Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

— Šekit... Galit sau turėti. Gal prireiks, jeigu kartais pasidarytų bloga.

Smuklininkas išėjo.

Tobijas pasislinko prie dakoto.

— Ką dabar darysim? — sušnibždėjo jis dakotų kalba. — Tu — mano vadas.

— Duok man savo revolverį, pinigus ir kapitono Ročo laišką Robinzono fortui. Aš nunešiu ten tą žinią — kaip žvalgas! Laiškas pasieks adresatą.

— O aš?

— Stebėk Kruvinąjį Tomahauką, Šonką ir kitus. Anksčiau kaip rytoj per pietus jie nepabus. Jeigu tada ims klausinėti, sakyk, kad tu buvai visiškai nusigėręs, ničnieko nežinai ir ruošiesi gabenti laišką.

— Kai tik jie sužinos ar pastebės, kad tavęs čia nėra, tuoj praneš Rudajai Lapei ir pakels baisų triukšmą. Rudoji Lapė — tavo mirtinas priešas. Jis nužudė tavo tėvą, nužudys ir tave, jeigu kur užtiks!

— Šitie vyrai nekels jokio triukšmo, jie niekada neprisipažins Rudajai Lapei, kad buvo girti ir leido man pabėgti. Kruvinasis Tomahaukas, nusivylęs ir susigėdęs, grįš atgal pas savo žmones pranešti, kad nieko nelaimėjo ir kad jie turės toliau badauti. Rudoji Lapė džiaugsis atsikratęs prašytojais. Vienintelis pavojingas man žmogus — Šonka.

— Jis kone mirtinai apsinuodijęs ir negreit atsipeikės.

— Juo geriau.

— Hau. Pamėginkim, gal kas ir išeis! Ar mes kada pasimatysim?

— Aš grįšiu.

Delavaras vėl nuėjo į smuklę, ir Džonis jį ten sutiko išskėstomis rankomis.

Jaunasis vadas liko tamsiame kambarėlyje. Jis priėjo prie laukujų durų, truputėlį pravėrė jas ir pažvelgė į nakties tamsą. Lauke buvo labai žvarbu, plika žemė sušalusi. Pūtė šiaurinis vėjas. Arkliai šiek tiek nerimavo aptvare. Sargybiniai pavargę ramstėsi į tvorą. Daugiau nesimatė nė gyvos dvasios.

Dakotą nukrėtė šiurpas. Po vidurnakčio karštis jam nukrito, tačiau visas kūnas buvo kaip sudaužytas. Bestovint prie durų, staiga viskas susiliejo akyse, ir jis pajuto, kad ilgiau neišsilaikys ant kojų. Skaudėjo krūtinę. Įsitverdamas į sieną, nuėjo ligi guolio ir pusiau be sąmonės susmuko ant šiaudinio čiužinio.

Tačiau paryčiui jis atsigaivelėjo ir keliais nušliaužė prie durų. Pažvelgė pro plyšį į blėstančias žvaigždes. Sutelkęs jėgas, atsistojo ir išėjo į lauką. Truputį netvirtai, bet be jokių užuolankų nuėjo tiesiai prie aptvaro. Ten jį gerindamasis pasveikino Ohitika, ir Tokei Ito prisiminė, kad paskutiniu metu jis pasigedo jo smuklėje — šuo buvo išbėgęs pas geltąjį eržilą.

Sargybiniams neatrodė įtartina, kad dakotas atėjo pasiimti arklio. Kadangi jis truputį svirduliavo, jie spėjo jį esant šiek tiek išgėrusį. Tačiau jis laisvas atjojo, laisvas gali ir išjoti. Tokei Ito užsėdo ant mustango ir žingine patraukė link artimiausio forto. Ohitika bėgo iš paskos.

Kelyje jis sutiko kavaleristų būrį.

Gana abejingai, su neslepiama panieka dragūnai pasitiko indėną, jojantį ant apšiurusio mustango.

Tokei Ito prisistatė kavaleristų vadui kiek mandagiau ir kariškiau pasitempęs negu anksčiau, kai tarnavo žvalgu pas baltuosius. Vadas kritiškai nužvelgė suskretusį indėno švarką, tačiau jo laikysena ir geras anglų kalbos mokėjimas neabejotinai padarė jam malonų įspūdį. Jis paprašė parodyti keliais antspaudais užantspauduotą tarnybinį laišką ir galų gale pasakė:

— Žiūrėk, nesusitik su įtartinais indsmenais, kurie slankioja tarp forto ir rezervato. Anapus mūsų forto apsistojęs Šėlstantis Žirgas su savo raudonodžiais banditais. Negalima leisti, kad jis užmegztų slaptus ryšius.

— Hau, aš pasisaugosiu!

Fortai visur buvo panašūs vienas į kitą. Tokei Ito sustojęs apžvelgė pastatus ir aplinką. Iš pilko dangaus plastėdamos krito pavienės snaigės ir leidosi ant baltos žemės. Pastogėse kabėjo varvekliai. Virš kaminų driekėsi dūmai. Šaltame ore buvo matyti, kaip iš žmonių burnų ir gyvulių šnervių eina garas.

