Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Pabaisa, atrodo, sustojo; jos letenų šlepsėjimas nuščiuvo. Ji užuodė berniukus ir piktai, grėsmingai suurzgė. Iš garso, sklindančio aukštai virš žemės, berniukai suprato, koks didelis žvėris. Iš visko sprendžiant, jis dar stovėjo ant keturių kojų, bet ir tai buvo didesnis už juos, o koks jis turėjo būti pasistojęs ant dviejų kojų!

Tai buvo Didžioji Lokė.

Hapedą staiga užliejo keista ramybė. Vadinasi, piktoji dvasia kalbėjo teisybę, ir jie su Časke gerai padarė čia atėję. Hapeda galvojo apie vadą Tokei Ito. Berniukas visa širdimi jį mylėjo ir gerbė. Jis žinojo, kad tą patį jaučia ir Časkė Plačioji Pėda. Tad jie stovės čionai ir lauks, kol lokė ateis ir priims jų auką. O Tokei Ito liks gyvas ir nieko nežinos, kas atsitiko.

Pabaisa dabar buvo didžiosios ertmės vidury. Berniukai jos nematė, tik numanė, kokia ji siaubingai didelė. Dar kartą nuaidėjo jos grėsmingas urzgimas.

Berniukai stovėjo tylūs ir sustingę it stulpai. Jie girdėjo, kaip didžiuliai žvėries nagai krebžda į uolą lyg galandami, ir nuo to garso jiems visas kūnas ėjo pagaugais. Bet štai pasigirdo kažkoks kitas garsas, kurio jie niekaip negalėjo suprasti, — kažkas sukosi aplink pabaisą; kažkas kitas.

Atsidavė lokiu. Berniukai traukė į save drėgną, slogų orą. Atsidavė ne tik lokiu. Atsidavė taip pat ir krauju. Turbūt lokys ką tiktai stiprinosi, ir jo snukis dar buvo aptekęs kraujais.

Berniukai stovėjo savo vietoje nesvyruodami. Hapeda pajuto, kaip šlapiuose mokasinuose šąla kojos, o visu kūnu žliaugia prakaitas. Jis nežinojo, kiek laiko juodu čia praleido. Tai buvo ištisa amžinybė. Laikas šioje oloje stovėjo vietoje. Čia nematei nei spindinčių žvaigždžių, nei tekančios saulės. Niekada čia negalėjai išgirsti čiulbančio paukščio. Įdomu, kiek valandų jau praslinko? Stovykloje gal jau sukilo vyrai ir ruošiasi su strėlėmis ir lankais į medžioklę? Jaunieji Šunys gal jau taškosi šniokščiančioje upėje? O Blykčiojanti Audra? Gal ji dar ramiai miega, palindusi po šiltais bizonų kailiais?

Hapeda pajuto, kaip stipriu Časkės kūnu perbėgo virpulys. Praslinko kelios valandos, kai juodu čia stovi ir laukia lokės.

Tačiau lokė daugiau nėjo artyn. Tik retkarčiais subrązgindavo nagais ir kimiai suurgzdavo. Tas urzgimas buvo panašus į dejonę. Gal ji žinojo, kad dar šiąnakt turės mirti pati, jeigu nužudys Tokei Ito? Ji buvo labai sena ir išmintinga, tai kaipgi galėjo šito nežinoti.

Urzgimas, atsimušantis nuo olos sienų ir skambantis kaip baisus grasinimas, pasidarė garsesnis. Sušlepsėjo kažkieno žingsniai. Pabaisa vėl atsistojo.

Hapeda paleido Časkės ranką ir apglėbė jį per pečius. Časkė irgi padarė tą patį, ir dabar abu berniukai stovėjo susiglaudę ir stipriai apsikabinę. Jeigu ji ateis, tegu ima abu, abu iš karto, lyg jie būtų vienas žmogus.

Berniukai pasitempė, nes laukimui pagaliau atėjo galas, išmušė lemiama valanda.

Tyliai, bet piktai ir kraupiai šnarpšdama, pabaisa žingsnis po žingsnio slinko vis artyn, ir įgudusia ausimi berniukai galėjo tiksliai nustatyti, kiek žingsnių dar skiria ją nuo jų — penkiolika, dešimt, aštuoni... Jie jau girdėjo to baisingo žvėries alsavimą. Į nosį trenkė nesuvokiamas tvaikas. Vis dar atsidavė lokiu, bet dabar daug aiškiau buvo justi ir kraujo kvapas. Tačiau atsidavė ir dar kažkuo. Drėgname olos ore atsidavė svilėsiais. Keista.

Didžioji Lokė vėl sustojo.

Kad jie bent matytų. Tamsoje buvo neapsakomai kraupu.

Vis stipriau trenkė svilėsiais, nosį kuteno degančios odos kvapas.

Staiga blykstelėjo blausi šviesa. Gelsvai spindėdami, iš tamsos lyg pasakiškos būtybės išniro drėgni akmenys. Priešais berniukų akis atsivėrė milžiniškos olos skliautas, o prie kitos sienos — dvi juodos angos; matyt, iš vienos jų ir išlindo šitas milžiniškas žvėris.

Tarp šviesos ir šešėlių jie pamatė Didžiąją Lokę.

