje, pro dragūnų palapines nujojo pievon, kur jau rikiavosi būrys. Pasiekė jį pačiu paskutiniu momentu, kai raiteliai buvo pajudėję. Ilgos vilkstinės gale vienas paskui kitą jojo baltųjų žvalgai indėnai, kilę iš kitų genčių, todėl niekam nekrito į akis, kad prie jų prisidėjo ir tariamasis Tatokanas.

Šuoliuodamas per tamsias prerijas, Četansapa nekantriai laukė, kas bus toliau. Iki šiol viskas klostėsi gana netikėtai. Jis atsidūrė labai keistoje padėtyje — kartu su priešais jojo pulti kažkokių nepažįstamų žmonių. Kas tie žmonės galėtų būti? Kad tai ne Tokei Ito stovykla, Četansapai buvo aišku. Bet jeigu ten kažkas kūreno tuos mįslingus laužus, tai iš kur tie žmonės atsirado? Dar vakar Tokei Ito žvalgai jų nepastebėjo. Ročas, atsidanginęs čia kitą dieną, juos aptiko, ir kai Šonka pasiuntė du žvalgus, netrukus kilo susišaudymas. Tie du žvalgai paskui pranešė, kad tai esanti Tokei Ito stovykla, vadinasi, aišku viena — ten apsistoję kažkokie indėnai. Dakotų šiose apylinkėse nebėra. Gal tai absarokai nusileido iš savo landynių Uoliniuose kalnuose pamedžioti tuščiuose medžioklės plotuose arba asinibionai ar juodakojai šį kartą anksčiau nei paprastai pradėjo savo išpuolius į kaimynines dakotų žemes? Taip, greičiausiai tai bus Kanados asinibionai, gyvenantys netoli šių vietų. Jie priklausė sijų šeimai ir iš plaukų bei drabužių buvo labiausiai panašūs į dakotus. Žvalgai tamsoje galėjo palaikyti juos Lokės giminės žmonėmis.