Лизелотта Вельскопф-Генрих - Anapus Misūrio

Pitas mirktelėjo smuklininkui.

— Džoni, gal surastum man kokią vietelę? Savo šiltame tvarte? Galėčiau pilstyti degtinę. Fredas sakė...

— Tegu sako, ką tik nori! — piktai numojo Džonis. — Verčiau būtum pasilikęs prie Najobreros!

Smuklininkas paėmęs nunešė atgal du kumpius ir nesiskubino vėl pripilti stiklų. Neturintys kuo užsimokėti svečiai visai jo nedomino. Jis linktelėjo Tobijui ir susiruošė antrą kartą eiti su jo raštu.

— Tikriausiai Čarlis jau bus parsiradęs, — tarė jis išeidamas.

Šį kartą Džonis ilgai negrįžo.

Delavaras pasiūlė kanadiečiui tabako. Luji persėdo prie indėno ir mielai vėl leidosi į šnekas.

— Atsistebėti negaliu, kad Fredas Rudoji Lapė žada dabar be jūsų išsiversti, — vėl užvedė kalbą Tobijas.

— O, mon Dieu, mano raudonodi broli. Fredas yra ingrat ir vilain, nedėkingas ir žemas žmogus. Dakotai jau sugrūsti į rezervatą, mes padėjome tai padaryti, dabar galima tvarkytis ir be mūsų!

— O Sėdintis Jautis?

— Nežinau. Gal pasitraukė į Kanadą, gal iškeliavo susitikti su Didžiuoju Tėvu Vašingtone — ką gali žinoti?

Žmonės visaip šneka.

— O Šėlstantis Žirgas ir jo žmonės, kur jie?

— Mielasis cousin, generolas Milesas su savo pabūklais visiškai juos sutriuškino ir vijo žiemą penkis šimtus mylių. Prieš dvi dienas jie atsidūrė prie Robinzono forto. Jie nebeturi ginklų, neteko daug palapinių ir apklotų, jie badauja, jų vaikai šąla. Tai labai juos pribloškė, mano raudonodi broli, ir ką jie gali daryti? Juk taip pat turės paklusti kaip ir visi dakotai.

Tokei Ito pastūmė kanadiečiui savo taurę, kurią Džonis buvo pripylęs dakotui, tačiau šis dar nebuvo nė lašo nugėręs.

— Merei, merei, ačiū!

Kanadietis išgėrė.

— Vadinasi, Tašunka Vitko, kurį baltieji vadina Šėlstančiu Žirgu, tebėra gyvas ir šiuo metu visai netoli mūsų? — paklausė Tokei Ito.

— Truputį į vakarus nuo čia. Jis saugomas, o, mon Dieu, labai saugomas! Šėlstantis Žirgas negali nė pajudėti. Daug kas mielai nušautų ar nusmeigtų jį ir išžudytų jo žmones.

Pokalbis nutrūko.

Sugrįžo Džonis. Ne vienas. Iš lėto, pabrėžtinai oriai, išdidžiai iškėlęs galvą, kartu su juo pro duris įėjo indėnas ir taip pat atsisėdo prie didžiojo stalo priešais Tobiją ir Tokei Ito. Galvą jis buvo pasipuošęs erelio plunksnų karūna, žemai užsmukusia ant kaktos. Iš veido atrodė tipiškas dakotas: bronzinė odos spalva, lenkta nosis, smarkiai išsišovę skruostikauliai. Šiaip būdingas jo bruožas buvo labai mažos mirksinčios akys. Kakta plati, bet žema. Jaunasis vadas pažinojo šį indėną. Tai buvo Kruvinasis Tomahaukas. Ar naujasis dakotų vadas pažino jaunąjį Lokės giminės vadą, nežinia; juk tiek iškentėjęs nelaisvėje ir dar ligos palaužtas, jis atrodė gerokai pasikeitęs. Kruvinasis Tomahaukas santūriai pasveikino tik Tobiją.

Kruvinajam Tomahaukui iš paskos pasirodė labai keista žmogysta. Tai buvo jo palydovas, jaunas, gana kvailo veido indėnas, lieknas ir aukštas, ant galvos užsivožęs cilindrą, įsispraudęs į mėlyną uniformą su auksiniais kutais ir galionais. Prie šalies kabojo ilgas kardas, rankoje jis labai dabitiškai ir juokingai laikė raitelio rimbą su sidabriniu bumbulu. Valandėlę jis pasistaipė stalo gale, manydamas, kad visi žiūri į jį susižavėję.

Tuo metu į smuklę įgriuvo dar septyni ginkluoti indėnai, tarp jų ir Šonka. Netgi Tobijas, vieną vienintelį kartą matęs šį žmogų, tuoj pat suprato, kas jis toks. Šonka priklausė Lokės giminei. Jis atsisėdo šalia Kruvinojo Tomahauko ir įžūliai įsistebeilijo į paleistą belaisvį, savo buvusį vadą. Tačiau Tokei Ito sėdėjo šaltas ir abejingas kaip siena.

Džonis padavė Tobijui raštą.

— Štai... dėl Hario viskas sutvarkyta.

Tobijas dėkodamas linktelėjo ir pastūmė smuklininkui pinigus. Džonis atrodė labai patenkintas.

