Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Bet jis užsirijo ir prunkštelėjęs apipurškė savo mundurą. Prie stalo visi nusikvatojo. Jaunasis dabita paraudo iš gėdos.

— Tegu Džonis tuoj pat atneša man vandens, kad galėčiau išsivalyti mundurą. Juk tai generolo munduras!

— Mano cousin nešioja generolo uniformą! — patraukė jį per dantį kanadietis. — Kas gi jam ją davė? Turbūt jis parodė didelę drąsą ir Didysis Tėvas Vašingtone paskolino jam uniformą?

— Neskolino! — užsiplieskė vaikėzas. — Aš vardu Tatokanas, tai yra Antilopė, aš jauniausias Senosios Antilopės sūnus. Aš nusipirkau uniformą, atidaviau už ją daug bebro kailiukų!

— Oi, Didysis Tėvas pardavė šią generolo uniformą mažajam raudonodžiam broliui... labai brangiai? Už šimtą vogtų bebro kailiukų, kurių pasigenda dakotai?

— Na ir juokas! Generolo uniforma! — sušuko Benosis Pitas, ką tik išlošęs kauliukais. — Mano gražusis Edi, žinai, kas esi? Komediantas, o ne generolas! Kas tau pripūtė į galvą tokių kvailysčių?

Edžio-Tatokano lūpos ėmė drebėti.

— Tu nieko neišmanai, — pamėgino gintis indėnas, nors turbūt ir pats ėmė suprasti, kad Pitas sako teisybę. — Uniforma iš Vašingtono, ją nešiojo raitelių generolas iš trisdešimt pirmojo pulko. Aš turiu raštą!

Dabar jau visi prapliupo juoktis.

— Raštą? Nagi parodyk!

Nedaug trūko, ir puošeiva Edis būtų pravirkęs iš pykčio.

— Štai! — Jis ištraukė nedidelį mašinėle rašytą popieriuką.

— Duok šen! Įdomu, įdomu! — tarė kanadietis ir ištiesė ranką paimti raštelio.

— Ne. Neduosiu. Tegu baltaveidžiai skaito jį mano rankoje. — Edis-Tatokanas išlygino savo dokumentą ant stalo ir vėl pakėlė aukštyn. — Čia parašyta...

— „1876 metų sausio 31 diena“! — garsiai perskaitė Džonis. — Ir: „Kas kyla su gandrais, nutupia su varnomis!“ Nieko sau atminimo raštelis!

— O, — sudejavo priblokštas dabita.

Kanadietis patapšnojo jam per petį.

— Taip, mano mažasis broli, gerai pasakyta. Negali skųstis, kad tave apgavo. Tikrai teisybė!

— Bet...

— Kas „bet“, — juokėsi Džonis, kad net jo didžiulis pilvas kretėjo, — jokių „bet“! Tikra teisybė pasakyta! Rieti nosį? O kaipgi — kaip naujai apsiplunksnavęs gaidys! Gavai per snapą O kaipgi — štai ir stypsai dabar it peršniotas šunėkas! Gal tave kas apgavo? Ne. Raštelyje pasakyta gryna teisybė. Argi ne?

Puošeiva Edis sėdėjo susmukęs ant savo taburetės ir lingavo galva. Jis nežinojo, kuo galėtų atsikirsti prieš šiuos argumentus.

Džonis pakišo jam pilną taurę.

— Še, išgerk! Bus lengviau širdžiai!

Visi vėl ėmė vaišintis degtine.

— Taip, taip, — užbaigė pokalbį apie generolo uniformą Džonis, — tai mat, kokie žmonės. Tu pavogei šimtą bebro kailiukų, norėdamas būti tas, kas nesi, mano sūnau, o neseniai pas mane buvo atėjęs toks akiniuotas kvailys ir siūlė mažne tiek pat dolerių už indėnų vado švarką, apsiūtą tikrais skalpų plaukais. Už tokį kaip tavo, Hari! — Sulig šiais žodžiais smuklininkas pasisuko į paleistą belaisvį.

— Šitas švarkas neparduodamas. — Tokei Ito kandžiai šyptelėjo puse lūpų.

— Gaila! Bet tikri daiktai todėl ir yra tokie brangūs, kad beveik niekas jų nepardavinėja.

Filipas slapčia stebėjo dakotą, kuris buvo kitoks negu visi.

Kruvinasis Tomahaukas nukorę galvą. Kraujas suplūdo jam į smilkinius, ir jį prislėgė niūrios mintys.

— Mums gi reikia žinoti, ką daryti su Matotaupos sūnumi!

Pakilo Šonka.

— Taip. Bet pirma įsitikinkim, ar jis neturi kito ginklo, tik peilį!

— Ne, tik peilį, — atsakė Tobijas.

— Tavęs niekas neklausia, — atrėžė Šonka delavarui. — Edi-Tatokanai! — paliepė jis dabitai. — Patikrink, ar Haris neturi paslėpęs kokio ginklo! Hari, stokis. Ir rankas aukštyn!

