Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

— Uinona! — Liesas Hapedos kūnelis išsitiesė. — Tėvas man leido ateiti pas jį tik tada, kai turėsiu pasakyti ką svarbaus. Vadas nori su juo pakalbėti! Juk tai svarbu. Nieko negali būti svarbiau.

Hapeda nubėgo. Aplinkui buvo tylu ir jau visai tamsu, nes ką tik patekėjęs mėnulis ir žvaigždės slėpėsi už debesų.

Mergina sugrįžo į palapinę ir vėl atsisėdo šalia Mongšongšos.

— Netrukus Četansapa bus čia, — tarė ji.

Mongšongša krūptelėjo.

Visi laukė.

Galiausiai pasirodė Četansapa. Patyliukais prislinko prie palapinės ir pažemiu įsliuogė pro angą vidun. Jis buvo baisiai sulysęs. Prieš pakildamas nuo žemės, karščiuojančiomis akimis nužvelgė palapinės vidų ir visus joje sėdinčius žmones. Paskui vargais negalais atsistojo ir priėjo prie ugnies. Vadas pamatė plaušų aprišalus ir dvi atviras pūliuojančias žaizdas. Galvoje buvo randas, likęs nuo peilio smūgio. Veide galėjai įskaityti alkį, troškulį ir neapykantą. Četansapa dar kartą apsidairė, lyg kažkieno persekiojamas. Bet paskui jį pagavo džiaugsmas, gaivalingas, nesuvaldomas džiaugsmas, — vadinasi, Hapeda atnešė teisingą žinią.

Četansapa nesisėdo. Tokei Ito irgi atsistojo.

— Tokei Ito! — skubiai tarė Četansapa. — Mano vade, mūsų broli! Tu čia. Iš mano palapinės tie kojotai tavęs neišvys.

— Aš žinau, Četansapa, kad tu mane užstojai ir kovojai už mane.

Četansapa numojo ranka.

— Tu irgi manęs neužmiršai: pašaukei mane čionai. Ar Šonka numano, kad tu čia?

— Jis ieškos manęs čia.

Mongšongša atsistojusi lūkuriavo šalia besikalbančiųjų. Rankoje ji laikė dvi keptas varnas, norėjo įduoti jas vyrui.

Iš Četansapos burnos ištrūko keistas garsas: tai buvo juokas.

— Valgyk varnas pati, — atsakė jis į nebylų Mongšongšos mostą, — arba atiduok Hapedai. Man jau nebereikia mėsos. — Jis vėl atsisuko į vadą. Mongšongša susigūžusi grįžo į savo vietą palapinės pakrašty. — Mano jėgos išseko, — pareiškė karys savo vadui. — Žaizdos jau negyja. Aš mirsiu, bet dėl to nesuku galvos. Tik nenoriu daugiau slapstytis ir naktimis atsėlinęs į savo palapinę nutraukti Hapedai kąsnį nuo burnos. Aš mirsiu, bet nenoriu mirti vienas.

— Tu nemirsi, Četansapa.

Atrodė, Četansapa net negirdėjo vado žodžių. Jo galvoje mintys ir toliau tekėjo savo vaga. Jis paėmė vadą už parankės.

— Girdėjai, Tokei Ito? Aš mirsiu, bet tu turi už mane atkeršyti. Pakelk mūsų vyrus. Tegu visi griebiasi peilių ir stoja į kovą. Čia mes ne gyvename, o merdime. Gana jau šito. Girdi?!

— Mes čia daugiau nebegyvensime, — atsakė jaunasis vadas, — tai tiesa. Iškeliausime iš čia, dar šiąnakt.

Četansapa norėjo atsisėsti, bet susmuko. Tokei Ito prišokęs pagriebė jį, paguldė ant apklotų ir kailių ir atsiklaupė šalia. Karys sunkiai gaudė kvapą. Ilgą laiką visi tylėjo.

— Ką tu sakei? — paklausė jis pagaliau.

— Mes norime gyventi.

Četansapa tartum suakmenėjo, išgirdęs šiuos žodžius. Paskui pamažu atsigavo, jo veidas persikreipė.

— Tatanka Jotanka pabėgo nuo mūsų, Tašunka Vitko pasidavė, Tokei Ito prisideda prie bailių, jis nori gyventi. — Sužeistasis vos ne vos judino lūpas, bet buvo toks susierzinęs, kad žodžiai savaime veržėsi iš burnos. — Pasakyk man aiškiai... prižadi kovoti ir, man iškeliaujant į Amžinuosius Medžioklės Plotus, įduoti į kelią Ilgųjų Peilių skalpus ar neprižadi?

— Četansapa! Mes kovosime kitaip, negu tu dabar galvoji. Tu eisi su mumis. Tu mums reikalingas.

Četansapa stengėsi suprasti šių neaiškių žodžių prasmę arba bent patikėti jais, bet paskui jį vėl pagavo nugalėto, persekiojamo ir ujamo žmogaus pasipiktinimas.

