Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Ir motina vėl palinko prie savo darbo.

— Mes kovosime su sniegu ir Ilgaisiais Peiliais, — ryžtingai pareiškė berniukai. — Mes niekados negrįšime į rezervatą!

Hapeda ir Časkė vėl šmurkštelėjo į palapinę. Čia jie buvo vienui vieni. Net Četansapos guolis buvo tuščias. Pastarosiomis dienomis sužeistasis jautėsi kur kas geriau. Berniukai susėdo apytamsėje palapinėje. Jie niekaip negalėjo užmiršti to siaubingo vaiduoklio miglotame karklyne ir grėsmingo žvalgų pranešimo, apie kurį ką tik papasakojo motina. Ūmai lauke pasigirdo Uinonos balsas.

— Blykčiojanti Audra, kurgi tu bėgi?

Tuo pat metu prasivėrė palapinė, ir mergaitė įlėkė vidun. Ji užskleidė palapinės angą ir sustojo sutrikusi. Matyt, nesitikėjo rasti čia abiejų berniukų. Ji pešiojo ilgų, storų kasų galus ir sutrikusi sukiojo juos čia į vieną, čia į kitą pusę. Galų gale žengė keletą žingsnių artyn.

— Kur Untšida? — paklausė ji, vis žiūrėdama į kasų galus, apsuktus aplink pirštą.

— Kur yra — ten, vis tiek tu dabar pas ją nenueisi, — tarė Hapeda.

— Ak... — sudejavo Blykčiojanti Audra. Ji, matyt, labai nusiminė, neradusi Untšidos. — Dabar... — sumikčiojo ji, — jie visi tuoj ateis... aš... Tai buvo iš tikrųjų baisu.

Berniukai sukluso. Gal mergaitė irgi matė tą siaubingą veidą?

— Kodėl baisu? — paklausė Hapeda.

Blykčiojanti Audra su palengvėjimu atsikvėpė — gerai dar, kad Plaukų Šukuotojas iš jos nesišaipo. Dabar ji išdrįso prieiti arčiau prie nerūpestingai ant žemės sėdinčių berniukų.

— Žinai, ji taip kliedėjo ir kalbėjo tokius baisingus dalykus, — sušnibždėjo ji, pasilenkusi prie berniukų.

— Tai ką gi ji sakė, ta Margoji Bizone? — pasiteiravo Časkė, reikšmingai žvilgtelėjęs į Hapedą. Matyt, senę vėl apsėdo piktoji dvasia, ir greičiausiai ne kas kitas, o ji kiūtojo ten karklyne.

— Taip, Margoji Bizone. Jūs net nežinote, kaip būna baisu, kai ją ima kankinti toji dvasia. — Mergaitė drebėjo kaip epušės lapas. — O juk ir tada jos buvo teisybė, kai nenorėjau ja tikėti... jūs gi žinote, ji sakė, kad Ilgieji Peiliai nugalės... o dabar... ji vėl sapnavo, ir piktoji dvasia jai pasakė, kad kitą naktį iš olos ateis lokys, po vidurnakčio... Lokys... jūs gi žinote?

— Ne, — atsakė berniukai.

Jie iš tikrųjų nieko nežinojo.

Blykčiojanti Audra dirstelėjo, ar kas nors iš suaugusiųjų nesiruošia eiti čionai, į palapinę, ir įsitikinusi, kad niekas jos čia neužklups iš netyčių, ėmė pasakoti:

— Ten aukštai, kalne, yra ola, kurioje miega senoji Lokė, didžioji burtininkė! Ji sena sena, gyveno jau tada, kai žmonės ir žvėrys dar buvo broliai ir kalbėjo ta pačia kalba. Jos sūnus buvo galingas lokys, galingesnio už jį nebuvo tarp Didžiųjų Vandenų. Jis turėjo užburtą palapinę, ir kai vieną vakarą pas jį atėjo graži moteris, rytą jis pavirto žmogumi. Jis tapo didelis, stiprus ir išmintingas karys ir burtininkas, kurio niekas neįstengė nugalėti. Jis — Matotaupos ir Tokei Ito protėvis.

— Taip! — vienu balsu patvirtino Hapeda ir Časkė.

— Taigi, — tarė mergaitė. — Bet senoji Lokė dar ir dabar tebegyvena, ji miega ten viršuj, oloje, kol mūsų vadai narsūs ir tvirti. Tačiau kai jie išduos savo protėvį, ji ateis ir pasmaugs juos savo letenomis... — mergaitė užsikirto, pagalvojusi apie tokį baisų vaizdą, — o tada numirs pati. Taip mano senajai motinai sakė Havandšita.

Blykčiojanti Audra išplėtė ausis. Lauke buvo girdėti linksmas sambrūzdis. Žmonės sveikino sugrįžusį vadą ir jo karius. Netrukus pavargę kariai įeis į palapinę.

Blykčiojanti Audra atsistojo skersa, pasiruošusi bet kurią akimirką sprukti iš palapinės.