Šonka išsitraukė pistoletą ir, truktelėjęs petį, dar išdidžiau įsiręžė.

Smuklėje visi nuščiuvo. Jaunasis vadas iš palengvo pakilo.

— Aš suprantu, kad jūs manęs bijot, — tarė jis ir atsistojo prieš pat Šonkos pistoletą. Tačiau rankų nepakėlė, tik nusivilko sukruvintą švarką, ir dabar visi pamatė jo išsekusį kūną ir gilius randus krūtinėje po lokio nagų vėriniu. — Štai, žiūrėkit... aš nieko daugiau neturiu, tik peilį.

Tatokanas apčiupinėjo savo buvusio vado vampumą, tačiau Tokei Ito, rodos, jo nė matyti nematė.

Šonka vėl įsikišo pistoletą.

— Ar tau bus leista turėti peilį, ar mes tave suimsime, nuspręs baltieji.

Tokei Ito vėl apsivilko švarką. Jo veidas buvo išbalęs. Jį kankino kosulys, ir jis niekaip negalėjo jo užgniaužti.

— Šonka, — prašneko jis, vėl atgavęs kvapą, — aš turiu teisę sužinoti, kodėl Lokės giminė nusprendė nepriimti manęs į savo tarpą.

— Taip, — atsakė Šonka, — šitokią teisę tu turi, ir aš tau pasakysiu, kodėl buvo taip nuspręsta. Tu esi Matotaupos sūnus?

— Taip. Tai žino visi dakotai.

— Matotaupa, išgėręs užburto vandens, sulaužė priesaiką ir išdavė, kur mūsų kalnuose yra aukso. Ar mano liežuvis kalba tiesą?

Jaunasis vadas tylėjo.

— Sakyk! — spyrė jį Šonka. — O gal tu jau netekai drąsos?

Kaltinamasis pažvelgė savo priešininkui į veidą.

— Tai teisybė.

— Tu esi išdaviko sūnus! Per dešimt žiemų ir dešimt vasarų tu susitepei rankas savo dakotų genties brolių krauju. Ar tai teisybė?

— Taip.

Abu vyrai stovėjo beveik susikišę vienas priešais kitą. Šonka kalbėjo pasieniečių kalba. Jis norėjo, kad ir baltieji suprastų, kad jis dabar deda į šuns dienas savo buvusį vadą. Šis atsakinėjo dakotų kalba, kurią suprato tik jo gentainiai ir Tobijas.

— Tu sugrįžai į mūsų stovyklą, — toliau kalbėjo Šonka. — Tatanka Jotanka paliepė mums tave vėl priimti į savo tarpą. Vadai ir vyresnieji patikėjo tau dakotų įgaliojimus. Tu nujojai pas baltąjį, vardu Džekmaną, kalbėjai su juo. Girdėjai, kad Didysis Tėvas gera valia norėjo paskirti Lokės giminei geras žemes rezervate. Dabar, kai mūsų tėvai ir broliai praliejo tiek kraujo, dėl tavo nesupratingumo turėjome keltis į pačias blogąsias žemes. Kaip pasipūtęs berniokas tu pasakei „ne“ ir sulaužei išmintingųjų vadų totemus. Ar tai teisybė?

— Džekmanas pats siūlė man didžiulę rentą, o Lokės giminei geros žemės plotus, jeigu pasirašysiu tai, ko mūsų tarybos vyrų nutarimu neturėjau teisės pasirašyti. Aš nesutikau išduoti. Nepardaviau savęs ir savo krašto. Aš sulaužiau išdavikų totemus.

— Dėl tavo apgavystės Lokės giminė neteko gerų žemių. Per tave ji dabar turi badauti! Mes sugriovėme tavo palapinę, ir tu niekada pas mus nebegrįši!

— Jūs neturite teisės spręsti mano likimo manęs neišklausę. Aš reikalauju, kad palydėtum mane į Lokės giminės stovyklą, kaip yra leidę Ilgieji Peiliai, ir kad aš ten vyresniųjų susirinkime galėčiau viską papasakoti.

— Tu nieko negali reikalauti. Jei nenorėsi paklusti, mokėsiu tave priversti! Sėskis ir tylėk, jei ne, tuoj pat tave suimsime! Mes visi žinome, kad buvai Sėdinčio Jaučio ir Šėlstančio Žirgo šalininkas!

Tobijas nenuleido akių nuo jaunojo vado. Kad ir koks Šonka žemas, vis dėlto turėtų gėdytis šitaip niekšiškai pasitikti ligos palaužtą, ką tik iš grandinių ištrūkusį žmogų. Dar tais laikais, kai buvo gyvi jų tėvai, dakotas dakotui šitaip nebūtų padaręs, net jei tas būtų buvęs didžiausias jo priešas. Bet vačičunai, pasitelkę degtinę, suskaldė gentį, sugriovė senus papročius, palaužė laisvųjų karių savigarbą, jie žinojo pakankamai būdų, kaip papirkti niekingus išdavikus.