Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

— Mielas broli! — tyliai tylutėliai tarė jis. — Aš jau nebetikėjau, kad vėl kada nors tave pamatysiu.

— Tu esi mano vadas, Tašunka Vitko, todėl aš atėjau pas tave.

Vyrų akyse pasirodė ašaros. Tačiau jie nesigėdijo vienas kito. Iš jų veidų dingo įtampa, juos apėmė toks liūdesys, kurio slegiami pralaimėjusieji atrodo daug kilnesni negu laimingi nugalėtojai.

Jie paleido vienas kitą iš glėbio, tylūs, sumišę, kokie paprastai būna stiprios dvasios žmonės, kai išlieja savo jausmus; dabar jie vengė vienas kito — nedrįso pažvelgti, prieiti arčiau, beveik net pagalvoti apie vienas kitą. Paskui abu vėl pasidarė šalti ir abejingi, kokie buvo įpratę būti nuo pat mažų dienų. Šiuo išorišku ramumu jie mokėjo slėpti gilius vidinius išgyvenimus.

Tašunka Vitko pakvietė svečią sėstis ir pats atsisėdo su juo ant plikos aslos. Sugrįžusi motina vėl ėmė gramdyti jukos šaknis.

Abu vadai užsirūkė. Taupiais žodžiais, su daugeliu atokvėpių, dažnai pertraukiamas kosulio priepuolių, Tokei Ito papasakojo, kas jam nutiko per tą laiką, kai ištrūko iš nelaisvės ir kol galų gale įžengė į savo vyriausiojo vado palapinę.

— Ilgieji Peiliai man liepė, ir aš pasirašiau, kad sutinku pasitraukti į rezervatą, — užbaigė jis, — bet ir ten jie manęs neapkenčia. Tas sekretorius Čarlis ir išdavikai iš mūsų karių tarpo vieno tenori: vėl įkalinti mane ir nebeišleisti gyvo.

— Ką manai daryti?

— O ką tu man patari?

Tašunkai Vitko sunku buvo pasakyti tai, su kuo mintyse ir širdyje vis dar nenorėjo susitaikyti.

— Mes turime gyventi čia... kaip kojotai... be ginklų... ujami, elgetaudami. Jie sako, kad aš važiuočiau pas Didįjį Tėvą į Vašingtoną. Bet viršesnė už mane tik Visagalė Paslaptis. Aš nepripažįstu jokio baltojo tėvo ir nepaliksiu savo brolių. Vačičunai kaip kraujo ištroškusios lūšys tyko, kada galės mane nužudyti, išsklaidyti ir kur nors nugrūsti mano karius. Jie apgyvendino mūsų stovykloje išdavikų. Aš negaliu suteikti tau prieglobsčio, Tokei Ito, mano broli.

— Ar tu pats liksi čia?

Į šį nelauktą, beveik griežtą klausimą Tašunka Vitko atsakė ne iš karto, bet tvirtai ir aiškiai:

— Liksiu. Vadas nepalieka savo karių. Aš jau negaliu išvesti iš čia savo vyrų. Mūsų buvo apie du tūkstančius, ir visi ginkluoti. Jeigu dabar vėl sukiltume, būtų dar beviltiškiau negu...

Vadas nebaigė sakyti ir įsiklausė. Sukluso ir Tokei Ito. Stovykloje kilo subruzdimas. Vadai girdėjo balsus, be jokios abejonės, tai buvo dragūnų balsai. Prie palapinės artėjo skubūs žingsniai — priekyje lengvi, iš paskos sunkūs.

Abu vadai sėdėjo kaip sėdėję ir rūkė. Moteris toliau dirbo savo darbą.

Prie palapinės angos pasirodė indėnas margais pusiau civilizuoto žmogaus drabužiais. Jam už nugaros stovėjo trys dragūnai, išsitraukę pistoletus.

— Kas tu toks ir ko tau čia reikia? — paklausė indėnas svečią dakotų kalba.

— Žvalgas ir Duglo Finlio ir Ko įgaliotinis, — atsakė jaunasis vadas angliškai, nepakildamas iš vietos, tik pasisukęs į dragūnus.

— Ar turi dokumentus?

— Turiu, tik ne tau juos parodysiu, nususęs kojote, o kapitonui.

Tokei Ito atsistojo ir pamažu, labai ramiai išėjo iš palapinės. Dragūnai vėl paslėpė pistoletus. Jaunasis vadas, pasinaudojęs ta akimirka, staigiu smūgiu partrenkė į sniegą pusiau civilizuotą indėną. Tai buvo vienintelis pykčio protrūkis, kurį jis sau leido, nes tuoj pat apsimestinai ramiai nusišypsojo dragūnams:

— Kur kapitonas? — Sulig tais žodžiais jis išsitraukė firmos kortelę su antspaudais ir ėmė sukioti, kad kareiviai matytų, jog tai daugeliu antspaudų patvirtintas dokumentas.

— Gerai jau gerai! — tarė vienas. — Ką tu veiki pas Šėlstantį Žirgą?