— Ji įžeidė Tokei Ito, ir aš norėjau, kad jos dvasia pagaliau aprimtų, — skubiai sušnibždėjo ji berniukams, išblyškusi, nesava. — Ji sakė, kad mes visi tapsime atskalūnais, atsižadėsime savo genties ir paliksime tėvų žemę, o už tai, kad mūsų vadas nenužudė Rudosios Lapės ir neatkeršijo už Matotaupos mirtį, Lokė ateis ir pasmaugs jį, ir nelaimė užgrius visus mus...

Hapeda pašoko.

— Prikąsk liežuvį, — sušuko jis, užkimęs iš pykčio, — kad jis daugiau neištartų šitokių žodžių!

— O jeigu tai vėl būtų teisybė!.. — paskubom sušnibždėjo Blykčiojanti Audra ir išbėgo iš palapinės.

Hapeda ir Časkė krimto lūpas ir žiūrėjo nudelbę akis į žemę. Kur dingo jų pastarųjų dienų linksmybė? Atrodė, lyg dangų būtų aptraukęs tamsus debesis. Tokei Ito ligi šiol nesugebėjo atkeršyti Rudajai Lapei už tėvo mirtį... Tai buvo baisus priekaištas. Ir kaip toms moterims apsivertė liežuvis jį ištarti!

Naktį mažai miegoję, berniukai stengėsi atsigriebti dieną — pūtė į akį, ilsėjosi, valgė. Taip praėjo diena.

Blykčiojanti Audra ir Čapa kur buvę, kur nebuvę vis sukinėjosi vado palapinėje.

— Ji vėl padūko, — pasakojo Čapa, teisindamasis dėl tokio savo įkyrumo. — Tiesiog neįmanoma ištverti.

Vadas vėl buvo kažkur iškeliavęs — vienui vienas, apsiginklavęs tik kauliniu lanku. Atėjo naktis, o jis vis negrįžo.

Į palapinę įlėkė Ohitika. Apšniukštinėjo visus pakampius ir nusivylęs vėl išbėgo lauk. Jis pasigedo vado, kuris ir vėl jo nepasiėmė. Žmonės sėdėjo patamsyje lyg neaiškūs šešėliai, nes kurti ugnį vakare buvo pavojinga.

Šitoks sėdėjimas patylomis ir laukimas buvo labai nejaukus. Kada sugrįš Tokei Ito? Kas paleido apie vadą šitokias kalbas, kurios tarsi gaisras, įsiliepsnojęs iš mažos kibirkštėlės, dabar sklido vis plačiau ir plačiau.

Hapeda nudžiugo, išgirdęs anapus upės įtartiną triukšmą, kuris atitraukė jį nuo slogių minčių. Viaukšnojo kojotai. Juos priviliojo šviežios mėsos kvapas. Ohitika pasileido upės link, ir netrukus berniukų ausis pasiekė įnirtingas besiriejančių keturkojų narnėjimas. Ohitikai padėjo ir penki dar gyvi likę šunys. O gal miške juos užpuolė didžiuliai pilkieji vilkai, kad ten ėjo tokios pjautynės. Berniukai šoko iš paskos. Tačiau jiems neteko įsikišti — nuo upės sugrįžo nugalėjęs Ohitika. Jis atsitūpė priešais palapinę ir ėmė laižytis sukandžiotą nugarą.

Hapeda ir Časkė vėl buvo belendą į palapinę, bet tuo metu Ohitika staiga pastatė ausis ir nurūko į mišką.

Džiaugsmingas šuns inkštimas rodė, kad ten jis sutiko grįžtantį šeimininką.

Berniukai sustojo prie palapinės angos ir laukė. Hapeda laikė konvulsiškai sugniaužęs Časkės ranką — iki šiol jį kankino neaiški baimė, kad vadas išvis nebegrįš gyvas.

Tokei Ito išlindo iš miško, užlieto žvaigždžių šviesos ir sniego atspindžių, ir priėjo prie palapinės. Berniukai nužvelgė jį nuo galvos ligi kojų. Vadas buvo šlapias, tarsi iš vandens ištrauktas. Jis turėjo šviesų kaulinį lanką ir siuvinėtą dėklą su strėlėmis — daugiau nieko. Jokio medžioklės laimikio. Blankioje šviesoje berniukai vis dėlto pastebėjo jo veidą — jis buvo apsiniaukęs ir neįskaitomas. Nekreipdamas į berniukus dėmesio, Tokei Ito pradingo palapinėje. Ohitika atsigulė prie pat angos.

Hapeda, nepaleisdamas Časkės rankos, pajudėjo iš vietos. Berniukai negrįžo į tėvo palapinę. Jie susirado tamsiame miške vietelę ir sutūpė sniege šalia sudiržusios išdžiūvusio medžio šaknies. Prieš trylika žiemų vieną nejaukią naktį šioje vietoje tūnojo berniukas Harka, kuris dabar vadinosi Tokei Ito ir buvo genties vadas.

Abu berniukai ilgai netarė nė žodžio.

— Šią naktį turi ateiti Lokė, — pagaliau prabilo Hapeda.

— Po pusiaunakčio, — slopiu balsu patvirtino Časkė.