Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Здесь есть возможность читать онлайн «Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Приключения про индейцев, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Anapus Misūrio: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Anapus Misūrio»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Garsiosios vokiečių rašytojos ir mokslininkės Lizelotės Velskopf-Henrich šešių romanų ciklas „Didžiosios Lokės sūnūs" – indėniškosios literatūros klasika tapęs kūrinys, kupinas kvapą gniaužiančių nuotykių ir kartu istoriškai bei etnologiškai tiksliai vaizduojantis Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimą prerijose, jų problemas ir kovą su baltaveidžiais, norinčiais išstumti juos iš gimtųjų žemių.Visų šešių knygų centre – tragiškai ištremto Lokės giminės vado Matotaupos ir permainingas jo sūnaus Harkos likimas.
„Anapus Misūrio" – šeštoji, paskutinė ciklo knyga. Po ilgų kančių ir vargų Tokei Ito pagaliau pasiseka ištrūkti iš baltųjų nelaisvės. Bet ką jam daryti toliau? Jo genties žmonės jau išstumti iš gimtųjų žemių ir suvaryti į rezervatą. Kai kurie gentainiai jau eina išvien su baltaisiais. Tačiau jaunasis vadas nesudeda ginklų ir, nepaisydamas sunkumų, išveda savo žmones anapus Misūrio pradėti naujo gyvenimo
(Die Söhne der Großen Bärin #6)
Iš vokiečių kalbos vertė - Adomas Druktenis

Anapus Misūrio — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Anapus Misūrio», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Po pusiaunakčio, — pakartojo Hapeda. Jis suko galvą, kaip paaiškinti draugui, ką jaučia ir kokius planus puoselėja.

— Klausyk, — staiga vėl prašneko Časkė, nutraukdamas nejaukią tylą, — girdėjai, ką priešiška dvasia pasakė Čapos palapinėje? To, ką ji sakė, nieku gyvu neturi atsitikti. Tokei Ito neturi mirti.

— Ne, šito nieku gyvu neturi atsitikti, — kaip kirviu nukirto Hapeda.

— Tą žinome tik mes ir ta maža mergaitė, — toliau kalbėjo Časkė.

— Bet ir pats Tokei Ito galėjo tai sužinoti, kai buvo nuėjęs naktį pas burtininką!

— Mes turime apsispręsti. Reikia kažką daryti, — įtikinėjo save ir savo kraujo brolį Časkė.

— Hau. Reikia kažką daryti. Sakyk, ką turime daryti.

— Ar tu nežinai, Hapeda?

— Žinau. Tik noriu išgirsti, ar ir tu žinai, Časke.

— Aš tai žinau, — pareiškė Časkė.

— Taip, — tarė Hapeda. — Viskas aišku. Lokė ateis čia. Dvasia prie Arklių upelio taip pat išpranašavo teisybę, todėl aš ir dabar ja tikiu. Bet negalime leisti, kad ji nužudytų Tokei Ito. Tokei Ito turi mus pervesti per Dumblinuosius Vandenis.

— Hau. Už jį turi mirti kas nors kitas.

— Ir aš taip manau. — Hapeda kalbėjo iš lėto. — Vakantaka, Didžioji Paslaptis, jau ne kartą buvo patenkinta, kai karys laisvu noru paaukodavo gyvybę už kitą. Tai kas, kad mes dar vaikai, o jis vadas!

— O gal, — vėl suabejojo Časkė, — gal apie tai reikia pranešti burtininkui Havandšitai...

Hapeda išsigando. Jo širdis ėmė smarkiai plakti.

— Ne, — atsakė jis vis dėlto tvirtu balsu. — Nereikia, kad ir Havandšita žinotų. Jis ne kartą yra pridaręs bėdos mūsų vadui, tu gi žinai, Časke.

— Taip, teisybė. Mes niekam nesakysim.

Berniukai atsistojo ir, prisidėję prie burnos ranką, kreipėsi į Didžiąją Šventąją Paslaptį. Paskui nubėgo tolyn į mišką ir ėmė kopti į kalną. Jeigu būtų atsigręžę atgal, būtų pastebėję Untšidą, kuri, atsišliejusi į medį, su skaudama širdimi be žodžių lydėjo juos akimis.

