Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

— O ką jūs manote apie naktinę maudynę? — paklausė Čapa. — Rytine šitokiu laiku negalėčiau jos pavadinti. Tai kaip? O gal esat per daug alkani ir sušalę?

Ne. Jie buvo suvalgę po varną ir visai nebijojo šalto vandens. Atvirkščiai, tiesiog džiaugėsi, kad galės pagaliau išsimaudyti, nes rezervate visą laiką trūko vandens net dorai nusiprausti.

Berniukai nubėgo prie upės kartu su kariu, kuris, nors ir šlubuodamas, vaikščiojo nuostabiai greitai. Čia rado jau daugiau berniukų ir vyrų, mėnesienoje šokinėjančių į ledinį vandenį, srūvantį viduryje pragraužta griova. Vaikinukai nusimetė nuo pečių apklotus, nubėgo per tykštantį vandenį į upės vidurį ir kaip lydžiai nėrė į šaltą srovę. Galiuką paplaukę sieksniais pasroviui, vėl išlipo į krantą. Jų kūnai buvo gerai ištepti taukais ir vanduo greitai nutekėjo. Berniukai apsišvarino, įsitrindami smėliu, ir vėl pasiėmė savo apklotus. Įsisupę į juos, nubėgo atgal prie medžio, kur nakvojo visa šeima, ir sausai nusišluostė. Gavę iš Mongšongšos indelį lokio taukų, vėl gerai įsitrynė kūnus ir apsirengė: užsimovė ledžingus, kurių klešnės būdavo atskirai tvirtinamos prie diržo, prisijuosė šlaunų prijuostę ir apsiavė kailiais pamuštais mokasinais. Paskui apsivilko švarkus, pasiūtus kailiu į vidų, ir tuoj pajuto, kaip vėl užkaito kraujas. Kepurės ar skrybėlės dakotai nenešiojo. Ir šalčiausią žiemą vaikščiojo vienplaukiai. Tankūs, riebalų prisigėrę plaukai saugojo juos nuo šalčio, sniego ir vėjų. Kas yra plikė, dakotai nežino net sulaukę senyvo amžiaus.

Motina leido berniukams iš krovininių arklių, nešančių didžiąją Četansapos palapinę ir visą mantą, pasiimti tuos, kurie jiems labiausiai patinka. Hapeda pasirinko jauną sartį, su kuriuo prie Arklių upelio jau buvo laimėjęs dvejas lenktynes, o Časkė užsiropštė ant ramaus, patikimo keršio. Žmonės baigė ruoštis, ir vilkstinė pajudėjo. Mėnulio delčia vypsojo, žvelgdama į atkampų, miškingą slėnį. Slinko vienodos kelionės valandos.

Tik apie pietus vilkstinė vėl sustojo. Saulė švietė aukštai danguje, nuo medžių krito melsvi šešėliai.

Hapeda Plaukų Šukuotojas ir Časkė Plačioji Pėda nusėdo nuo arklių kartu su kitais ir dabar gulėjo, pasitiesę juodojo lokio kailį. Visų gerbiamas karys Čotanka ir abu jaunieji Varnai naktį buvo išėję medžioti ir parnešė nušovę du vilkus ir vieną meškėną. Laimikį nulupo ir išdalijo. Kadangi ugnies nebuvo galima kurti, išalkę vyrai, moterys ir vaikai valgė mėsą žalią, ir ji buvo jiems skani. Hapedai pavyko dar pagauti keletą žuvų; pasitaręs su savo kraujo broliu Časke, jis kilniai nusprendė pusę jų perleisti Blykčiojančiai Audrai ir Driežo Galvai. Abu berniukai patenkinti žiūrėjo, kaip „jaunosios varnos“ gardžiai kerta jų dovaną. Blykčiojančios Audros voveraitė buvo nubėgusi į mišką pasirinkti maisto. Dabar ji tupėjo mergaitei ant peties ir graužė riešutą.

Buvo labai malonu po dvylikos valandų jojimo pamiegoti vidurdienio saulėje. Anaiptol ne taip malonu buvo vakare keltis iš miegų. Čotanka turėjo gabaliuką rūkytos mėsos ir dabar atidavė ją abiem berniukams. Mėsa buvo baisiai neskani, ji priminė rezervatą, kaip sakė Hapeda.

— Tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad mes buvome rezervate, — tarė jis Časkei. — Daugiau ten manęs niekas nenuvarys. Niekados. Geriau jau mirsiu, bet ten neisiu.

— Hau, — pritarė Časkė.

Kitą naktį vilkstinė traukė vėl tokia pat vietove — palei upę. Berniukai knapsėjo, sėdėdami ant arklių. Kai pradėjo švisti, jie ėmė mirkčioti ir atidžiai dairytis aplinkui. Hapeda pastebėjo, kaip Časkė klausosi, pakėlęs galvą.

