Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

— Ar turite kokių pavedimų?

— Gal komendantas turės. Rytoj anksti rytą būk pasiruošęs! — Karininkas kažką užrašė lapelyje. — Štai, ligi tol tu gausi pas mus išlaikymą ir pašarą savo kuinui. Kokiai genčiai priklausai?

— Mato. — Tas žodis reiškia lokį. Tokei Ito tikėjosi, kad karininkas nesupras šio dakotų kalbos žodžio.

— Mato? Tai labai mažytė gentis, a? Ar moki dakotų kalbą?

— Taip.

— Tu turi visą laisvą dieną. Pasisukinėk ten, anapus vartų, ir pasiklausyk, ką kuždasi tarp savęs dakotai. Šėlstančio Žirgo žmonės ką tik atvyko čia, su jais nelengva. Vadinamasis vadas, be abejo, kursto juos. Jis nenori kelti kojos į mūsų fortą. Negalime išleisti jo iš akių.

— Taip.

Tokei Ito pasiėmė raštelį. Karininkas atsisveikindamas linktelėjo, indėnas išėjo. Pirmiausia jis parūpino pašaro gelčiui, taip pat išprašė iš smuklininko kelis kaulus Ohitikai. Jam pačiam ne valgis buvo galvoj; tik troškulys kankino, ir jis užsisakė vien arbatos. Smuklininkas pakraipė galvą.

Dakotas turėjo ne tik laisvą dieną, bet ir užduotį, kuri atitiko jo planus. Jis nusliūkino prie pagrindinių durų, kur toliau buvo išdavinėjamas maistas indėnams.

Šis darbas truks ligi pat vakaro ir, kaip buvo girdėti, net visą kitą dieną. Kartu su kitais baltaisiais ten stovėjo ir jaunas vyriškis civiliais drabužiais. Jis buvo labai gerai apsirengęs pagal turtingų komersantų madą, ir Tokei Ito ėmė raustis atmintyje, mėgindamas prisiminti, kur šį vyriškį yra matęs. Ir nors puikiai įsidėmėdavo žmones, tačiau niekaip negalėjo prisiminti, kas šis per vienas.

Tokei Ito valandėlę pastoviniavo netoli jaunojo vyriškio ir nugirdo, kad kiti jį vadina Finliu. Bet ir šis vardas dakotui nieko nesakė.

Tačiau baltasis pats susidomėjo indėnu. Jis, matyt, jau buvo girdėjęs, kad indėnas yra pasiuntinys ir moka angliškai. Tad nieko nelaukdamas ir užkalbino jį — tiesiai ir kartu truputį familiariai, kaip ponas kreipiasi į tarną.

— Nori šiek tiek užsidirbti?

— Kiek?

Finlis jaunesnysis nusišypsojo.

— Iš tavęs galėtų išeiti geras verteiva! Aš, beje, renku tikrus indėniškus daiktus: vampumus, strėlines, išpieštas antklodes, erelio plunksnas, siuvinėtus švarkus, skalpus! Ypač jeigu tie daiktai kada nors priklausė žymiems žmonėms! Mielai nupirkčiau antai aną odinę palapinę! Be to, kolą nors totemą, sakysim, Raudonojo Debesies arba Šėlstančio Žirgo, kuris dalyvavo mūšyje prie Liti Big Horno. Man dar vaikystėje labai patikdavo indėnų vadai.

— Tada jūs dar nebuvote iš arčiau susipažinęs su tais bastūnais ir kraugeriais, — išsišiepė reikalų tvarkytojas, stovintis šalia Finlio ir žymintis, kiek išduota maisto.

Finlis paprieštaravo — ne iš įsitikinimo kaip kadaise, vaikystėje, bet daugiau įdomumo dėlei:

— Atvirai sakant, kartą mačiau indėnų berniuką, kuris buvo labai panašus į lordo sūnų.

— A... cirke, — įspėjo Tokei Ito.

— Taip, taip, — sušuko Finlis jaunesnysis. — Iš tikrųjų! Tu moki skaityti mintis, raudonodi. Kaip tik tokio žmogaus man ir reikia. Čionykščiai indėnai pasiutusiai užsispyrę ir nesukalbami. Jie dedasi nesuprantą nė vieno mūsų žodžio. Gal kartais tau pavyktų su saviškiais surasti bendrą kalbą!

— Ką jūs siūlote?

— O ko reikia? Degtinės?

— Ne, mėsos.

— Mėsos? Abejoju, ar tai padės. Mes duodame jiems pakankamai lašinių, daugiau negu rezervate. Nors, antra vertus, indėnai neseniai protestavo prieš blogą maistą, mat mėsa, kurią jie gauna, nėra geriausios kokybės. — Finlis atsigręžė į reikalų tvarkytoją. — Juk jūs dar turite šiokių tokių atsargų?

— Kaip čia pasakius, pone Finli...

— Be jokių išlygų! Man turi atsirasti! Aš pakankamai paskyriau lėšų, kad mano firma būtų aprūpinta maisto produktais. Kas kas, o jūs tikrai turėtumėt žinoti.

