Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Kiti kantriai laukė. Juk ne juokas užbėgti į kalną tris šimtus metrų.

Tuo metu moterys jau seniai buvo pastačiusios palapines ir sutvarkiusios viską, kas reikalinga nakvynei. Didžiuma moterų ir vaikų, taip pat daugelis vyrų jau buvo atgulę. Tik vienas kitas dar slankiojo aplinkui, nemiegojo ir keli Hapedos bei Časkės bendraamžiai, jie irgi laukė sugrįžtant medžiotojų. Pagaliau ant skardžio pasigirdo žingsniai.

Tarp medžių pasirodė vadas ir Čapa, vilkdami juodakailį, turbūt ne mažiau kaip du centnerius sveriantį žvėrį. Pamatę šitokį laimikį, visi berniukai ėmė džiaugsmingai šūkauti. Medžiotojai nutempė lokį Havandšitai ir parodė ištrauktą iš jo kūno strėlę. Tobijas, aistringas medžiotojas, apžiūrėjo žaizdas.

— Pataikyta į mentę, — nustatė jis, — bet šūvis nebuvo mirtinas, nes strėlė jau buvo gerokai prislopusi. Lokys nusmeigtas peiliu.

— Hau, — patvirtino Tokei Ito ir nejučiomis vėl stvėrėsi drožinėto peilio koto; ištrūkęs iš nelaisvės, jis pirmą kartą panaudojo šį peilį medžioklėje.

Žmonės buvo labai alkani, todėl Havandšita liepė lokio mėsą iškart paskirstyti visoms palapinėms. Vadas ištempė žvėrį laukan ir kartu su Čapa Garbiniuota Galva nudyrė kailį. Atėjusios Uinona su Mongšongša išdarinėjo lokį ir supjaustė mėsą. Hapeda ir Časkė tuoj pat gavo po kąsnelį. Tada jie nuėjo į palapinę. Jautėsi labai pavargę ir, nieko nelaukdami, krito į pataisytą guolį. Kadangi buvo pastatyti tik aštuoni būstai, Tokei Ito ir Četansapos šeimos apsigyveno bendrai didžiojoje vado palapinėje, čia prisiglaudė ir Tobijas. Dažnai į ją užsukdavo ir Čapa su Blykčiojančia Audra; savo palapinėje, kur gyveno tiek daug našlių ir netekėjusių moterų, be to, dvasios apsėsta senelė Margoji Bizone, abiem buvo labai neramu.

Časkė su Hapeda gulėjo šalia vienas kito, susisupę į kailinius apklotus. Abu buvo labai pavargę, tačiau iš vakaro patirti įspūdžiai niekaip nedavė užmigti.

— Mes sumedžiosime dar daugiau lokių... ir elnių! — sušnibždėjo Hapeda.

Ir Blykčiojanti Audra, gulinti su Uinona po viena antklode, dar nemiegojo.

— Čia stovėjo mūsų palapinės, kai tu buvai maža?

— Ir aš buvau maža, ir Tokei Ito dar vaikas. Ten prie upės...

— Rytoj mes vėl prisigaudysim žuvų, — užbaigė Časkė, nugirdęs paskutinį žodį.

Vaikai nutilo, nes į palapinę grįžo paskutiniai nakvininkai — Tokei Ito ir Tobijas. Tokei Ito su savo juoduoju šunimi atsigulė netoli palapinės angos. Jam buvo paruošta atkaltė pasidėti galvai ir atremti nugarai, tačiau jis jos atsisakė; įsisupo į seną, sučiurusią bizono odos antklodę, kurios ilga istorija buvo žinoma tik jam vienam.

Kai pagaliau visus įveikė miegas, lauke pasigirdo duslus būgno dundėjimas.

Jaunasis vadas tučtuojau pabudo ir įsiklausė. Čapa, Četansapa ir Tobijas taip pat pastatė ausis.

Četansapa vargais negalais pakilo iš savo guolio ir priėjo prie Tokei Ito.

— Ko senasis burtininkas būgnija savo palapinėje? — tarė jis tyliai, susirūpinęs, nepatenkintas. — Tai gali mus išduoti!

— Didžioji Lokė mus apgins, — karčiai tarė Tokei Ito.

Četansapa uždėjo ranką vadui ant peties.

— Ji yra ir tavo totemas. Mes visi — broliai. Nemėgink tyčiotis iš mūsų paslapčių! Būdami vaikai, gal per daug pasiduodavom abejonėms.

Tokei Ito nieko neatsakė, jis vėl sukluso. Būgnas dabar dundėjo dar garsiau, jo balsas buvo kažkoks grėsmingas. Vadas atsikėlė.

Visi susijaudinę, be žodžių žiūrėjo, ką jis darys. Vadas apsirengė, užsidėjo erelio plunksnų karūną ir išėjo iš palapinės.

