Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Vilkstinė keliavo gūdžiomis naktimis. Niekur nesigirdėjo šniokščiant vandens, neaugo joks medis, prie kurio būtum galėjęs stabtelėti. Vėjas nupūtė sniegą nuo kalvų viršūnių į slėnius, užlygino pakalnes; baltai užkloti slėniai ir aukštumos dabar buvo panašūs vieni į kitus kaip bangos jūroje. Šiaurys vėjas švilpė ir stūgavo tuščiuose plotuose, vaitojo krūmokšniuose ir, aptikęs kur palaido sniego, sukiojo ir nešė ištisus jo debesis. Sniego kruopelytės, sėsdamos žemyn, lindo žmonėms ir gyvuliams į akis, nosis, ausis. Kartu su vėju jos smelkėsi po storiausiais kailiniais ir kapojo odą. Vėtra stūgavo vis garsiau, pro jos ūžavimą nebebuvo girdėti nei kanopų girgždesio, nei sniegbridžių tapnojimo.

Audra čaižė kaip botagais. Lokės Berniukai dangstėsi rankomis veidus, kad galėtų bent kvapą atgauti. Pūga pamažu visiškai įsišėlo. Ji šniokštė ir kaukė. Moterys globstė vaikus, saugodamos juos nuo vėjo. Blykčiojanti Audra žengė koja už kojos, pati nebesusivokdama, ką daro. Skruostus ir nosį svilino šaltis, gelte užgėlė rankas. Sūkuriuojančios sniego masės vėl nuskriejo aukštyn, o paskui visu smarkumu siūbtelėjo ant žmonių ir gyvulių. Uinona, netekusi jėgų, susmuko, kartu su ja prasmego sniege ir Blykčiojanti Audra. Jos jautė, kaip jas ištraukė iš sniego. Pūga taip šėlo, kad negalėjai nė susikalbėti. Vis dėlto visi išgirdo vado švilpuką — jis davė komandą sustoti ir apsikasti.

Šėlstant pūgai, žmonės vargais negalais ištiesė didelius bizono odos apklotus. Visi pasiėmė į maišelius po saują maisto. Berniukus ir mergaites suglobė po apklotais ir užklojo, nepalikdami nė plyšelio. Patamsyje vaikai prisiglaudė vienas prie kito. Blykčiojanti Audra juto šalimais savo draugę Driežo Galvą ir girdėjo, kaip Lokės Berniukai kuždasi su lokiuku. Gretimais įsirausė Uinona, Untšida ir Mongšongša. Tik kariai neapsikasė — jiems reikėjo stovėti sargyboje įrėmus ietis, kol nutils pūga. Paskui pagal ietis jie turės surasti, kur tūno užnešti sniegu vaikai ir moterys, nes pusnynai aplink viską pakeis.

Blykčiojančiai Audrai, Driežo Galvai ir Lokės Berniukams buvo šilta ir jauku vėjo neužpučiamoje slėptuvėje. Jie galvojo apie vadus ir karius, stovinčius šaltyje ir vėtroje, bet buvo tokie pavargę, kad akys sulipo savaime ir jie tuoj pat užmigo, atsidūrę visiškoje tyloje, uždengusioje juos kartu su sniegu. Vaikai miegojo taip kietai, jog atsikėlę nė nesusigaudė, kiek praslinko laiko. Išsikrapštę iš sniego ir apklotų, staiga vėl įkvėpė šalto oro. Mirkčiodami žiūrėjo į dienos šviesą ir pilkšvą dangų. Aplinkui driekėsi nauji sniego kalneliai ir slėniai.

Šunys inkštė ir kapstėsi iš pusnynų. Vyrai ir moterys atkasinėjo sniegą, kad mustangai galėtų susirasti šiek tiek žolės ir nenustiptų badu. Tai buvo sunkus darbas, bet žmonės stengėsi iš paskutiniųjų. Kas turėjo geras akis, galėjo tolumoje įžiūrėti krutančius taškelius — didžiulę rują vilkų. Tai nežadėjo nieko gero: buvo aišku, kad keleivių laukia nerami naktis. Galima apginti nuo vilkų pastoviai įsikūrusią stovyklą, tačiau keliaujančią vilkstinę — sunku. Berniukai ir mergaitės žiūrėjo, kaip vadas davinėja įsakymus, o geriausi medžiotojai jau dabar ruošiasi susidoroti su ta grėsminga ruja. Gaila, čia nebuvo Tobijo. Jis plačiai garsėjo kaip puikus vilkų medžiotojas. Jo vardas — Vilko Galva, — kadaise įgytas medžiojant prie Kanados sienos, vėl atgijo karių lūpose. Dabar jie ir savąja kalba dažnai vadindavo jį Šunktokeča — Vilku.

Vaikai valgė labai nedaug. Netrukus jie vėl sumigo: reikėjo išnaudoti kiekvieną akimirką, norint atgauti jėgas, nes šioje kelionėje visų gyvybė kabojo ant plauko. Kas nepakels žygio, tas pasiliks ir mirs.