— Jeigu jūs tik sau... — Reikalų tvarkytojas nutaisė gaižią miną.

— Smulkmena. Parašykite šiam indėnui raštelį, kad galėtų pasiimti keletą dėžučių, ir ne bet kokių, o iš tų, kur skirta kariuomenei. Jos gautos taip pat mano firmos sąskaita. Taigi aš moku geriausios kokybės maisto produktais, — pridūrė Finlis jaunesnysis, atsisukęs į Tokei Ito.

Jaunasis vadas pasiėmė raštelį, nuėjo į sandėlį ir pasirinko kokį puscentnerį konservų, skirtų kariuomenei, apsirūpino ir dviem odiniais maišais susidėti dėžutėms. Paskui, laimikiu nešinas, sugrįžo pas Duglą Finlį.

— Prašom uždėti man antspaudą, — pareikalavo jis. — Jeigu kartais kas susidomėjęs paklaustų, iš kur gavau mėsos ir kas man leido sukiotis tarp Šėlstančio Žirgo žmonių.

— O sukinėtis tarp jų apskritai uždrausta, — tarė reikalų tvarkytojas, žymintis, kiek išduota maisto.

— Nekalbėkite niekų, — užkirto Finlis, — arba aš garsiai paskelbsiu, ką jūs va dabar vėl užrašėte. Štai mano antspauduota firmos kortelė, primuškite dar savo antspaudą, kurį turite po ranka — šitaip, — juk mūsų žvalgas ne koks tuščiagalvis! Ar šįvakar grįši į fortą? — vėl kreipėsi Finlis jaunesnysis į dakotą.

— Taip. Man tik reikėtų pailsėjusio arklio. Maniškis visiškai nusivaręs.

Prašydamas kito arklio, Tokei Ito žinojo, ką daro. Su svetimu arkliu jis bus ne taip lengvai atpažįstamas.

— Jeigu tu ir toliau taip dirbsi, galėsi gauti tarnybą Finlio ir Ko firmoje. — Jaunasis ponas Duglas nusijuokė. — Ar moki jodinėti su balnu?

— Hau.

— Tai pasiimk arklį iš mano arklininko. Arba palauk! — Duglas Finlis švilptelėjo, kažką pasakė arklininkui, ir netrukus šis atvedė jam bėrį su lauka kakta, nugramdytą, iššukuotą, išsiilsėjusį, žvalų, bet tikriausiai ne tokį patvarų ir greitą kaip geltis.

Tokei Ito atsainiai mostelėjo ranka lyg sakydamas: „Tiek to, bus geras ir toks“.

— Beje, o kaip dėl tavo švarko? — paklausė Finlis indėną, kuris stovėjo šalia bėrio ir jau ruošėsi sėsti ant jo. — Iš kur jį tokį turi?

— Jis pasiūtas prie Plato aukštupio, Lokės giminės vadui.

— Kuris sudegino fortą prie Najobreros? Nuostabu.

— Švarkas visai sudirbtas, — supeikė reikalų tvarkytojas.

— Kariškai sudirbtas, — pataisė Finlis. — Ar dėmės tikros? — paklausė jis indėną. — Tai yra ar čia žmogaus kraujas?

— Jeigu dakotai — žmonės, tai taip, — kandžiai atsakė indėnas, ir Duglui Finliui pirmą kartą per visą pokalbį pasirodė, kad indėnas iš jo tyčiojasi. Tačiau, būdamas labai geros nuomonės apie save, jis tuoj pat atmetė mintį apie šitokią galimybę.

— Gerai, gerai. Ko prašai už šį švarką?

— Valgyti aš turiu.

Finlis pažvelgė į išsekusį veidą.

— Į tave pažiūrėjus, taip neatrodo. Žinoma, duosiu tau ir pinigų. Tau, kaip žvalgui, pinigai gali praversti. O ką su jais veiktų indėnai, kurie sėdi rezervate?

— Švarko aš neparduodu.

— Tai žiūrėk, kad iš kitų man ką nors gera nupirktum!

— O ką už tai gausiu?

— Oho! Net tarp indėnų jau nebėra džentelmenų! Jau ir tu kuo puikiausiai išmanai civilizacijos komercinę pusę. Doleris avanso?

— Du.

— Vienas!

Tokei Ito paleido pavadžius ir jau buvo beeinąs sau. — Ei!

— Du, — pakartojo indėnas.

— Tegu bus du. Tu tik pamanyk, raudonodi, — Finlis jaunesnysis tau nusileidžia! Galėsi pasigirti tokiu laimėjimu ir savo anūkams!

Jaunasis vadas nekreipė dėmesio į jo kalbas.

Už tuos du dolerius ir už pinigus, kuriuos jam buvo perleidęs Tobijas, jis nusipirko šviežios jautienos, ir smuklininkas dabar jau antrą kartą nustebęs pakraipė galvą. Šitaip susirinkęs viską, kas reikalinga, indėnas paėmė už pavadžių ramų klusnų bėrį ir išsivedė iš forto. Odiniai maišai su konservų dėžutėmis ir mėsa, sujungti diržu ir pririšti prie balno, kabėjo arkliui iš dešinės ir kairės.