Netrukus berniukai suprato, koks čia triukšmas pasiekė jų ausis. Paskui vilkstinę tekini bėgo vyrai. Tai buvo apsauginis būrys, kuris dabar vijosi pagrindinę grupę. Tokei Ito, Čapa, Tobijas tylėdami prabėgo pro šalį ir nulėkė į vilkstinės priekį. Ir voros vadovai nešūktelėjo sugrįžtamiems apsauginiams. Nenorėjo be reikalo kelti triukšmo... Kai Tokei Ito pasiekė Havandšitą, šis davė signalą sustoti ir nusėsti nuo arklių. Vyrams garsiai džiūgaujant, vadas išdalijo atimtus iš persekiotojų ginklus ir pranešė, kad tuo tarpu Lokės giminei iš rezervato pusės negresia joks pavojus. Dabar bus galima apsistoti poilsio ilgesniam laikui. Visi tikėjosi paskutines sunkios žiemos savaites, kol siautėja ir spaudžia šalčiai, prakentėti čia, miške, o birželio mėnesį, ištirpus sniegui, keliauti toliau.

Miško aikštelė buvo labai patogi apsistoti ir gerai pažįstama visiems suaugusiems. Čia stovėjo jų palapinės prieš trylika metų, kol Lokės giminė, Tokei Ito tėvo vadovaujama, dar nebuvo išsikėlusi prie Arklių upelio. Čia, būdami vaikai, žaidė ir mokėsi medžioti dabartiniai kariai ir vadai. Visų širdyse tuoj pat atgijo prisiminimai.

Vadas, Čapa ir Tobijas nusimetė baltus vilkų kailius. Prie jų priėjo Havandšita, Senasis Varnas ir Čotanka. Visi stovėjo upės pakrantėje ir žiūrėjo į Četansapą, kuris pirmą kartą vargais negalais atsikėlė ir dar netvirtais žingsniais, bet tiesiai ir be kitų pagalbos artėjo prie vyrų. Ihasapa, paprastai einantis žvalgo ir šauklio pareigas, už kelių žingsnių laukė, ką dar įsakys vadas.

— Statyti tik aštuonias palapines — užteks naktį visiems. Kad nebūtų jokios ugnies, jokių dūmų! Jokių šūvių ir riksmų! Mes neturime išsiduoti.

Ihasapa nuėjo visiems pranešti įsakymo. Tačiau delavarui kai kas liko neaišku ir jis paklausė:

— Kiek laiko čia būsime?

— Mums reikia mėsos. Pasimedžiosime elnių ir lokių. Aštuntą naktį keliausime toliau.

Šį sprendimą vyrai sutiko nevienodai nusiteikę. Tobijas linktelėjo galvą, jis visiškai pritarė šitokiai nuomonei. Čapa įdėmiai žiūrėjo į vadą, lyg norėdamas paklausti, gal jis nujaučiąs kokius pavojus, kurie po tokios trumpos pertraukos verčia vėl leistis į kelionę. Argi jie neatrėmė persekiotojų? Četansapa suraukė kaktą ir, rodos, laukė, kad vadas paaiškintų, bent jau jam, šitokį savo sprendimą, Čotanka ir Senasis Varnas gūžčiojo pečiais, nežinodami, nė ką manyti. Tokei Ito suprato jų abejones ir paaiškino:

— Mums nevalia pavargti ir ilgai stoviniuoti vienoje vietoje. Reikia keliauti toliau ir per sniegą, kaip aš jums anksčiau sakiau. Vačičunai mėgins mus apsupti ar persekioti. Šis miškas saugo mus nuo pūgų ir šalčių, bet ne nuo Ilgųjų Peilių!

Burtininkas išsitempė, ir visų dėmesys nukrypo į jį. Jis prašneko iš lėto, įsakmiai pabrėždamas kiekvieną žodį:

— Vačičunai atsitraukė ir vėl sulindo į savo urvus. Mes esame vieni savo miške su savo medžiojamais žvėrimis. Tai ko gi mums keliauti toliau į šiaurę, į nežinomas prerijas, į mūsų priešų siksikų medžioklės plotus? Čia mūsų žemė, čia mūsų namai. Šie kalnai yra viso pasaulio centras ir Didžiosios Lokės buveinė. Jie šventi visiems dakotų kariams. Antrą kartą mes nekelsime iš jų kojos. Pasiliksime čia! Didžioji Lokė mus apgins!

Senojo Varno veidas nušvito. Jis susijaudino, atsidūręs savo gimtosiose vietose.

— Čia stovėjo mūsų palapinės, čia jos stovi vėlei! — parėmė jis burtininko žodžius. — Mūsų nelaimės prasidėjo tada, kai pirmą kartą palikome šiuos kalnus, kai mus iš čia išvedė tavo tėvas Matotaupa, vade Tokei Ito.

Ir Četansapa palaikė Havandšitą.

— Tai mūsų sena gera slėptuvė! Iš čia mes galėsime naktimis nušliaužti su peiliu į kareivių miestelį. Penki skalpai, Tokei Ito, per menkas kerštas vačičunams. Pasilikime čia ir tęskime kovą. Mes pradėjome pergale...

Čapa atsidūsėjo ir tik gūžtelėjo pečiais, girdėdamas šitokias jam nesuprantamas kalbas.