Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

Burtininko palapinėje dundėjo būgnas.

Raguotąjį Akmenį ėmė graužti sąžinė, tai buvo irgi žiauri kančia, nors niekas apie ją nenumanė. Jis turėjo tuoj pat atkeršyti už tėvo mirtį, bet šito nepadarė. Gal ne be reikalo dabar stovi prie gėdos stulpo?

Padvelkė vakaro vėjas. Dangus rytuose patamsėjo, vakaruose, už Uolinių kalnų, užgeso saulėlydžio gaisai. Juo daugiau kalbėjo žmonių, juo labiau visi jaudinosi ir laukė artėjančio susirinkimo. Dabar jiems rūpėjo ne tik Raguotasis Akmuo, bet ir baltųjų veržimasis į dakotų žemes, burtų paslaptys, Lokės giminės likimas.

Havandšitos būgnas nutilo, burtininkas, atrodo, pavargo. O gal, atėjus nakčiai, jis jau ruošėsi saulėtekio valandai, kada jo valia turės mirti belaisvis.

Kai visiškai išblėso vakaro žara, aikštėje suliepsnojo dideli laužai. Vėjas pūtė iš šiaurės. Antilopės Sūnus ir Šonka keletą laužų užkūrė tokioje vietoje, kad vėjas, kuris, atrodė, nesiliaus visą naktį, liepsnas ir dūmus neštų link stulpo. Raguotąjį Akmenį kankino karštis, dusino dūmai, jis vos tramdė kosulį. Praslinkus kelioms valandoms, įskaudo galvą, ir jis turėjo gerai susiimti, kad galėtų sekti kalbėtojų žodžius. Pečių ir rankų oda apsvilo nuo karščio.

Kai paskutinis iš šešių pasižymėjusių karių, pasisiūliusių šnekėti, užbaigė savo kalbą, buvo jau netoli vidurnakčio. Antilopės Sūnus išėjo į priekį ir išdėstė savo kaltinimą: Matotaupa strėle nužudė Senąją Antilopę, ir už tai turi atsakyti Matotaupos sūnus. Antilopės Sūnus reikalavo belaisvio mirties ir jo skalpo. Nuotaika pasikeitė. Daugelis kalbėtojų pažymėjo, kad Matotaupa ir jo sūnus žudė ir kitų dakotų karius ir kad Lokės giminės pareiga pranešti vyriausiajam vadui Tašunkai Vitko, jog pagaliau gavo galą žmogus, kadais per geležinkelio stoties užpuolimą klastingai įviliojęs Tašunką Vitko į pinkles.

Po pusiaunakčio laikas pradėjo tartum greičiau slinkti. Sulig saulės tekėjimu išsispręs Raguotojo Akmens likimas.

Liepsnojo laužai. Raguotasis Akmuo stovėjo tiesus, jį svilino karštis, troškino dūmai, širdis sunkiai plakė. Tačiau jis žinojo, kad reikia laikytis, nes šalia yra žmogus, kuris tik ir laukia, kada išseks jo jėgos.

Pradėjo kalbėti Čotanka. Sprendžiant iš įžangos, atrodė, kad ir jo kalba truks ilgai. Jis pasakojo apie tai, ko ligi šiol niekas nebuvo pasakojęs, — apie didžiąją dakotų, asinibionų ir siksikų šventę. Savo žodžius jis paryškino gestais. Tiesiog rodė, kaip viskas buvo. Nebylūs klausytojai sukruto, prisislinko arčiau, jų akyse sublizgo ugnies atošvaitai, kai kurie nejučiom ėmė kartoti kalbėtojo judesius, lyg patys dalyvaudami šventėj, apie kurią pasakojo Čotanka. Jie tartum savo akimis matė jaunųjų karių varžybas, kur Raguotasis Akmuo tapo visų genčių nugalėtoju, o ypač gerai pasirodė per šaudymo varžybas ir arklių lenktynes. Klausytojai sekė įvykių eigą su tokia pat įtampa ir džiaugsmo protrūkiais, kaip ir tada tikrieji šių varžybų stebėtojai, nes Čotanka buvo geras artistas, be to, jam vykusiai talkininkavo Smailiosios Ieties sūnus. Jaunieji kariai džiaugsmingai sveikino nugalėtoją, kuris dabar stovėjo prieš juos prie stulpo. Čotanka parodė taip pat, kaip vyko tikrų atsitikimų žaidimas. Susirinkusieji pamatė, kaip Tašunka Vitko norėjo pagrobti Harką, kaip Matotaupa kovojo su Tašunka, kaip berniukas Harka paimtam į nelaisvę Tašunkai padavė šautuvą ir kaip drąsiai šis paskui pabėgo nuo siksikų kankinimų stulpo. Net Raguotąjį Akmenį sudomino šis žaidimas. Jis pats stovėjo dabar prie stulpo, tarp laužų, priešais minią... kakta degte degė, liežuvis prikepė prie gomurio, akys karštligiškai liepsnojo, plaučiai kovojo su troškiais dūmais, valia visomis pajėgomis grūmėsi, kad nesustotų vis lėčiau ir lėčiau plakanti širdis. Čotanka baigė pasakoti apie tikrų atsitikimų žaidimą ir perėjo prie mergaičių šokio. Suvaidino Šonką, kaitinantį Uinoną, pakartojo Uinonos atsakymą ir ėmė vaidinti Raguotąjį Akmenį, žodis žodin pakartojo, kaip šis pasityčiojo iš Šonkos:

— Dabar prasidėjo mudviejų šokis, Šonka, tu seilėtasnuki šunie, melo išpera! Matei dvidešimt keturias vasaras ir dar nė vieno savo nukauto priešo! Rytoj aš atsiųsiu tau savo ledžingus, kad galėtum suskaityti skalpų plaukus siūlėse. Geriau būtų mums pasigalynėti, bet ką aš galiu tau pasiūlyti? Arklių lenktynes? Tu pasigavai ne mustangą, o žiogą; tik retkarčiais padaro jis šuolį! O gal pa varinė jam kamuolį? Bet ne, ko gero, sumaišyčiau tave su kamuoliu ir įvaryčiau lazda į palapinę. Ir tai būtų užvis geriausia. Šonka, tokiam žmogui, kaip tu, aš neatsiskaitinėsiu, bet narsiems ir pasižymėjusiems kariams atsakysiu į klausimą: taip, praėjusią naktį aš kalbėjau su Uinona, savo seseria.