Nakties vėjas ošė medžių viršūnėse, šalimais pliuškeno upė. Šunys urzgė per miegus. Kažkur tolumoje sustaugė vilkas. Šmėkščiojo šikšnosparniai, miške suūkė pelėda. Traškėjo medžių šakos; greičiausiai ten medžiojo lūšys. Arklių sargybiniai labai budriai ėjo savo pareigas. Aukštai medyje vėl sėdėjo žvalgas. Palapinės skendėjo blyškioje mėnesienoje.

Tokei Ito patraukė burtininko palapinės link, iš kur sklido būgno garsai.

Kai įžengė vidun, sunku buvo ką nors įžiūrėti, nes ir čia nedegė ugnis. Tačiau vadas pastebėjo, kad burtininkas vienas. Havandšita tvatino odinį būgną odiniais muštukais — dusliai, ritmiškai, įsakmiai. Jis buvo visiškai paskendęs savo mintyse. Jo rankos spindėjo paslaptingu žalsvu žvilgesiu, lygiai kaip ragų papuošalas ant galvos ir lokio kaukolė palapinės vidury. Atrodė, kad burtininkas vis dar nepastebi arba nenori pastebėti įėjusio Tokei Ito. Jis būgnijo toliau ir pradėjo savo pokalbį su dvasiomis, kurio ligi šios nakties dar niekas nebuvo girdėjęs.

Prabilkite, paslaptys!

Didžioji Saule, tu spindi mėnulyje,

Didžioji Loke, mūsų motin, kalbėk!

Aš esu tavo sūnus,

Jau senau susenau,

O tu vis slepies nuo manęs.

Ateik ir tark žodį

Ir ilgiau nepyk ant savo sūnų...

Mano akys aptemo,

Rankos nusilpo,

Bet aš vis tebesaugau jus, paslaptys...

Sugrįžkit atgal pas mane,

Kaip mes kad sugrįžom

Į jūsų miškus ir kalnus!

Mirusieji keliasi,

Aš girdžiu bizonų maurojimų,

Bizonai ir mirusieji

Grįžta atgal pas mus...

Pritilo būgno dundesys, pagal kurio ritmą kalbėjo burtininkas. Havandšita pakėlė akis. Jose atsispindėjo žalzganas ragų ir rankų žvilgesys.

Abu vyrai be žodžių kovojo tarpusavyje — kieno stipresnė valia.

Pagaliau burtininkas tarė:

— Ko tu pas mane atėjai, Tokei Ito, Matotaupos sūnau?

— Mane pašaukė čionai tavo būgnas.

— Tai dvasių darbas.

— Ką jos tau sako?

Havandšita prabilo ne iš karto. Palapinėje stojo tyla, nejauki tyla.

Galiausiai Havandšitos lūpos vėl sukrutėjo.

— Didžioji Lokė tyli — ji pyksta.

— Ant ko?

Burtininkas atkišo į priekį galvą ir pakėlė išdžiūvusią, žvilgančią ranką.

— Ant tavęs!

— Ko tu reikalauji?

— Sūnūs turi išgirsti Didžiosios Motinos žodį. Atnešk jį mums!

— Kurgi jį man rasti?

— Kalno tamsoj, žemės viduriuose... ji gyvena. Atrodė, kad Havandšita pats baiminasi savo žodžių.

— Kada tu mane ten pasiusi?

— Septintą naktį... be ginklų.

— Aš eisiu. Tavo būgnas dabar tyli?

— Jis neprabils, kol nesugrįš mirusieji ir bizonai. Burtininkas pakėlė lazdą, viena jos pusė buvo juoda, kita spindėjo. Jis be garso darė su ja kažkokius paslaptingus judesius.

Tokei Ito nejudėdamas, be baimės stovėjo savo vietoje, kol burtininkas nuleido lazdą ant žemės.

Tada išėjo iš burtininko palapinės ir sugrįžo į savo tipį.

Visi, kas buvo pabudę iš miego, dar ilgai klausėsi, tačiau daugiau nepasigirdo nė garso. Būgnas tylėjo.

— Mirusieji ir bizonai niekados nesugrįš, — tarė pats sau Tokei Ito. Kodėl — šito neišgirdo niekieno ausis. Niekas nesužinojo, kas buvo kalbėta burtininko palapinėje.

Kai Hapeda ir Časkė pabudo, jie nė manyti nenumanė, kad pramiegojo visą naktį ir dieną ir kad dabar jau vėl vakaras. Jie pamatė besišypsantį Untšidos veidą.

— Kelkitės, gana miegoti. Jau ir taip pramiegojote lokio šokį.

— O! — sušuko apgailestaudamas Hapeda.

Lokio šokis būdavo šokamas, siekiant susitaikyti su lokio dvasia, jis toks paslaptingas, ir visada būna įdomu pažiūrėti, kaip vyrai, apsidangstę lokių kailiais, labai tiksliai mėgdžioja nerangius lepečkojo judesius ir balsą.