— Taigi, stovyklos policijos lydimas, Haris gali keliauti į Lokės giminę ir vėl gyventi savo palapinėje, — tarė jis, — taip Čarlis parašė laiško gale.

— Parodykit man laišką! — pareikalavo Kruvinasis Tomahaukas, supratęs Džonio žodžius. — Aš esu vyriausiasis vadas, ir mano žinioje yra visa mūsų stovyklos policija!

Tobijas padavė indėnui raštą. Šis išskleidė jį ir liepė Džoniui perskaityti, kas ten parašyta.

— Baltasis žmogus ir vėl parašė, kas nedera, — pasipiktinęs tarė Kruvinasis Tomahaukas. — Kokioje palapinėje Tokei Ito gyventi, sprendžia ne baltieji, o dakotai. Lokės giminės susirinkimas nutarė nebepriimti jo į savo tarpą. Jo palapinė sugriauta. Matotaupos sūnus nebegrįš pas saviškius. Hau.

Kruvinasis Tomahaukas pasakė tai gana garsiai. Išgirdę šiuos žodžius, nutilo ne tik tie, kurie sėdėjo šalimais, bet ir kortuotojai prie gretimo stalo. Visi sužiuro į jį ir jaunąjį dakotą, Matotaupos sūnų.

Paleistas belaisvis sėdėjo nė nekrustelėdamas ir nieko nesakė.

— Sutinki? — grėsmingai paklausė Šonka.

Tokei Ito nepratarė nė žodžio.

Delavaras suprato, ką reiškia šis tylėjimas. Jis pats gimė rezervate ir nuo keturiolikos metų gyveno tarp baltųjų. Tačiau šis garsių vyrų palikuonis niekada nepamiršo, ką galvoja ir daro karys ir vadas. Jis jautė, kaip didėja įtampa tarp Šonkos ir Tokei Ito, taip pat numanė, jog tas priešiškumas siekia tolimą praeitį ir yra taip giliai suleidęs šaknis, kad jau nebeįmanoma jo išrauti.

Užuominas apie tai Tobijas ne kartą buvo girdėjęs. Jau per berniukų žaidimus Tokei Ito, kurio vardas tada buvo Harka, nuolatos pralenkdavęs keleriais metais už save vyresnį Šonką, — žinoma, ne raumenų jėga ar svoriu, bet žaibiška reakcija, ryžtingumu ir vikrumu. Šonka buvo ne iš tų, kurie moka garbingai pralaimėti. O Tokei Ito ir vaikystėje, ir dabar, jau suaugęs, tiesiog negalėjo pakęsti pikto ir niekingo Šonkos. Gal ši akimirka buvo vienintelė Šonkos gyvenime, kai jis tarėsi esąs visiškas padėties viešpats, galįs su savo viengenčiu ir buvusiu vadu daryti, ką tik nori. Kas gi dabar galėjo sutrukdyti jam išlieti seniai susikaupusią neapykantą ir galutinai atsiskaityti su Tokei Ito — vėl uždaryti jį į nelaisvę arba pasiųsti į aną pasaulį?

Kiekvieną akimirką galėjo trūkti Tokei Ito kantrybė ir prasidėti kova.

— Kaipgi čia mes dar sėdim be nieko! — sudrumstė grėsmingą tylą Džonio bosas. — Sausos kalbos nieko vertos. Pirma išgerkim, o paskui aptarsim ir šį keblų klausimą.

Storulis smuklininkas mirktelėjo, ir Tobijas kaipmat įbruko jam į kelnių kišenę dvi monetas. Džonis pačiupinėjo jas ir liko patenkintas šitokia sumele. Akimoju priešais stovyklos policininkus atsirado pilni stiklai. Šonka nusisuko nuo Tokei Ito ir griebėsi degtinės. Ir Kruvinasis Tomahaukas pakėlė taurę.

— O, ką aš matau! — pasišaipė kanadietis Luji. — Misteris agentas uždraudė indėnams degtinę. O mesjė, kaip matau, žada čia išgerti!

— Vyriausiajam policininkui dvigubą! — pamatęs, kad jo globėjas traukia policininkus per dantį, parėmė jį Filipas; buvo aiškiai matyti, kaip jis nekenčia šių indėnų.

Šonka metė piktą žvilgsnį į baltąjį, o Kruvinasis Tomahaukas pajuto, kad jo viršininkiškas orumas reikalauja atsikirsti, ir pasakė:

— Kruvinasis Tomahaukas pats žino, kas jam dera ir kas ne. Atleisti žvalgai nenurodys, ką man daryti ir ko nedaryti.

Tuo tarpu Džonis jau ištuštino savo stiklą ir pasakęs: „Į sveikatą!“, vėl pastatė jį ant stalo. Kruvinasis Tomahaukas panoro tokiu pat būdu atgauti savo autoritetą. Jis irgi pakėlė taurę ir, atsakydamas į sveikinimą, išgėrė. Išmetė net nesusiraukdamas, ir tai reiškė, kad šiandien jis geria jau nebe pirmą kartą. Uniformuotas dabita su raitelio rimbu rankoje buvo patenkintas tokiu viršininko sugebėjimu ir pasiryžo tuoj pat pasekti jo pavyzdžiu.