Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Lokė urzgė tyliau ir įsikibo nagais į uolą. Vadas dabar tylėjo, bet nenuleido akių nuo galingo žvėries. Nerangiai kaip lokys jis atsisėdo, ir pabaisa priėjo arčiau. Gal lokė su juo kalbėjosi? Ji sudejavo. Tokei Ito jai atsakė.

Lokė dabar stovėjo prie pat vado. Jos nasrai žiojėjo pačioje jo panosėje. Vienu vieninteliu krimstelėjimu ji galėjo sutraiškyti žmogui kiaušą. Bet nieko nedarė.

Lokė giliai suvaitojo, ir abiem berniukams kūnas nuėjo pagaugais. Kas tai per garsas? Gal mirštanti lokė verkia?

Vadas atsakė tyliu, dusliu urzgimu.

Tuo metu rudoji milžinė apsisuko ir kraujuodama nušlepsėjo didžiulėmis letenomis prie tursenančio lokiuko. Ji bakstelėjo jį snukiu ir galingomis letenomis ėmė stumti tolyn. Tačiau netrukus apsigalvojo: atsigulė ir pradėjo laižyti vaiką. Rudasis lokiukas šniukštinėjo aplinkui. Matyt, buvo alkanas.

Hapeda ir Časkė sujudėjo. Dabar jie primą kartą pamatė, kad didžiosios lokės labai gražus kailis, truputį garbiniuotas, žvilgantis visais rudumo atspalviais. Šitokio kailio jie dar niekada nebuvo regėję. Taip ir magėjo jį paglostyti.

Lokė liovėsi laižyti savo jauniklį. Pakreipusi galvą, ji pasižiūrėjo į vadą, ir šis tyliai suurzgė, mėgdžiodamas lokio balsą. Didžiulis žvėris paslydo ir pargriuvo. Spirdamasi galingomis letenomis, lokė iš paskutiniųjų mėgino atsikelti, jos nagai rabždino drėgną žemę, tačiau veltui — ji jau nebepajėgė atsistoti. Iš snukio nusidriekė raudona kraujo srovelė.

Vadas atsistojo ir be baimės priėjo prie žvėries. Būdamas stiprios valios ir gerai pažinodamas lokio būdą — šituo vargu ar galėjo pasigirti koks baltasis ir netgi ne kiekvienas raudonodis, — jis įgijo mirštančio žvėries pasitikėjimą. Tokei Ito atsitūpė, ir lokė atsilošė į jį lyg į kokį bičiulį. Berniukai matė, kaip vadas įsirėmė į vieną uolos kyšulį, kad žvėris jo neparverstų.

Lokiukas tupinėjo aplinkui ir inkšdamas ieškojo pieno. Motina krūptelėjo ir kiek pasikėlė, norėdama atstumti vaiką. Ji nutvėrė jį snukiu ir stumtelėjo prie žmogaus, supratusio jos kalbą.

Jai iš nasrų vėl plūstelėjo kraujas. Neapsakomu gęstančių mažų akių žvilgsniu ji dar kartą atsisveikindama apžvelgė viską aplinkui, paskui ištiesė kojas, ir jos galinga galva nusviro į šoną.

Didžioji Lokė buvo nebegyva.

Berniukai nedrįso nė kvapo atgauti. Vadas irgi nejudėdamas sėdėjo savo vietoje, ir Hapeda su Časke pastebėjo, koks jis išblyškęs.

Po ilgai trukusios iškilmingos tylos Hapeda su Časke patyliukais atsistojo ir pirštų galais prisėlino prie negyvo žvėries. Tačiau visai prie pat nepriėjo, dėl visa ko susėdo kiek atokiau. Netgi dabar, kai lokė gulėjo negyva vaiduokliškai apšviestoje oloje, šiurpas vėl perbėgo jiems per nugarą — koks tas žvėris didelis ir kokios baisios jo letenos.

Vadas atsistojo ir perbraukė ranka švelnų kailį, tyrinėdamas krauju sukepusias žaizdas žvėries šone, nugaroje ir krūtinėje.

— Ją kliudė penkiolika kulkų, — tarė jis prislopintu balsu, kuris nuskambėjo kaip iškilmingas skundas. — Tai aukso ieškotojų darbas. — Jis išsitiesė ir mostelėjo ranka į tamsią angą kitoje olos sienoje, iš kur buvo pasirodžiusi lokė su savo vaiku. — Šita olos atšaka taip pat eina per visą kalną, ligi šiaurinio jos šlaito. Jie sužeidė lokę, ir ji, gelbėdama savo jauniklį, pasislėpė kalne.

Lokiukas repečkojo aplink negyvą motiną.

Vadas atsirišo pypkę. Patrynęs lazdelę į kempėtą medį, įžiebė ugnį ir užsidegė pypkę. Paskui, kaip reikalavo religinis paprotys, pakėlė pypkę į dangų, nuleido į žemę ir užtraukė dūmą. Baigęs rūkyti, vėl sutiko abiejų berniukų žvilgsnius. Vado lūpos buvo plonos plonos, oda ant įdubusių skruostikaulių įsitempusi. Rūstus veidas neleido įžiūrėti, kas dedasi jo širdyje.

