Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Šuoliuodamas raitelių voros gale, Četansapa paleido savo juodas kasas, kad su besiplaikstančiais ilgais plaukais būtų dar panašesnis į „generolą“. Arklys, kuriuo jis jojo, buvo klusnus, lengvas valdyti, bet šiaip niekam tikęs, negreitas ir vangus.

Prie nedidelės kalvelės, užstojančios tą mįslingą stovyklą, būrys sustojo, ir priekyje nuaidėjo švilpukas — signalas pasiruošti kovai. Vora išsidėstė grandine, net ir Četansapa turėjo kiek pakreipti į šoną savo mustangą. Jo kaimynui nebuvo kada jį atidžiai stebėti, nes tuoj pat pasigirdo įsakymas pradėti puolimą.

Rėkdamas ir šaudydamas kur pakliuvo, būrys pasileido į priekį. Dakotas per daug neragino savo vangaus arklio. Tad kol pasiekė kalvos viršūnę, kiti jau buvo nusileidę vakariniu šlaitu žemyn, ir Četansapa iš viršaus matė, kaip jie pasklido lauke. Jis kiek pajojo į pakalnę, kad nekiltų kokio įtarimo, paskui stabtelėjo ir gerai apžiūrėjo kovos vietą.

Priešais jį plytėjo loma, iš trijų pusių apsupta nedidelių kalvų, tik į vakarus atvira ir lygi. Vidury tos lomos blizgėjo ledas ir vanduo. Aplink kūdrą buvo matyti nedideli krūmokšniai ir šešių apskristų, į viršų smailėjančių palapinių šešėliai. Danguje spingsojo blausios žvaigždės. Nusileidus mėnuliui, buvo labai tamsu, ir tik prityrusi prerijų gyventojo akis galėjo įžiūrėti atskirus daiktus ir susigaudyti, kas ten lomoje dedasi. Pietiniame kūdros krante Četansapa pastebėjo aptvarą; ten uždaryti mustangai dabar buvo jau iššaudyti ir gulėjo suvirtę ant kits kito žolėje. Moterų ir vaikų niekur nebuvo matyti, turbūt jie lindėjo palapinėse arba slėpėsi tuose skurdžiuose krūmokšniuose kūdros pakrantėje. Lygiame lauke palei kūdrą keli indėnai kovėsi su būriu raitelių, dabar puolančių juos iš visų pusių. Arklių kanopų dundėjimas, drioksintys šūviai ir šunų lojimas maišėsi išvien. Četansapa išgirdo indėnų karo šūkį:

— Hai... jah... hiep!

Užpulti kariai gynėsi apgalvotai. Mažas jų būrelis neišsisklaidė kas sau, o laikėsi krūvoj ir sutelktomis pajėgomis kovėsi su raiteliais, spaudžiančiais juos iš pietų pusės. Iš tolo sunku buvo pastebėti, kaip ten atsitiko, tačiau keli apsupti indėnai pralaužė keleriopą juos apgulusių raitelių žiedą ir ištrūkę pasileido per prerijas į pietus.

Raiteliai tuoj pat šoko jų vytis. Ypač stengėsi Šonka. Su savo eikliuoju keršiu jis jojo visų priekyje ir jau lipo pabėgėliams ant kulnų.

Četansapa kilstelėjo šautuvą ir prisitaikė. Kaip tik tuo metu į persekiotoją atsigręžė vienas bėglys, jo ir Četansapos šūviai driokstelėjo sykiu. Tačiau raiteliui, į kurį jie taikėsi, pavyko išvengti jų kulkų.

Četansapa supykęs vėl nuleido šautuvą, nes su savo kuinu negalėjo vytis priešo. Tad apsidairė, kas dedasi aplinkui.

Nelygi kova jau ėjo į pabaigą. Nuskambėjo kapitono balsas. Atrodė, jis nori nutraukti skerdynes. Po jo komandos triukšmas aptilo.

Četansapos link pasuko du dragūnai.