Buvo pats delčgalis. Purpčiojo pelėdos. Nuo šalčio traškėjo medžių šakos. Juo aukščiau kilo berniukai, juo statesnis darėsi šlaitas; kalno papėdėje šniokštė vanduo, lyg viliodamas juos grįžti atgal į ramias palapines. Tačiau pamažu tas šniokštimas tolo, buvo girdėti vis silpniau ir silpniau. Mažos kojos brido per girgždantį sniegą; kartais triokšteldavo užminta šaka. Krūmokšniai čaižė veidus, ir kirčio vietoj tuoj iššokdavo vylė. Berniukai ėjo paskui kits kitą, vis keisdamiesi vietomis — čia vikrusis Hapeda priekyje, čia stiprusis Časkė. Brautis per šitokį kalnų mišką buvo ne juokas net ir dakotų berniukams. Nors spaudė šaltis, abu bičiulius išmušė prakaitas, širdis daužėsi kaip pašėlusi, rodės, tuoj išlėks iš krūtinės. Pasiekę medį, kuriame andai buvo pastebėję juodąjį lokį, berniukai apsidairė. Ir iš tikrųjų netoliese, tankiame brūzgyne, pamatė tuščią irštvą — lokio miegota storų šakų ir rąstigalių laužyne; sniege buvo matyti įšalusios letenų žymės.

Berniukai kopė toliau. Dabar skardis beveik stačiai kilo aukštyn, ir jiems teko rabždintis keturiomis. Kalbėtis nebuvo kada, beveik nebuvo kada nė galvoti. Hapedai tik dingtelėjo, kad Tokei Ito ir Čapa iš čia turėjo pargabenti sunkų juodąjį lokį. Časkė ir jis jau sugaišo kone trigubai daugiau laiko, kol prisikasė iki šios vietos. Berniukai kopė vis aukščiau ir aukščiau, kol pagaliau švokšdami sustojo prie uolų sienos, iš kurios vidurio lyg pavojinga juoda akis žvelgė olos anga.

Kadangi berniukai buvo tvirtai pasiryžę, jie kiekvieną savo žingsnį svarstė šaltai ir dalykiškai.

Uolų siena, iškilusi maždaug penkiolika metrų virš medžių, apačioj buvo nesunkiai įkopiama, tik per porą sieksnių žemiau olos ji buvo glotni ir truputį išsišovusi į priekį.

— Lipam kol kas tenai, — nusprendė Hapeda, — o paskui tu pakelsi mane ant pečių. Mes turime patekti į vidų, kad ji mus rastų ir negalėtų apeiti.

Berniukas ir pats stebėjosi, kad taip ramiai ištarė šiuos žodžius. Nieko nelaukdamas, jis taip ir padarė — ėmė kopti uola aukštyn. Časkė ropštėsi iš paskos.

Iš pradžių uola buvo labai nelygi, tad nesunkiai galėjai surasti, kur įsitverti rankomis ir įsispirti kojomis. Tačiau kai pasiekė tą sunkiąją vietą, Hapeda sustojo ir palaukė Časkės. Časkė ėmė ieškoti, kur tvirčiau atsistoti. Hapeda palypėjo į šalį, užleisdamas draugui patogią vietą, paskui atsistojo Časkei ant pečių. Tačiau ir dabar negalėjo ištiestom rankom pasiekti olos angos, o žemiau jos visiškai nebuvo į ką įsitverti.

— Aš tave pakelsiu rankomis, — pasiūlė Časkė.

Jis liepė Hapedai stotis jam ant rankų ir pakėlė aukštyn. Hapeda užčiuopė prie olos angos tvirtą atramą ir, stipriai jos įsitvėręs, pakibo ore. Časkė jo kūnu užlipo viršun ir norėjo padėti Hapedai pasikelti. Tačiau Plaukų Šukuotojui ambicija neleido priimti šios paslaugos. Jis prisitraukė rankomis, pasirėmė alkūnėmis ir taip pat pasiekė tamsią olą. Berniukams į veidą tvokstelėjo drėgnas slogus oras.

