Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

Tokei Ito apsivilko išsiuvinėtą švarką ir paėmė erelio plunksnų karūną. Jis suskaičiavo ir dar kartą apžiūrėjo plunksnas. Tarp jų buvo ir dvi senesnės, labai didelės, nors ir ne tokios gražios — truputį apšiurusios, ir tik Tokei Ito pats žinojo, kad tos dvi plunksnos yra iš tų laikų, kai jis, berniukas Harka, turėjo draugą erelį. Tokei Ito pakėlė erelio plunksnų karūną ir užsidėjo ant galvos.

Iš žvilgsnių jis suprato, kad kariai patenkinti naujai išrinktu karo vadu. Nors jo sunykęs veidas truputį netiko prie tokių puošnių drabužių, tačiau kiekviename judesy jau vėl jautėsi valia ir energija. Jis atsisėdo šalia Četansapos ir paėmė į rankas dvivamzdį šautuvą, Tašunkos Vitko dovaną.

Dar buvo pasakytos kelios kalbos, tačiau Tokei Ito jų beveik ir negirdėjo. Jis vėl atsidūrė tarp žmonių, kurie juo pasitiki, vėl tapo sūnumi, broliu ir draugu, bendražygiu ir vadu. Dabar jis gavo naują uždavinį, didelį ir garbingą, kurį spręsti ruošėsi visą savo gyvenimą. Tik, deja, čia buvo vienas neišsprendžiamas klausimas: vačičunų yra begalės, o dakotų karių palyginti mažai, jie blogai ginkluoti, trūksta šaudmenų. Raguotasis Akmuo buvo vienintelis pasitarimų palapinėje, kuris iš tikrųjų pažinojo vačičunus ir suprato, kad jo genties išsivadavimo kova yra beviltiška. Tačiau šito jis niekam nesakė ir tuo savo tylėjimu dar kartą apsimelavo. Jis ir pats nežinojo, kaip išvengti to melo, nes buvo tvirtai pasiryžęs kovoti prieš savo tėvo žudikus ir grobikus atėjūnus, nors dėl to reikėtų paaukoti savo ir visų kitų gyvybę. Kai tik jis pagalvodavo apie savo nuskalpuotą tėvą, kurį dabar ėda žuvys, jį pagaudavo beprotiškas pyktis.

Pasitarimas baigėsi. Senasis Varnas pakvietė visus garbingus vyrus pas save į svečius. Visi sutiko, tad ir Raguotajam Akmeniui nebuvo kaip atsisakyti. Tačiau, pirmai progai pasitaikius, jis mandagiai pasišalino, parėjo į savo palapinę, padėjo ten erelio plunksnų karūną ir iškilmingą švarką ir nuėjo su savo jaunystės draugais Četansapa ir Čapa Garbiniuota Galva ant kalvos netoli arklių kaimenės, kur kadaise, būdamas dvylikos metų, dalyvavo tose atmintinose arklių lenktynėse.

Sustojęs kalvos viršūnėje, Raguotasis Akmuo apsidairė ir užtraukė dainą, kuria buvo prisijaukinęs eržilą. Po kokios valandos pasirodė geltis ir kumelė. Eržilas, pastatęs ausis, pauostė orą ir, linksmai pasišokinėdamas, kaip koks kumeliukas pasileido artyn. Raguotasis Akmuo pamažu nuėjo jo pasitikti. Arklys valandėlę stabtelėjo, paskui priėjo prie savo šeimininko ir padėjo jam ant sprando snukį.

Raguotasis Akmuo užsėdo ir nujojo prie kaimenės.

Draugai likę tik pakraipė galvas, nes šitokio dalyko jie kaip gyvi nebuvo matę. Tačiau Raguotasis Akmuo nebuvo linkęs pasakoti jiems šio arklio istorijos, nes tada būtų reikėję pasakoti ir apie savo draugystę su Kalno Griaustiniu. Visa, kas buvo susiję su tremtimi, jis laikė paslėpęs savo širdyje.

Naujasis Lokės giminės karo vadas trečią naktį nakvojo savo palapinėje. Buvo šilta, ir angą jis paliko atdarą. Galvos atramą nustūmė į šalį ir ton vieton liepė gultis juodajam šuniui, kaip visada darydavo per paskutinius dvejus metus. Šuo atstojo du sargybinius.

Jaunasis vadas susisupo į apnešiotą antklodę, kur buvo sužymėti visi jo tėvo žygiai, ir kartu su ginklais pasidėjo šalia vampuną, kuris kadaise priklausė seminolų vadui Oceolai.

Miegojo jis labai kietai. Pabudo prieš aušrą žvalus ir gerai nusiteikęs. Slogūs prisiminimai jau nebekankino, vėl prabudo noras dirbti, veikti.

Jaunasis vadas sušaukė savo palapinėje pirmą pasitarimą. Čia pat buvo pavasaris ir bizonų medžioklės, pats laikas siųsti žvalgus ieškoti bizonų. Medžioklės laimikio reikėjo ir paties Raguotojo Akmens palapinei. Pulti forto, kuris atsirado prie Najobreros ir blokhauzo, kol kas neketino, nes tai pareikalautų daug aukų. Tačiau ramybės baltiesiems neduos. Kartu su Raudonaisiais Elniais šaudys pavieniui Ilguosius Peilius arba užpuldinės juos, jei tik kuris išdrįs pasirodyti šiapus tvoros, stovės sargyboje arba maudysis. Tegu sau gyvena kaip belaisviai už savo tvoros. Nesulauks jie ir šaudmenų papildymo — Didžiosios Lokės sūnūs patykos kelyje ir pasiims juos sau.

Jau po kelių dienų jaunasis karo vadas nusprendė joti prie Najobreros ir pradėti kovą.

Išnašos

Padorūs Vakarai (angl.).

Kovas