Kai Čotanka baigė pasakoti, kokiais žodžiais Raguotasis Akmuo sudirbo Šonką, keli vaikai ėmė juoktis, visų pirma du berniukai, nešiojantys Jaunųjų Šunų sąjungos vyresniųjų ženklus, o su jais kartu ir viena žvali mergaitė. Mat, tėvai nevarė vaikų gulti; kas nenorėjo miego, galėjo būti per naktį ir klausytis kalbų. Berniukai ir mergaitės buvo susijaudinę, matydami visas tas ceremonijas, jų nervai — įtempti. Tačiau Čotankos kalba ir vaidyba juos pradžiugino. Jie susižavėjo Raguotuoju Akmeniu. Tik pamanykit, jis laimėjo visas varžybas ir turi užburtą arklį! Šonkos jie niekada nemėgo. Dabar jų susijaudinimas išsiliejo garsiu juoku, kuris apėmė visą berniukų ir mergaičių būrį.

Pamatęs klegančius vaikus, Šonka neištvėrė.

— Išdavikiškas smirdėliau, — suriko jis belaisviui. — Tu meškino dvėsena, pasalūne lūšie ir žudike! Kaipgi tu stovi, atsirėmęs į stulpą, kojos tavęs jau nebelaiko! Prisipažink, ką esi padaręs, tu bailus ir plėšrus vilke. Patykojai savo tikrą brolį ir suvarei jam į nugarą peilį, kai jis buvo dar vaikas. Kartu su baltaisiais tu taip subjaurojai žuvusiųjų lavonus, kad nebeįmanoma buvo jų atpažinti! Tai tavo darbas? Prisipažink!

Raguotasis Akmuo žengė žingsnį nuo stulpo. Labai gerai, kad Šonka jį užkabino, nes ta proga jis galėjo išeiti iš tirštų dūmų.

— Šonka! Tu meluoji! Apsiseilėjęs šunie!

— Aš kalbu teisybę! Argi mes nematėme sužalotų lavonų? Nori išsiginti, kad nužudei Harpsteną? Nori išsiginti, kad esi bailys? Tu gi žinojai, kad Rudasis Džimas, mūsų didžiausias priešas, yra bedančio Beno blokhauze! Tai kodėl jo nenužudei? Atbėgai pas mus kaip aimanuojanti boba maldauti pagalbos! Tavo tėvas buvo išdavikas. O tu net nedrįsti už jį atkeršyti.

— Tylėk, — tarė Raguotasis Akmuo. Jo balsas buvo užkimęs, bet ne tik nuo žaizdų, dar nespėjusių gerai užsitraukti, ir ne nuo dūmų, kurių buvo prisikvėpavęs. — Tau aš neturiu ko aiškintis.

— Kaip tu pirma pavadinai mane? Apsiseilėjęs šuo? Taip, mano burna jau pritvinko seilių, ir jos tau kaip tik gerai tiks!

Šonka prišoko spjauti belaisviui į veidą. Četansapa norėjo užkirsti jam kelią, bet buvo jau per vėlu. Raguotasis Akmuo vožė Šonkai į pasmakrę, kad tam net dantys kaukštelėjo. Šonka apsiseilėjęs griuvo žemėn.

Antilopės Sūnus, jo jaunesnysis brolis ir dar du kariai prišokę norėjo nutverti belaisvį. Bet tas praslydo vienam kariui pro tarpkojį, spyrė iš užpakalio, ir karys krito kniūbsčias ant žemės. Antilopės Sūnus, išsitraukęs peilį, norėjo pulti belaisvį, bet akimirką sudelsė, ir ginklas kaip mat atsidūrė Raguotojo Akmens rankose. Jis metė peilį Četansapai, kuris jį vikriai pagavo, ir taip smogė kumščiu Antilopės Sūnui į gerklę, kad tam net kvapą užgniaužė. Jaunesniajam broliui, kuris dar nebuvo priimtas į karius, vikriai apsuko ilgas juodas kasas aplink kaklą ir surišo jas mazgu. Trečiąjį karį, kuris dabar puolė peiliu, tyčia vedžiojo už nosies ir keletą kartų taip vikriai išvengė jo smūgių, kad žiūrovų tarpe pasigirdo pritarimo šūksniai. Tuo tarpu pakilo nuo žemės Antilopės Sūnus ir pirmasis karys, kurį Raguotasis Akmuo buvo pargriovęs iš užpakalio. Abu užsimojo elastingomis kuokomis, bet Raguotasis Akmuo buvo greitesnis: pirmajam davė smūgį į paširdžius, ir tas atatupstas atšoko atgal, paskui puolė iš užpakalio Antilopės Sūnų ir atėmė iš jo kuoką. Tačiau pats nesinaudojo ginklu, ir šį kartą numetė jį Četansapai. Kai atbėgo daugiau karių, Raguotasis Akmuo pirmam prišokusiam išsuko ranką, laikančią peilį, davė niuksą į pilvą, apsisuko ir šoko per pačią didžiausią ugnį.