Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

Četanas išėjo, nes pasitarimų palapinėje prasidėjo susirinkimas. Čapa Garbiniuota Galva dar pasiliko, tačiau toliau pokalbis nesirišo. Tas ką tik įvykęs nesusipratimas dar kaustė abiem jaunystės draugams liežuvius. Raguotojo Akmens mintys buvo lėtos, galvoti jam buvo sunku, ir jis dar gana ilgai piktinosi, kad Čapa Garbiniuota Galva šitaip pasisakė dėl naujojo karo vado, Čapą irgi graužė sąžinė, kad, norėdamas draugą pradžiuginti, uždavė jam širdį.

Tačiau garbiniuotaplaukis karys nenorėjo išeiti ir palikti jaunystės draugą vieną, kai susirinkimas pasitarimų palapinėje sprendė jo likimą. Čapa pastebėjo, kad Raguotasis Akmuo sukluso. Kalbėtojų balsai buvo girdėti, tik neįmanoma suprasti jų žodžių. Nežymiai stebėdamas draugą, sėdintį priešais prie ugnies, Čapa suprato, kad Raguotajam Akmeniui tos dvi dienos ir viena naktis, praleistos prie stulpo, tas, rodos, niekada nesibaigsiantis teismas, atminty iškilę prisiminimai nepraėjo taip staiga, nepalikę jokio pėdsako. Nors jis gyvas ištrūko nuo stulpo, nors dabar vėl buvo savo palapinėje, galėjo miegoti ir malšinti troškulį, tačiau patirtos fizinės ir moralinės kančios dar tebebuvo gyvos. Čapai pasidarė aišku, kodėl Raguotasis Akmuo pirma taip aštriai jam atrėžė. Dabar jis tarėsi geriau supratęs savo draugą: Raguotasis Akmuo vis dar tebėra pavargęs, geriausia būtų jam atsigulti ir išsimiegoti. Bet tarybos susirinkimas svarsto jo likimą, ir deramai ištverti šias., ilgas valandas gali padėti tik draugų pokalbis pačiais opiausiais klausimais, kurie lygiai rūpi abiem ir yra svarbesni, negu atskiro žmogaus gyvenimas, nes nuo jų priklauso daugelio žmonių likimas.

Šitaip viską apsvarstęs, Čapa Garbiniuota Galva tarė:

— Dvi vasaras ir dvi žiemas tu praleidai Juoduosiuose kalnuose, Raguotasis Akmenie. Tu žinai daugiau, negu mes. Ar teisybė, ką šnibžda liežuviai, kad ten dabar ruošiasi daug vačičunų?

Šie žodžiai, matyt, pažadino Raguotąjį Akmenį iš minčių. Jis išsiėmė iš burnos pypkę.

— Taip, tiesa. Vačičunai aptiko aukso, ne toje vietoje, kurią žinojo Matotaupa ir kurią aš žinau, bet šiaurinėje Juodųjų kalnų pusėje. Tai ne aukso gabaliukai, kurių ieško plėšikai ir žmogžudžiai, tokie kaip Rudasis Džimas, jo sėbrai ir kiti. Baltieji aptiko aukso, kuris yra uolienose, ir išgauti jį galima, tik turint tam tikrus įrankius. O tai jau ne vieno žmogaus darbas. Čia reikia daug darbininkų, jie turi visą laiką gyventi drauge; jiems reikalingos didžiulės maisto ir gėrimų atsargos. Norėdami įgyvendinti savo planus, jie turės nutiesti naują geležinkelį. Ir jeigu jiems pavyks čia įsitvirtinti, jie iššaudys dakotams visus medžiojamus žvėris ir užims vietas, kur mes statydavomės savo palapines. Jie apskritai nepakęs mūsų šiuose kalnuose. Dėl to dabar ir stiprinamos fortų įgulos, statomi nauji įtvirtinimai.

— Vadinasi, tai tiesa. — Čapai Garbiniuotai Galvai, rodos, diena aptemo. — Raguotasis Akmenie, — tarė jis, kiek patylėjęs, — kaip tu manai? Tu daug vasarų ir daug žiemų praleidai pas vačičunus. Tu žinai jų tikslus, pažįsti jų ginklus ir įrankius. Aš irgi buvau pas vačičunus, žinau, kas yra vačičunų botagas, gyvenau pas juos, kol man suėjo vienuolika metų. Paskui atėjau pas jus, dakotus. Gyvenau ir kovojau kartu su dakotais. Tačiau pasakysiu tau atvirai: aš niekada netikėjau, kad mes galėtume vačičunams sutrukdyti tiesti geležinkelį arba apginti savo žemes, jeigu jie tvirtai nusprendė tai padaryti ir jeigu jiems padeda Didysis Tėvas Vašingtone.

— Ką tu nori tais savo žodžiais pasakyti? — paklausė Raguotasis Akmuo, ir jo veidas vėl paraudo.

— Noriu pasakyti tai, ką ne kartą esu kartojęs mūsų vyrams, mūsų vadams, mūsų burtininkams, tik, žinoma, niekas nepaisė mano žodžių. Mums nevalia pasikliauti savo ginklais. Mums reikia kai ko mokytis.

— Ko tu nori mokytis? — staiga pagyvėjęs, paklausė Raguotasis Akmuo. Jo pypkė užgeso. Jis iškratė tabako likučius į ugnį.