Jaunasis vadas žingine nujojo pastatų link. Šiapus aštriatvorės stovėjo indėnų krovininiai arkliai su valkčiais, vienas kitas jaučiais traukiamas vežimas, kelios kibinės medžiagos palapinės; tik viena vienintelė buvo pastatyta senoviškai ir aptraukta bizonų oda. Raitų dragūnų būrys ir trys ginkluoti indėnai saugojo ir anksčiau apsistojusius, ir dar tik artėjančius dviem grupėmis iš vakarų indėnus. Indėnai buvo be ginklų. Tokei Ito tuoj suprato, kad tai dakotai titonai iš oglalos šeimos.

Pro atvirus vartus raitelis matė didžiulį kiemą, ir greitai jam paaiškėjo, kas čia dedasi. Indėnai nustatytą dieną atvyko atsiimti maisto davinio. Jiems buvo išduodami lašiniai ir miltai. Iš vienų miltų nedaug teprasikursi, o nuo neįprastų lašinių indėnai sirgdavo, tačiau ir viena, ir kita jie ėmė neprieštaraudami. Sniege stovėjo galvijai, klusniai atsidavę savo likimui. Tik viena pertvinkusi karvė gailiai mūkė.

Dakotas vėl paragino geltį ir tiesiai per indėnų stovyklą nujojo prie pagrindinių vartų. Jojo nuleidęs akis, bet viską įdėmiai stebėjo. Ką gali žinoti, dar, ko gera, sutiks kokį pažįstamą, o jeigu ir nesutiks, vis tiek kris į akį netgi tiems gentainiams, kurie jo asmeniškai nepažįsta. Jis buvo ginkluotas pistoletu ir jojo visiškai laisvai, kaip tikras žvalgas. Tačiau jo figūra ir drabužiai rodė, kad jis iš oglalos šeimos, ir tai ypač turėjo kristi į akis, nes retai pasitaikydavo, kad šios šeimos narys tarnautų baltiesiems žvalgu.

Atskirų jo didelės ir gausios genties žmonių veidai jam atrodė svetimi. Tik iš akių jis skaitė labai gerai pažįstamus jausmus: išdidumą, liūdesį, paslėptą neviltį, nebylią panieką, tylų bejėgiškumą; jie nuleido galvas prieš geresnius ginklus, bet ne prieš aukštesnę teisę. Tokei Ito jautėsi tarp šių žmonių lyg tarp brolių, nors nė vieno iš jų negalėjo pavadinti vardu.

Baltieji abejingais balsais skaičiavo davinius; indėnai tylėjo. Tas jų tylėjimas buvo labai iškalbingas kiekvienam, kas supranta, ką reiškia pavergtų žmonių tylėjimas.

Tokei Ito nujojo prie tos vietos, kur keli baltieji, vieni uniformuoti, kiti civiliai, prižiūrėjo, kaip išduodamas maistas. Priėjo būrelis indėnų. Tai buvo aukštaūgiai, liesi vyrai. Be ginklų jie atrodė kaip karo belaisviai. Tvarkos prižiūrėtojai juos pavarė, sakydami, kad dar ne jų eilė, ir liepė ateiti rytojaus dieną. Vyrai apsisuko ir nuolankiai sugrįžo į stovyklą už tvoros. Vienas jų pradingo bizono odų palapinėje, bet netrukus vėl pasirodė. Matyt, jis tik pranešė ten, ką girdėjo forte. Tokei Ito stebėjo šią palapinę. Iš jos išlindo moteris. Ji buvo nesena, bet ir nebe visai jauna. Tokei Ito iškart ją pažino, nors buvo matęs tik du kartus gyvenime: pirmą kartą — būdamas dvylikos metų berniukas, antrą kartą — prieš penkias vasaras per vieną šventę jau kaip jaunasis karys. Ši moteris buvo Tašunkos Vitko giminaitė ir turėjo tokį pat vardą kaip ir Tokei Ito sesuo — Uinona, tai yra pirmagimė duktė. Moteris kurį laiką tiriamai žiūrėjo į raitelį, paskui apsisuko ir greitai sugrįžo į palapinę.

— Ko tu nori? — griežtai paklausė kažkoks balsas.

Dakotas, valandėlę užsisvajojęs, vėl sutelkė savo mintis.

— Kur budėtojas? — pasiteiravo jis, nenusėsdamas nuo arklio.

— Ko tu nori? — dar kartą paklausė puskarininkis.

— Skubus paštas!

Puskarininkis nykščiu parodė jam duris.

— Kapitonas Elsvorsis.

Tokei Ito pririšo savo geltį. Prie mustango pasiliko ir Ohitika. Dakotas įėjo į budėtojo kambarį ir padėjo ant stalo užantspauduotą laišką.

Karininkas, jaunas vyras tipišku kareivio veidu, pažiūrėjo, kada rašytas laiškas.

— Po velnių, betgi tu greitai atjojai! — Paskaitė. — Aha... hm, hm... na taip... Pasiutimas — jūs ten prie Najobreros vis dar, atrodo, prisibijote, o pas mus jau visiškai ramu. Pagaliau pažabojome tą gaują, o kai susidorosime su Šėlstančiu Žirgu, visus suvarysime į rezervatą. Kada joji atgal?