— Mūsų generolas! — nusijuokė vienas ir prijojęs patapšnojo jam per petį. — Eime, gražuoli, jojam prie kūdros, — dar kartą paragino jis Juodąjį Sakalą, pamatęs, kad tas neskuba sekti paskui jį. — Argi negirdėjai signalo? Mums reikia rinktis! Na, jojam! Galėsi pakeliui papasakoti, kokius atlikai žygdarbius! Tavo katiliukas prisigaudę kulkų?!

Četansapa iš po savo cilindro piktai dėbtelėjo į tauškalių.

— Baltojo žmogaus žodžiai skamba užgauliai! — šiurkščiai atkirto jis, bet norom nenorom turėjo paraginti savo bėrį ir joti į susirinkimo vietą. — Aš neatsakinėsiu į baltojo žmogaus klausimus! Geriau tegu jis pats papasakoja, kiek nužudė tu nusususių kojotų!

— Nususę kojotai! Nususę kojotai! Nieko sau ta jūsų raudonodžių brolybė! Tik ir laukiat, kad kitas greičiau pakratytų kojas. Jeigu jau taip nori, galiu pasakyti, kiek nuknekcijau tavo utėlėtų brolių ir seserų: vieną vyrą, tris bobas ir vieną vaiką. Ar tau šito užtenka?

— Bet vadas paspruko jums iš nagų, — atsakė Juodasis Sakalas ir dar labiau pristabdė savo bėrį.

— Taip, tas su keliais savo bendrais davė kojoms valią. Ei, judinkis greičiau! Girdėjai? Ir vėl šūviai! Tai mūsų Šonka, tas tai jau įkrės į kailį tiems plunksnuotiems galvijams! Gali būti ramus!

Četansapa irgi sukluso.

— Taip, — tarė jis, ir jo balse nuskambėjo pyktis, kurio priežasties paprastas dragūnas tikrai negalėjo įspėti. — Taip, Šonka gainiojasi plunksnuotus galvijus. Bet Tokei Ito jis vis dėlto nerado. O gal Ilgasis Peilis man pasakys, kad čia buvo jo stovykla?

— Ne, pone generole, šito aš negaliu teigti. Šitose palapinėse gyveno juodakojai, kurie mums visai nerūpi. Bet kad šia proga gavo į kailį, tai jiems nepakenks.

Kol juodasis Sakalas kalbėjosi su dragūnu, į susirinkimo vietą sugužėjo ir paskutiniai raiteliai. Negrįžo tik Šonka ir jo palydovai, persekiojantys juodakojų vadą. Virš prerijų vėl nusileido nakties tyla. Vyrai vaikščiojo aplinkui ir rinko žuvusius ir sužeistuosius. Vienur kitur buvo girdėti tylios aimanos ir dejonės, retkarčiais nuaidėdavo koks keiksmas ir tik kada ne kada draugiškas paguodos žodis. Prie kūdros atsirado nauja stovykla; iš ten buvo girdėti, kaip Ročas davinėja nurodymus. Četansapa suprato, kad kapitonas neketina iškart grįžti atgal prie upelio ir tuopų, o ruošiasi likusią nakties dalį praleisti čia, prie kūdros. Atsigėrę arkliai kilnojo varvančius snukius ir kantriai leidosi vedami šalin. Nukautų indėnų lavonai gulėjo aplinkui, ir niekas nekreipė į juos dėmesio; Četansapa vėl pamatė didžiuliame aptvare netoli palapinių suvirtusius nušautų krovininių gyvulių kūnus. Taip, nedaug trūko, ir šitokia lemtis būtų ištikusi Tokei Ito stovyklą!

Dakotas kartu su šnekiuoju dragūnu ir jo tyliuoju draugu pamažėle jojo toliau.

— Mūsų žvalgai gerai išmano savo darbą, bet šį kartą jie vis dėlto apsiriko, — vėl pradėjo kalbą Juodasis Sakalas, tikėdamasis išpešti iš dragūno dar ką nors nauja.