— Mes turime mokytis gyventi mažesniuose plotuose, — ėmė aiškinti Čapa. — Mes medžiojame bizonus; vačičunai juos augina namie. Mes gaudome mustangus; vačičunai juos augina patys. O kodėl gi ir mums taip nepadarius? Mes negalime tose skurdžiose prerijose, kur dabar gyvename, auginti ryžius, — kaip kadaise darė jūsų tėvai, gyvendami prie ežerų ir upių derlingose žemėse. Bet auginti bizonus ir arklius, šitai mes galime. Kodėl mes šito nedarome, kol dar nevėlu?

— Kodėl tu manęs šito klausi?

— Todėl kad, be manęs, tu esi vienintelis karys iš Didžiosios Lokės sūnų, tikrai pažįstantis vačičunus. Visi kiti gyvena svajonėmis.

— Ar tu tiki, Čapa Garbiniuota Galva, kad išdaviko sūnus, kurio rankos yra suteptos dar neatpirktu krauju, gali būti tau geras bendramintis?

— Man nesvarbu — geras ar blogas. Juk dabar aš esu čia visai vienišas. Net Četansapa manęs nesupranta.

— Kas yra jūsų taikos vadas?

— Havandšita.

— Jei taip, tai gali nieko nesitikėti, Čapa Garbiniuota Galva. Havandšita persekios kiekvieną, kas mėgins sumenkinti jo galią ir burtų jėgą. Jis niekada nepritars tavo planams.

— Tu bijai, Raguotasis Akmenie?

Raguotojo Akmens akys sužaibavo.

— Ko tu iš manęs nori? — sušuko jis piktai.

— Kad tu prisipažintum, ką iš tikrųjų galvoji. Argi tu, dar būdamas vaikas, sniego trobelėje nesakei Četanui, kad mes nepajėgsime vačičunų išvyti iš mūsų žemių; jeigu išvysime vienus, jų vieton ateis kiti.

Raguotasis Akmuo pašoko.

— Tai eik į tarybos susirinkimą ir pasakyk savo vadams ir vyresniesiems, kad Raguotasis Akmuo nebenori imti į rankas kovos kirvio ir netiki dakotų pergale! Taip, Raguotasis Akmuo kovojo su ginklu rankoje, bet dabar, kai vačičunai nužudė ir nuskalpavo jo tėvą, jis nori verčiau auginti prijaukintus bizonus ir mustangus! Tegu burtininkai ir vyresnieji pagalvoja, prieš vėl priimdami į savo tarpą tokį žmogų. Pasakyk jiems, kad mano liežuvis melavo, kai sakiau jiems: “Aš sutinku kartu su jumis kovoti prieš Ilguosius Peilius.“

Čapa ilgai nesumetė, ką jam atsakyti. Galų gale pažvelgė į jaunystės draugą ir liūdnai tarė:

— Mano broli, juk ir aš pats kovoju. Suprantu, aš per anksti užgriuvau tave su savo rūpesčiais. Bet ir tu suprask mane. Daug vasarų ir žiemų aš nesuradau žmogaus, kuris mane bent išklausytų.

Raguotasis Akmuo vis dar nesisėdo — vaikščiojo iš vieno palapinės krašto į kitą. Galiausiai paklausė:

— Ką šiandien galvoja Tatanka Jotanka ir Tašunka Vitko?

— Nori kovoti, ir tiek, daugiau jie nieko negalvoja. Jie sudarė su vačičunais sutartį, kad visos mūsų žemės nuo Plato pietuose ligi Misūrio šiaurėje priklauso mums, ir dabar nori su šautuvais ir peiliais pasiekti, kad šių sutarčių būtų laikomasi. Bet tu tik pagalvok — mūsų vyriausieji vadai dar niekada nėra buvę mieste.

Raguotasis Akmuo stabtelėjo.

— Čapa Garbiniuota Galva! Būdamas vaikas, aš stojau prieš mūsų vadų ir vyresniųjų nutarimus. Aš iššvaisčiau savo jėgas ir energiją. Praliejau dakotų kraują. Tapau vienišas kaip vilkas. Tai buvo pražūtingas kelias. Jeigu Didžiosios Lokės sūnūs dabar vėl priims mane į savo tarpą— girdi balsus pasitarimų palapinėj, dar nežinia, ką mūsų kariai nutars, — bet jeigu jie vėl priims mane į savo stovyklą, aš klusniai vykdysiu mūsų vadų ir vyresniųjų valią, eisiu ten, kur jie mane ir visus mūsų karius pašauks. Noriu išpirkti savo kaltes. Noriu atkeršyti už savo nužudytą tėvą, noriu kovoti prieš vačičunus, kurie ketina sulaužyti sutartis ir atimti iš mūsų paskutinį prieglobstį. Aš pasakiau, hau. Bet jeigu tu nori įtikinti mūsų žmones, kad jie mokytųsi ko nors naujo ir pradėtų naują gyvenimą, tai čia tavo žodžiai mažai tepadės, o jeigu kalbėčiau aš, tai ir visai nebūtų jokios naudos. Pradėk pats auginti mustangus. Jeigu tau mūsų krašte ir mūsų sąlygomis tas pavyks, kariai pradės domėtis tavo sumanymu. Ar tu, gyvendamas pas vačičunus, mokeisi auginti gyvulius?