Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

— Taip ir yra, Fredai.

Rudoji Lapė išbalo.

— Tie kiaulės nepaklausė mano patarimo...

— Gal dar kas? — paklausė smuklininkas, pamatęs, kaip ši žinia pritrenkė Fredą.

— Džoni... ar ta gauja išsidangino su visu savo peru? Su moterimis ir vaikais?

Smuklininkas linktelėjo.

— Iš kur tu žinai?

— Keli indsmenai jojo pro tas vietas. Sako, nebėra palapinių.

Rudoji Lapė lengviau atsikvėpė.

— Jeigu ta gauja išsidangino su moterimis ir vaikais, rytoj mes juos pasivysim. Tempti su savim bobas! Niekad nebūčiau patikėjęs, kad Haris Tokei Ito galėtų padaryti tokią kvailystę. Tučtuojau reikia pranešti Ročui. Šiandien rytą jis atjojo į Robinzono fortą. Vėl pasamdyti žvalgų...

Rudoji Lapė paliko tarnautojus su sąrašais vienus ir išskubėjo laukan.

Vos gavęs šią žinią, kapitonas Ročas leidosi vytis dakotų. Kartu su juo buvo Rudoji Lapė, Pitas, Luji, Filipas ir kiti žvalgai.

— Mon Dieu, tegu Dievas man atleidžia, — pirmą kartą trumpam sustojus, tarė kanadietis Luji Filipui, — juk tai nuodėmė, ką mes dabar ruošiamės daryti, bet, kita vertus, būtų gėda be niekur nieko atsisakyti gražaus pinigėlio. Indėnai juk gali gintis, tai bus garbingas žaidimas, kulka prieš kulką, peilis prieš peilį.

— Nedaug jie turi šovinių, — guosdamasis tarė Filipas ir pirštų galais pasičiupinėjo savo gyvaplaukius.

— Filipai, tu jaunas, gražus ir kvailas. Visada mėgsti slėptis už mano nugaros. Mes turime daugiau šovinių, tas teisybė, bet Tokei Ito šaudo geriau...

— Už mane ne geriau, tu svirply ir skystablauzdi! — Rudoji Lapė vėl paragino visus skubėti.

Kurį laiką jie jojo kaip patrakę ir galų gale pasiekė vietą, kur neseniai stovėjo Lokės giminės palapinės.

Dabar raiteliai ten pamatė vienui vieną tipį, stovintį plyname lauke. Prie jos angos gulėjo keturi žmonės, indėnai, taip surišti, kad galėjo pajudėti tik šliauždami kaip vikšrai.

Rudoji Lapė pagavo garsiai kvatoti, tyčiodamasis iš savęs ir iš Ročo.

— Puiku, — sušuko jis, — tikrai puiku! Mano senas draugas ir priešas Haris Tokei Ito kaip buvo, taip ir liko šaunuolis!

Šonka stengėsi išspjauti iš burnos kamšalą, kuris neleido ištarti nė žodžio, Luji jam padėjo.

— Na, mano didvyri, — paklausė jis, — kas gi atsitiko? Kas tave taip gražiai apraizgė kaip voras musę?

Ar tik ne Haris Tokei Ito, kurį tu aną vakarą privertei atsisėsti ant suolo?

Rudoji Lapė sukluso.

— Ką tu čia dabar šneki? Gal jūs su Tokei Ito kartu gėrėte?

— O non, mon cher, mano mielasis, mes gėrėme, o Tokei Ito tik žiūrėjo.

— Jis veikė, o jūs knarkėte, taip greičiausiai buvo. Ak jūs, mazgotės, lepšiai jūs!

Rudoji Lapė neturėjo kada keiktis ir bartis, nes jo dėmesį patraukė pabėgusių dakotų pėdsakai, kurie buvo gana aiškiai matyti ir po sniegu.

Kol kiti trys belaisviai ištrūko iš savo pančių ir kol Ročas išdėjo juos į šuns dienas, Rudoji Lapė jau pasileido pėdsakais šiaurės vakarų link.

Dabar ir kiti žvalgai šoko jam iš paskos. Išvaduoti belaisviai, Šonka ir Edis, biznojo pėsti.

— Greičiau! — skubino Rudoji Lapė kapitoną. — Mes turime pasivyti pabėgėlius, kol jie dar nepasiekė miškų Juoduosiuose kalnuose. Miške aš nelabai norėčiau susitikti su Hariu Tokei Ito.

Vyrai ėmė niūkti arklius. Tačiau šie buvo nusivarę, suplukę ir bėgo labai vangiai.

Prijoję rezervato ribą šiaurės vakaruose, kapitonas Ročas ir Rudoji Lapė liepė savo žmonėms sustoti. Ročas ėmė pro žiūronus tyrinėti vietovę, plytinčią tarp jų ir Juodųjų kalnų. Sprendžiant iš pėdsakų, atrodė, kad atstumas tarp pabėgėlių ir persekiotojų gerokai sumažėjo. Tiesa, dragūnų ir žvalgų arkliai buvo nusivarę, bet juk Lokės giminės jojamieji ir nešuliniai gyvuliai galėjo judėti tik sparčia žingine, be to, jų buvo mažai, ir daugelis vyrų bei moterų, paūgėjusių berniukų ir mergaičių turėjo eiti pėsti. Pabėgėliai gabenosi su savimi palapines ir mantą. Be jų vaikai ir seniai šaltyje ir sniege būtų prapuolę.