— Taaip... — tarė dragūnas, — kiekvienam pasitaiko apsirikti. Jūs, raudonodžiai, panašūs vieni į kitus kaip avys kaimenėje, tik tave, kilnusis generole, galima neklystant atpažinti iš cilindro. Mūsų žvalgai prisiekinėjo visais šventaisiais, kad grįždami atgal susirėmė su Tobiju, tuo pabėgusiu šunsnukiu, o kur yra tas, tai ir Tokei Ito čia pat. Šiaip ar taip, nedaug mes čia ką praradome — sugaišome porą valandų, ir tiek, netrukus už jas atsigriebsime. Pasuksim į šiaurę ir rytoj nutversim svarbiausią herojų. Ir tada, patikėk, nepaliksime nieko gyvo, netgi šuns. Tą mes visi prisiekėme!

— Fredui Klarkui nebūtų atsitikusi šitokia kvailystė, — vėl pakreipė kalbą Četansapa, mėgindamas dar ką nors išgauti iš savo pašnekovo.

— O, Fredas! Čia, žinoma, tavo teisybė. Prieš jį ir mūsų gražuolį Antonį Ročą, ir visus plačiųjų prerijų šonkas mesk į šalį. Tai ypatinga markė! Betgi tu žinai, jis ir dabar nesėdi rankų sudėjęs. Jis jau toli priekyje, tikriausiai pasiekė Šiaurinių fortų patrulius, o tie pagins Tokei Ito atgal ir atvarys mums tiesiai į rankas! Tai bent medžioklė su varovais! — Dragūnas patenkintas švilptelėjo pro dantis. — Raudonieji šunys greit pritrūks kvapo!

— Tokei Ito teturi penkiolika ar dvidešimt karių, ir jis nieko kito nenori, tik pabėgti į Kanadą. — Četansapa stengėsi kalbėti tokiu tonu, lyg Tokei Ito būtų visai nevertas dėmesio. — O jūs, Ilgieji Peiliai, keliate dėl jo tokį triukšmą!

— Ak, visų pirma didžiausią riksmą dėl jo pakėlėte jūs, raudonodžiai, o antra, tu ničnieko apie tai neišmanai. Tokei Ito — velnio neštas ir pamestas tipas, jo tikslas — ne tik pabėgti į Kanadą. Jis rezga kruvino keršto planus, bobos gi pasakojo, ir tai visiškai aišku ir suprantama. Bet ne tai svarbiausia. Didelio čia daikto, jeigu trisdešimt ar šešiasdešimt jų paspruks į Kanadą ir pakeliui nusičiups vieną kitą skalpą! Apie tai niekas ir nekalbės, nebent senos moterėlės. Bet jeigu tą istoriją nugirs Šėlstantis Žirgas, — o aš ant savo paties kaklaskarės galiu pasikarti, jei jis jau ko nors apie tai nežino, — tada ir jis mėgins pasitraukti su savo dviem tūkstančiais, o rytoj, ko gero, atsiras dešimt tūkstančių norinčių pabėgti, ir tada sukilimo neišvengsi! Bet dar svarbiau visai kitas dalykas, kurio tu, žinoma, nesupranti. Ročas nori tapti majoru, o Šonka — policijos vadu, todėl reikia šią istoriją truputį išpūsti, kad pasiektų visų ausis ir gal net patektų į laikraščius. Todėl ir duodamės raiti po prerijas, ir mušamės su tais užkietėjusiais sukčiais. Pats Tokei Ito — tikras plėšrūnas, tokius reikia kiekvienam žingsny žudyti, bet savo gaujoj jis turi dar vieną velnių priėdusį bendrą, pavyzdžiui, tą užverstanosį Četansapą! Jis dalyvavo mūšyje su Kusteriu prie Liti Big Horno, už tai jis dar atsiims! Prie Jeloustouno upės pačiupome Šėlstantį Žirgą, prie Jeloustouno upės gaus galą ir Tokei Ito.