— Noriu gauti iš jo vieną kitą daiktą Finliui jaunesniajam. Tik ne taip lengva su juo susitarti.

Dragūnai neturėjo nė mažiausio supratimo, kas tas Finlis, bet nedrįso abejoti, kad jis susijęs su komendantūra ir yra įtakingas.

— Kur iš čia ketini keliauti?

— Į fortą, o rytoj iš ten iškeliausiu su skubiu paštu. Siunčia kapitonas Elsvorsis.

— Ačiū.

Trys dragūnai nuėjo sau.

Tokei Ito vėl atsisėdo prie Tašunkos Vitko.

— Jūsų išdavikai dirba labai mikliai, — tarė jis. — Dabar man reikia ką nors iš tavęs gauti, kad galėčiau visai teisėtai palikti čia konservus ir šviežią mėsą. Kitaip sukelsiu įtarimą.

— Kokią mėsą?

Tokei Ito atrišo odinius maišus ir ėmė iš jų krauti lauktuves. Moteris nustebusi žiūrėjo, kas čia dedasi.

— Jie atidavė tau mūsų maisto davinį? — paklausė Tašunka Vitko.

— Tai ne jūsų davinys. Davinius tavo vyrai pasiims rytoj forte. Bet niekas negalės tavęs apkaltinti, kad visa tai pavogei. Štai! — Tokei Ito padavė vadui raštelį su antspaudu. Jame buvo surašyta, kiek ko išduota.

— Ką mes galime už tai duoti? Nedaug ką ir beturime. Kovodami ir traukdamiesi turėjom palikti beveik visą savo mantą.

Tašunka Vitko prikando lūpą.

— Nieko nedovanokit, broli. Jeigu kitaip būtų neįmanoma išsisukti, atiduočiau savo daiktus. Tie maitvanagiai negaus nieko tikro. Tegu tavo motina nuspalvina vieną kitą odos skiautę. Ligi vakaro dar yra laiko. Finlis nieko neišmano apie mūsų papročius ir mūsų meną, nupirks bet ką.

— Tu pažįsti vačičunus, mano broli.

— Viskas, ką apie juos žinau, apmokėta krauju.

Vadas davė motinai ženklą daryti, ką sakė Tokei Ito, ir ji išėjo iš palapinės parinkti iš vaikų bei giminaičių odos ir dažų ir papasakoti, kad už tai jie gaus šviežios geros mėsos.

Abu vyrai vėl liko vieni.

Tokei Ito išsitraukė tabaką, kurį jam buvo dovanojęs Tobijas, ir atidavė Tašunkai Vitko. Lauke tyliai snigo. Palapinė skendėjo prieblandoje, nors buvo dar tik po pusiaudienio. Tokei Ito panoro išsitiesti ant plikos žemės ir pamiegoti, nes prieš akis buvo sunkus vakaras ir naktis. Vadas padavė jam apklotą; tai buvo vilnonė antklodė, ne kažin kiek tešildanti, tačiau Tokei Ito paėmė ją skausmingai susijaudinęs, — juk Tašunka Vitko rūpinosi juo kaip tikras brolis. Pavargęs jis greit užmigo, o kai pabudo, atrodė, kad ir kvėpuoti lengviau, ir karštis nukritęs.

Moteris buvo užkūrusi ugnį. Aukštyn kilo dūmai. Ji jau turėjo odos skiaučių, taip pat medvilninį audeklą ir pradėjo juos tepti dažais. Tai buvo ne moterų, o vyrų darbas; moterys dažydavo puodus, siuvinėdavo drabužius, tačiau nepiešdavo vyrų žygių. Tašunka Vitko ir Tokei Ito stebėjo, ką ji ten tėplioja odoje ir audekle. Tai buvo burtų ženklai, pikti burtų ženklai, vieni nugalėtųjų, apgautųjų ir pažemintųjų prakeiksmai.

Tokei Ito atpjovė kelis gabalus šviežios mėsos ir pakepino Tašunkai Vitko ir sau. Kai moteris baigė darbą, viską sulankstė ir sudėjo į odinius maišus, jis pavaišino ir ją; paskui atidarė peiliu dvi dėžutes. Konservai nesmirdėjo; sūdyta mėsa buvo sultinga.

Tačiau moteris nieko nevalgė, ji pasičiupo mėsą ir išbėgo iš palapinės atiduoti ją stovyklos vaikams.

— Ar galiu likusį maistą padalyti visoms palapinėms, kaip mes paprastai darome? — paklausė Tašunka Vitko.

— Kodėl gi ne. Knygose dar daugiau užrašyta jūsų vardu.

Slinko valandos. Abu vyrai žinojo, kad atėjus vakarui reikės atsisveikinti visam laikui.

Nustojo snigę. Debesys išsisklaidė, ir besileidžianti saulė nužėrė sniego kristaliukus tamsiai auksiniais spinduliais.

— Ką tu man patari? Kur mane siunčia tavo žodis, vade?

— Ką manai daryti, Tokei Ito... Didžiosios Lokės sūnau?