Ročas pašoko.

— Aš matau juos!

— Ir aš, — patvirtino Rudoji Lapė, net nepakeldamas prie akių žiūrono.

— Mums reikia paskubėti, jei ne, jie pasieks mišką!

Ročas jau buvo bejojąs, bet Rudoji Lapė sulaikė už pavadžių jo arklį.

— Reikia truputėlį pagalvoti, jaunasis pone! Pajoję toliau, nebeturėsime jokios priedangos. Ar esat kada matęs šaudant Tokei Ito? Ta gauja vėl turi kelis šautuvus!

Kanadietis Luji nusivaipė.

— O ką aš sakiau?

Ročas nesitvėrė iš pasiutimo.

— Antai jie ten, priekyje! Pirmyn, bailiai ir girtuokliai! Dar mat vadinasi seni pasieniečiai!

— Stokit! — skubiai sukuždėjo Šonka. — Aš mačiau baltą vilką...

— Gal greičiau baltą pelę, prasigėręs mulki!

Ročas dar kartą pažiūrėjo pro žiūroną, paskui sukomandavo savo dragūnams ir žvalgams joti pirmyn. Žinoma, Rudoji Lapė, Šonka ir Luji neklausė jo komandos, jie ir toliau liko pasislėpę už uolos. Tačiau Pitas, Filipas ir Edis-Tatokanas pasekė dragūnų ir kitų raitelių pavyzdžiu.

Kaip tik toje vietoje, kur Šonka sakėsi matęs baltą vilką, sniego duobėje gulėjo Čapa ir Tobijas, apsidangstę baltais vilkų kailiais. Vilkų galvos dengė juodus jų plaukus, o patys kailiai kabojo ant rudų nugarų. Abu kariai buvo (ik su ledžingais ir mokasinais, nes odiniai švarkai buvo sunkūs ir nepatogūs kovai. Šovinių diržai ėjo per pečius ir krūtinę. Čapa laikė rankose trofėjinį šautuvą. Abu buvo taip prigludę duobėje, kad iš tolo galėjai pastebėti tik baltą kailį.

Čapa Garbiniuota Galva nusitaikė ir iššovė iš abiejų vamzdžių. Paskui greitai užtaisė šautuvą ir iššovė antrą kartą.

— Užteks, — tyliai tarė Tobijas, — kliuvo keturiems. Ir Pitas Benosis negyvas.

Pilki debesys danguje vėl ėmė žarstyti žemėn sniego naštą. Vėjas pradėjo nešioti palaidas sniegules.

Ročas kartu su likusiais vyriais galvotrūkčiais pasileido atgal į priedangą, kur buvo likęs Rudoji Lapė. Jis ginė savo juodį uolų link. Tamsų arklį aiškiai matei iš tolo, geresnio taikinio nereikėjo. Ir jeigu kapitono nepervėrė kulka, tai tik dėl to, kad jis vilkėjo uniformą. Čapa ir Tobijas buvo gavę iš vado įsakymą stengtis nešaudyti į kariškius.

Ne visi nudulkėjo atgal kartu su Roču. Kai kas susigundė žuvusiųjų ginklais. Vienas žvalgas dar skubiai rankiojo šautuvus.

Kai jis atsitiesė ir norėjo leistis paskui savo draugus, buvo jau per vėlu. Jam už nugaros išdygo indėnas, apsidengęs baltu vilko kailiu. Jo veidas buvo sunykęs, akys degė karščiu. Greitai blykstelėjo durklas, ir žmogus susmuko, o šautuvai vėl pabiro žemėn. Tokei Ito juos susirinko. Pasinaudodamas pūga, jis greitai nubėgo su laimikiu pas Čapą ir Tobiją ir atidavė jiems ginklus. Niekas jo nepastebėjo.

Ročas su likusiais persekiotojais grįžo pas Rudąją Lapę. Visi sulindo už uolų.

— Ką dabar darysim? — paklausė Ročas.

— Aha, pagaliau prisireikė mano patarimo! — Rudoji Lapė vėl nesitvėrė pykčiu. Ročas irgi vos tvardėsi.

Pagaliau Rudoji Lapė susivaldė ir abejingai tarė:

— Reikalai rimti. Taip pigiai jų nepaimsi. Aš siūlau atsitraukti. Paskui apeiti nuo Misūrio pusės ir apsupti.

Mes paprašysim pastiprinimo! Ir... po velnių... — Jis staiga atsigręžė.

— Kas atsitiko? — Netekęs kelių žmonių, Ročas pasidarė labai nervingas.

Rudoji Lapė, nuslinkęs nuo arklio, labai atsargiai dairėsi aplinkui.

— Čia, matyt, vėl kažkas buvo, kažkas iš tų...