— Tokei Ito, — tarė jis, — tu visada buvai mano jaunesnysis brolis, tu tai žinai. Bet jeigu pasirodysi esąs bailys... man bus gėda dėl tavęs. Ir kad vėl taptum tikras vyras, pasakysiu tau žodžius, nuo kurių tu nebegalėsi išsisukti...

— Aš neišsisukinėju. Aš einu savo keliu ir pasiimsiu drauge mūsų palapines... net jeigu reikėtų pakelti ranką prieš saviškius. Hau!

— Klausyk ir įsidėmėk mano žodžius: tu — išdaviko sūnus. Ir jeigu nori būti karys ir vadas, kovok... O jei nenori kovoti...

Tokei Ito vėl atsistojo.

— Tu kalbi taip, — tarė jis, — kaip kadaise man kalbėjo Šonka. Kai padarysiu tai, ką dar turiu padaryti Didžiosios Lokės sūnums, jų moterims ir vaikams, tada galėsi mane nužudyti. Bet ne anksčiau. Iki tol aš nepasiduosiu.

Četansapa irgi pamėgino atsistoti, bet susmuko.

Jaunasis vadas pamojo Mongšongšai ir Uinonai, ir moterys, atbėgusios su gydomosiomis žolelėmis ir raiščiais, suteikė sužeistajam pagalbą. Mongšongša drebėdama stovėjo šalia vyro, ji tarė Uinonai:

— Jam negalima likti šioje palapinėje. Sugrįžęs Šonka tučtuojau jį nužudys. Reikia jį vėl nugabenti į uolas.

— Četansapa liks pas mus, — ramiai atsakė Uinona. — Jeigu nugabensime į uolas, jis nebesulauks, kol vėl patekės saulė.

— Jam negalima čia likti! — pakartojo Mongšongša. Iš baimės ji pasidarė griežta. — Aptikę čia Četansapą, jie nužudys ne tik jį, bet ir Hapedą, mano vienintelį sūnų.

Sužeistasis gulėjo atsimerkęs. Jis, atrodo, suprato visus žodžius, nors ir negalėjo kalbėti.

Tokei Ito liepė Mongšongšai atsitraukti.

— Kol aš čia, Šonka nieko nenužudys. Uinona teisingai sakė. Četansapa liks čia, kaip pats norėjo. Kas pakels prieš jį ranką, tas turės susiremti su manimi, hau.

Sužeistasis pasižiūrėjo į savo vadą. Bet tai buvo tik trumpas, niūrus žvilgsnis.

Tokei Ito nuėjo prie ugniakuro, bet nesisėdo. Visas jo kūnas irgi degė karščiu, mintys blaškėsi, sunku buvo susikaupti. Rodos, dar kiek, ir jis susmuks kaip Četansapa. Lokės giminės priešai daug pasiekė. Tokei Ito ir Četansapa, du narsiausi vyrai, dabar buvo kaip pašauti ereliai. O Čapa Garbiniuota Galva stovėjo pavargęs ir nusiminęs pasienyje, laikydamasis palapinės atramos.

Uinona priėjo prie brolio ir padavė jam nedidelį maišelį stipriai kvepiančių žolių.

— Suvalgyk jas, šie vaistai nugalės tavo ligos dvasią. Ir leisk pasakyti man savo ketinimą. Paskui galėsi kaip vadas tarti „taip“ arba „ne“.

— Ką ketini daryti?

— Mes turime susikrauti mantą, nes dar šiąnakt paliksime rezervatą. Aš apeisiu visas palapines ir pakalbėsiu su moterimis. Darysime, kaip tu sakai, nes teisybė tavo pusėje.

— Eik, Uinona, ir pakalbėk su moterimis.

Mergina, nieko nelaukusi, išėjo iš palapinės.

— Kur Hapeda? — sumurmėjo sau po nosimi Mongšongša. — Jau naktis, kur jis galėjo dėtis?

Tokei Ito išgirdo šiuos žodžius. Jis irgi nustebo, kad berniukas neparėjo kartu su tėvu į savo palapinę. Bet Jaunųjų Šunų vadas pats atsako už save, nors ir yra matęs dar tik vienuolika vasarų.

Tokei Ito praskleidė grizlio kailį, pasiėmė erelio plunksnų karūną, kurią jam buvo parodžiusi Uinona, ir užsidėjo ant galvos — jeigu jau nusprendė susitikti su Didžiosios Lokės sūnumis, tai susitiks kaip tikras vadas.

Čapa paleido palapinės kartį ir, nukoręs galvą, nedrąsiai priėjo prie ugniakuro.

— Mano broli, — tarė jis užsikirsdamas. — Uinona žada apeiti visas palapines... vadinasi, užsuks ir į manąją. Mano motinos motiną apsėdusi piktoji dvasia, kuri siautėja vis grėsmingiau ir grėsmingiau. Aš bijau, kad toji dvasia neužkluptų Uinonos.

— Gal ir taip. Bet Uinona neišsigąs.

— Aš nueisiu ir padėsiu jai savo palapinėje.

— Tu man reikalingesnis čia.

Čapa pakluso ir liko kartu su vadu.