Juodu susigūžė sienos pakrašty. Vienoje pusėje spindėjo žvaigždėta naktis, ten augo medžiai, bėgiojo žvėrys ir triūsė žmonės, kitoje juodavo negailestinga, nepermatoma tamsa, slepianti nuo jų pavojingą paslaptį.

Berniukai sėdėjo ir laukė. Širdis vėl aprimo, ėmė plakti lėčiau, dabar jie galėjo įdėmiau patyrinėti olos vidų.

Akmenys buvo šlapi, atsidavė drėgme. Kadangi lauke buvo vėsiau, iš olos sklido garas, rodos, ola kvėpavo kaip žmogus. Keisti čia buvo ir uolų akmenys, šiurkštūs, vieni išsigaubę, kuproti, kiti išstypę kaip stulpai. Berniukai ėmė grabalioti aplinkui. Hapeda atsistojo ir, kelis žingsnius paėjęs į tamsą, pastebėjo, kad akmenys išaugę ne tik iš žemės, bet ir nukarę iš viršaus. Tai buvo labai keista. Jis pasakė tai Časkei, bet jo balsas nuaidėjo taip garsiai, kad net jis pats išsigando. Hapeda sugrįžo pas Časkę, atsisėdo ir ėmė klausytis. Ola ne tik alsavo, bet ir dainavo. Tamsoje buvo girdėti tolimas ošimas, švelnus ir gundantis, kaip gražus balsas siaubingos pabaisos, viliojančios savo auką.

— Gal čia tik vanduo, ir daugiau nieko, — garsiai tarė pats sau Hapeda.

Časkė nieko neatsakė. Berniukai pasislinko arčiau vienas kito ir susiglaudė. Taip jie sėdėjo gana ilgai.

Paskui Hapeda pajuto, kaip Časkė atsistojo.

— Dabar eisiu vidun. Noriu įsitikinti, ar ten iš tikrųjų vanduo.

Časkė kalbėjo pašnibždom, jis bijojo garsiai ištarti žodį, kad vėl nenuskambėtų toks smarkus aidas.

Hapeda taip pat atsistojo, abu draugai susiėmė už rankų, kad atsitikus kokiai bėdai galėtų vienas kito prisilaikyti, ir atsargiai, apsigrabaliodami ėmė slinkti į priekį. Ola pamažu leidosi žemyn. Jie ėjo vis giliau ir giliau į kalną. Kai pagaliau atsigręžė, olos angos jau nebebuvo matyti. Aplink buvo tamsu, nors į akį durk. Tas švelnus ošimas pasidarė stipresnis. Jis vis garsėjo ir garsėjo, kol pagaliau tapo toks galingas, kad net savo balso negirdėjai. Berniukai dar tvirčiau susikibo rankomis.

Galų gale jie, rodos, pasiekė vietą, kur iš apačios sklido tas galingas šniokštimas. Čia buvo toks triukšmas, kad tiesiog apsiklausyti negalėjai.

— Vanduo! — garsiai sušuko Časkė, kad jį išgirstų Hapeda.

Berniukai sustojo ir pasilenkę pajuto rankomis tekantį vandenį. Atrodo, vanduo smarkiai garmėjo iš kalno dešinėje, kirto olą ir kairėje vėl krito į bedugnę kalno gelmę. Berniukai susėdo ant uolėto šio požeminio upelio kranto. Lyg susitarę, abu panardino rankas, tikrindami, ar čia gilu. Tačiau įkišę ranką iki alkūnės, užčiuopė kietą dugną.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Anapus Misūrio»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Anapus Misūrio» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Лизелотта Вельскопф-Генрих - Харка — сын вождя
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Топ и Гарри
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Токей Ито
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Ночь над прерией
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Токей Ито. Роман
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Харка - сын вождя. Роман
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лізелотта Вельскопф-Генріх - Сини Великої Ведмедиці
Лізелотта Вельскопф-Генріх
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Лизелотта Вельскопф-Генрих - Изгнанники, или Топ и Харри
Лизелотта Вельскопф-Генрих
Отзывы о книге «Anapus Misūrio»

Обсуждение, отзывы о книге «Anapus Misūrio» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x