Šiurpas perbėgo berniukams per nugarą. Jų žvilgsnį prikaustė ilgi geltoni nagai. Storumo jie buvo sulig dviem vyro pirštais; iš kiekvienos juodos letenos kyšojo po penkis tokius nagus. Žvėris buvo neapsakomai didelis — plati krūtinė, milžiniška galva, o storo jo kaklo Hapeda nebūtų apkabinęs nė abiem rankomis. Didžiulis žvėris laikė piktai panarinęs galvą, ir berniukai matė jo aštrius dantis ilgame smailiame snukyje. Išlenktoje kaktoje dešinėje ir kairėje žiburiavo keistai mažos akys. Žvėris pamažu atsistojo ant pasturgalinių kojų ir pakėlė priekines letenas. Tai buvo ženklas, kad jis ruošiasi pulti. Oloje dabar buvo šviesu, nosį kuteno aitrus svilėsių kvapas.

Hapeda ir Časkė užsimerkė. Geriau jau nematyti lokės. Savo kūnais jie buvo visiškai uždengę olos angą. Jeigu žvėris norės išlįsti iš kalno, vis tiek negalės pro juos prasibrauti.

Staiga Hapeda krūptelėjo, pajutęs, kaip kažkas švelniai palietė jam petį. Jis atsimerkė, bet jo žvilgsnį kaipmat prikaustė rudoji pabaisa — piktai šnarpšdama, ji stovėjo priešais jį ant dviejų kojų ir mataravo juodomis letenomis. Berniukas negalėjo atplėšti nuo jos akių ir atsigręžti atgal.

Šviesa oloje išblėso. Ūmai kažkieno ranka stipriai pagriebė Hapedą ir pargriovė aukštielninką ant žemės. Časkę ištiko tas pat.

Kažkokio žmogaus kojos peržengė per abu berniukus. Vėl atsistoję, jie pamatė olos angoje stovintį žmogų. Kairėje rankoje jis laikė liepsnojantį deglą. Štai vėl pakėlė jį aukštyn. Tai buvo stora medžio pliauska su gale įspraustomis bizono odos skiautėmis. Žmogus buvo lieknas ir aukštas.

Tokei Ito!

Hapeda, įsitvėręs drėgnos sienos, buvo bežengiąs pirmyn, bet staiga jam pakirto kojas.

Vadas prasmuko pro naguotas piestu atsistojusio lokio letenas ir vienu šuoliu iš olos angos stryktelėjo didžiojon ertmėn. Dabar jis su deglu rankoje stovėjo šalia žvėries, kuris buvo toks aukštas, kad net Tokei Ito, pakėlęs rankas, nebūtų galėjęs nė iš tolo su juo susilyginti. Prunkšdama ir kone dejuodama, lokė apsisuko ir ėmė ieškoti savo priešo.

Vadas neturėjo jokio ginklo. Jis atsitraukė kelis žingsnius atgal, nors tai prieštaravo visoms lokio medžioklės taisyklėms, pasilenkė, neišleisdamas iš akių prunkščiančios pabaisos, ir įkišo deglą į uolos plyšį. Paskui vėl išsitiesė visu ūgiu.

Lokė bandė sekti jam iš paskos. Ji tapnojo ir šlepsėjo pasturgalinėmis kojomis, priekinėmis vis mosikuodama ore. Paskui vėl ėmė tursenti visom keturiom. Ten, kur ji praėjo, liko kraujo žymės.

Vadas stovėjo vietoje ir nejudėjo. Žingsnis po žingsnio didžiulis žvėris slinko vis artyn ir artyn; netgi dabar, eidamas visom keturiom, jis siekė vadui beveik ligi pečių. Tačiau staiga olos ertmės vidury berniukai pamatė tą, kas ligi šiol taip paslaptingai turseno aplink lokę: mažą lokiuką. Jis buvo rudas kaip ir motina, tikrai ne augesnis kaip dviejų mėnesių ir dar nepratęs sekioti paskui motiną. Nežinodamas, ką daryti, jis dairėsi aplinkui.

Jeigu lokė turi jauniklių, geriau nemėgink jos liesti. Paskui ir bėgdamas neišsigelbėsi, ji persekios tol, kol nugalabys savo auką arba žus pati.

Berniukai nedrįso nei burnos praverti, nei pajudėti, juk vis tiek nieko nepagelbėsi — dabar bus taip, kaip pageidauja Didžioji Dvasia.

Vadas vis dar tebestovėjo toje pačioje vietoje, apšviestas deglo; pabaisa jau buvo prie pat jo. Tokei Ito, palinkęs į priekį, įdėmiai sekė kiekvieną mažų lokės akių krustelėjimą. Staiga jis kažką neaiškiai suriko. Lokė piktai ir nepatikliai suurzgė. Matyt, buvo sunkiai sužeista. Toje vietoje, kur ji anksčiau su savo vaiku kelias valandas gulėjo, berniukai pastebėjo kraujo klaną.

Vadas nukorę rankas ir ėmė krypuliuoti pečiais, mėgdžiodamas lokio eigastį; iš jo burnos vėl pasigirdo tie neaiškūs, paslaptingi garsai, kokius berniukai kartais girdėdavo per lokio šokį.