— Tai jūs norėjote pasiaukoti dėl manęs?

Berniukams kraujas mušė į galvą. Jie nusuko nuo vado akis. Iš kur Tokei Ito žino jų paslaptį? Jie nieko nesakė. Tačiau tas jų tylėjimas bylojo savaime: taip.

Tokei Ito atsistojo. Pakilo ir berniukai. Vadas mostelėjo, ir jie priėję pačiupinėjo negyvą lokę.

Vadas įsmeigė akis į abu berniukus. Kiekvienas iš jų manė, kad Tokei Ito taip akylai stebi tik jį vieną.

— Jūs buvote tikri vyrai, Hapeda ir Časke. Dar ne kiekvienas vyras sugebėtų padaryti tai, ko nepabūgote jūs. Todėl noriu patikėti jums paslaptį, kurios nesiryžau atskleisti net vyrams.

Tokei Ito kartu su abiem berniukais vėl atsisėdo prie negyvos lokės. Jis prisiviliojo lokiuką ir paėmė jį ant rankų. Žvėriūkštis spurdėjo ir braižėsi.

— Štai mes, — tarė jis, — prie savo giminės pradžios ir prie galo. Mūsų pramotė Didžioji Lokė negyva, ir mes, ištremtieji, sėdime dabar šalia jos lavono. Bet ji paliko mums vaiką, ir tai yra naujas gyvenimas. Ar jūs mane suprantate?

— Hau, — vienu balsu atsakė abu berniukai. Suklusę jie su nekantrumu laukė, ką dar pasakys vadas.

— Dabar atsakykite man į vieną klausimą. Mes su visa Lokės gimine keliamės į šiaurės kraštą, į Kanadą. Kaip ten gyvensime?

— Būsime laisvi naujuose medžioklės plotuose. Medžiosime, klajosime ir kovosime, kaip visada darėme nuo to laiko, kai Didžiosios Lokės sūnus pagimdė mūsų vadus, — drąsiai ir viltingai atsakė Hapeda.

— Tu taip manai, Hapeda Plaukų Šukuotojau. Tačiau tai netiesa. Mes vėl galėsime medžioti ir kovoti gal penkias, gal dešimt, geriausiu atveju dvidešimt Didžiųjų saulių2. Paskui baltieji būrių būriais ateis ir į šiaurės kraštą, ir jie mus nugalės.

Berniukai nuleido galvas. Hapeda krūptelėjo ir ėmė taip kramtyti lūpas, kad net kraujas pasirodė.

— Dabar pasakykit man, — kalbėjo vadas (susijaudinusiam Hapedai atrodė, jog tas balsas skamba iš kažkur toli toli), — kodėl mes, nepaisydami sunkumų ir pavojų, apskritai iš čia keliamės ir paliekame didžiąją dakotų gentį?

Berniukai tylėjo, nes nežinojo, ką atsakyti vadui. Prislėgti jie spoksojo į negyvą lokę.

— Jūsų mintims dabar pastojo kelią kalnas, ir jūs mintimis turite jį pragręžti. Pirmiausia pasakykit man: kodėl mus nugalėjo vačičunai?

— Todėl, kad jų labai daug... — tarė Časkė.

— Todėl, kad jie turi macavakenus, — pridūrė Hapeda.

— O kodėl mūsų ne tiek daug ir kodėl mes neturime Paslaptingųjų Geležų? Aš žinau, kad jūs negalit atsakyti man į šį klausimą, aš ir pats negaliu sau tiksliai atsakyti, kodėl taip yra. Mūsų protas ne menkesnis už vačičunų, ir mūsų rankos ne silpnesnės už jų. Tą patyriau gyvendamas tarp jų, tuo įsitikinau kovodamas su jais. Vadinasi, mes galime išmokti to, ką jau moka vačičunai.

— Moterų darbas, — su panieka atšovė abu berniukai.

— Taip, Hapeda Plaukų Šukuotojau, moterų darbais vačičunai mus nugalėjo. Tau reikia, Četansapos sūnau, vieną kartą gerai pagalvoti, ar moterys ir žvėrys verti tik paniekos. Mūsų proseneliai kitaip į tai žiūrėjo. Jie tikėjo, kad mano giminės pramotė buvo žvėris ir didelė žiniuonė, kuri mokėjo įminti šio pasaulio mįsles. Untšida ir Uinona dar ir šiandien pažįsta žoles ir moka gydyti karių žaizdas ne prasčiau už Havandšitą. Ar žinote, kas pirmiausia ryžosi palikti rezervatą? Tai buvo mūsų moterys ir mergaitės.

Berniukai susigėdę nuleido galvas.

— Todėl nereikia šaipytis iš vačičunų darbų ir sakyti, kad jie tinka tik moterims. Vačičunai daug ką išmano, kitaip jie nebūtų mūsų nugalėję. Jie darosi Paslaptingąsias Geležis: vienas kasa geležį, kitas lydo, trečias kala, ir jie darosi iš geležies plūgus, kuriais raižo kietą žemę. Paskui ji duoda vaisių ir mažame lopinėlyje išmaitina daug žmonių. Viso to ir mes turime išmokti. Jie moka auginti bizonus, ir jiems nereikia jų medžioti.