Keletas mustangų nudvėsė iš bado. Mulai, kuriuos Lokės giminė buvo įsigijusi iš nelaimingai savo dienas užbaigusio Baseriko, pasirodė besą gana atsparūs ir sėkmingai atlaikė visas negandas.

Stingdantis šaltis ir be galo sunki kelionė mirtinai nukamavo keletą senų, išsekusių Lokės giminės vyrų ir moterų. Jie pasielgė taip, kaip nuo senų senovės buvo įprasta tarp klajoklių medžiotojų, — atsisveikino su artimaisiais ir, nepaisydami jokių prašymų, atkakliai laikėsi savo. Kai vilkstinė vėl pajudėjo, jie pasiliko vieni didelėje, nykioje sniego dykynėje. Tarp debesų blyksėjo padūmavusios žvaigždės, ir ore nuskambėjo mirštančiųjų giesmė, jos garsai atskriejo ligi tų, kurie sugniaužę kumščius ir sukandę dantis keliavo tolyn, tolyn, vis tolyn nuo tėvynės, į svetimą tolimą šalį. Nepakeldami šalčio, sunkios kelionės, mirė ir vaikai, ir ne vienas tylom galvojo apie tą žejeptinų vado kalbą, kurią Tokei Ito persakė Didžiosios Lokės sūnums ir dukterims iškeliaujant iš rezervato. Tačiau vyrai, vaikai ir moterys dar turėjo jėgų, nors ir jautėsi prislėgti. Naktis naktin jie vargais negalais traukė tolyn ir kentė badą, taupydami maistą, šalo vėjyje ir sniege, nuolat girdėjo staugiant vilkus, nakčia sėlinančius artyn. Nešulius nuo šunų nuėmė, kad netrukdytų kovoti su vilkais. Kruvinas, sukandžiotas, apdraskytas, bet vis tiek niekada nenugalėtas Ohitika vedė savo mažą būrį. Gelčiui pavyko vieną vilką užmušti kanopomis. Kariai be perstojo suko tamsoje aplink traukiančią vilkstinę ir vaikė plėšrūnus.

Tokei Ito, būdamas vienuolikos metų, gavo Vilko Nugalėtojo vardą, dabar jis įrodė, kad ligi šiol tebėra jo vertas.

Jie traukė vis tolyn į šiaurę begalinėmis prerijomis. Žiema pailso greičiau už keliauninkus. Akinamai balta plynaukštės skraistė pilkėjo ir greitai tirpo. Sniege pasirodė duobės; senos žvėrių pėdos didėjo, jų kraštai smego, ir jos virto didžiulėm įdubom. Vidurdienį, kai išvargę keliautojai ilsėdavosi, susisupę į apklotus, net per miegus girdėdavo gurgenimą — žemė gėrė tirpstantį sniegą. Saulė jau šiek tiek šildė, bet giedromis speiguotomis naktimis upės ir upokšniai užšaldavo, o šlapias sniegas apsitraukdavo kieta pluta.

Po šaltos nakties štai ir vėl patekėjo gegužės saulė, jos spinduliai šildė vaikų rankutes. Arkliai jau buvo be nešulių ir ganėsi ant upeliūkščio kranto. Nuo kirvio smūgių upelio ledas buvo susproginėjęs, ir į plyšius gurgėjo vanduo. Slyvmedžio šakose tupėjo geltonsnapis juodasis strazdas ir traukė ryto giesmelę. Blykčiojanti Audra, susidėjusi rankas už nugaros, klausėsi jo švilpavimo. Rytas buvo gražus. Vyturys plazdėdamas kilo į dangų kaip čirenanti strėlė.

Blykčiojanti Audra buvo peralkusi ir pervargusi, bet vis tiek linksmai nusiteikusi.

Ji prisėdo prie vado sesers, kuri vienišai mergaitei dabar atstojo motiną, ir pasiėmė savo pusryčius. Tai buvo gabaliukas elnienos. Supjausčiusi jį ir suvalgiusi, Blykčiojanti Audra atidžiai apsidairė aplinkui. Paskui smigtelėjo peilį į žemę, šitaip nuvalė ir vėl įsikišo į makštis.

— Kur dabar esame? — pasiteiravo ji.

— Netoli Parako upės, kuri įteka į Geltonųjų Akmenų upę, — paaiškino vado sesuo. — O Geltonųjų Akmenų upė teka į didžiuosius Dumblinuosius Vandenis.

— Ar dar toli ligi ten?

— Kelios dienos kelio, jeigu galėsime keliauti po tiesumu.

— Ar teisybė, kad didieji Dumblinieji Vandenys tokie pašėlę ir klastingi, jog suryja visus laivus?

— Pavasarį, kai vanduo būna pakilęs, srovė yra prarijusi daug laivų, taip man sakė Tokei Ito.

— Ar mes pereisime per tuos vandenis?

— Pamėginsim.

— Jeigu persikelsim į aną pusę, kur tada keliausime ir kaip toliau gyvensime? — Blykčiojanti Audra pagyvėjo. Jos mintys nuskriejo į ateitį, kuri jai buvo kaip melsva miglota toluma, slepianti ir gražių, ir baisių dalykų.