Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

Prasmukęs pro nustebusių žiūrovų ratą, Raguotasis Akmuo peršoko per berniukus, kurie pirma juokėsi iš Šonkos, ir atsidūrė tarp palapinių.

Žiūrovai, nesitikėję, kad šitaip gali viskas baigtis, net aiktelėjo iš nustebimo. Abu berniukai, Jaunųjų Sūnų sąjungos vyresnieji, tiesiog krykštavo iš pasitenkinimo. Žiūrovų gretos iširo; kai kurie šoko vytis bėglio.

Četansapa nedalyvavo gaudynėse. Žemas jo karo švilpuko balsas liepė grįžti Raudoniesiems Elniams, kurie jau buvo besiveją belaisvį.

Senasis Varnas, Čotanka ir kiti garbingi kariai stovėjo nukabinę nosis aikštėje priešais tuščią stulpą. Pakilo nuo žemės Šonka. Kai jis pamatė, kad prie stulpo nebėra belaisvio; jo veidas kaip mat ištįso. Jis čiupinėjo rankos riešą, sukandžiotą „juodojo vilko“ ir dar aprištą, norėdamas parodyti, kad pralaimėjo tik dėl sužeistos rankos.

Bet staiga kariai, dar tebestovintys pusračiu aplink stulpą, aiktelėjo iš nuostabos — tuo metu, kai prie upelio aidėjo susijaudinusių persekiotojų šūksniai, Raguotasis Akmuo kuo ramiausiai pasirodė iš palapinių šešėlio. Jis dar porą kartų giliai įkvėpė tyro oro ir vėl atsistojo ugnies atošvaistoj prie stulpo.

Raguotasis Akmuo dabar pirmą kartą pažvelgė priešais stovintiems vyrams į akis.

— Šonkavakonas melavo, — tarė jis garsiai, — aš turėjau jums tai įrodyti. Aš atėjau pas jus ne iš baimės, bet savo noru. Dėl to ir dabar pas jus sugrįžau, nors niekas iš jūsų nebūtų manęs pagavęs. Hau.

Četansapa žengė į priekį.

— Aš žinojau, kad tu taip padarysi. Todėl nešokau tau iš paskos ir kitiems neleidau tavęs vytis!

Šis trumpas pasikeitimas žodžiais labai patiko kariams iš Raudonųjų Elnių sąjungos. Pasigirdo net vyresniųjų karių pritarimo šūksniai. Atrodė, kad viskas krypsta į gerąją pusę.

Tačiau Raguotasis Akmuo išgirdo, kaip burtininko palapinėje vėl sudundėjo būgnas, ir suprato, kad kova dar nesibaigė. Šonka paskubėjo įmesti naujų malkų į ugnį. Četansapa negalėjo jam sukliudyti, nes tuoj pat būtų kilusios patyčios, kad Raguotasis Akmuo neįstengia pakelti paprasčiausių kankinimų ir draugai turi drebėti dėl jo kaip dėl kokios mažos mergaitės.

— Dabar aš tavęs klausiu, Raguotasis Akmenie, — vėl pradėjo Četansapa, — ar tu sutinki pasakyti mums, ką mes dar turime iš tavęs sužinoti?...

— Drąsiems ir atviriems vyrams aš sutinku atsakyti. Bet paskui ir aš norėčiau jus kai ko paklausti.

— Galėsi klausti. O dabar pasakyk: kodėl tu nužudei savo brolį?

— Šonkavakonas tyčiojosi iš mano brolio, kad jis yra išdaviko sūnus, todėl Harpstena apsirengė savo šventiniais drabužiais, paslėpė po jais peilį ir atėjo nužudyti vačičuno, o paskui garbingai numirti savo tėvo ir vyresniojo brolio akyse. Aš nužudžiau savo brolį todėl, kad mano tėvas reikalavo iš manęs, savo sūnaus, žudyti kiekvieną, ką sutiksime su ginklu rankoje. Jeigu būčiau šito nepadaręs, Matotaupa būtų aprengęs mane sijonu ir nudūręs. Aš pats tada buvau dar vaikas. Spręskite patys; Harpstenos kraujas taip pat reikalauja keršto. Hau.

— Ar tu dalyvavai, kai buvo sudarkyti lavonai? — dar paklausė Četansapa.

— Ne. Mano tėvas ir aš atėjome vėliau.

— Mes tikim tavimi. O ko tu norėjai mus paklausti?

Raguotasis Akmuo apsidairė. Švito rytas. Artėjo mirties valanda— tokia buvo Havandšitos valia. Belaisvis klausėsi būgno dundėjimo ir galvojo, kad, dešimt vasarų ir žiemų eikvojęs jėgas pražūtingoje ir bergždžioje kovoje, galų gale turės mirti. Galvojo ir apie savo mirusį tėvą, galvojo apie Rudąjį Džimą, kuris pabėgo, ir apie Havandšitą, kuris būgnija savo palapinėje ir su pirmaisiais saulės spinduliais ateis į aikštę. Ligi šiol burtininkas visai nesirodė iš savo palapinės. Tai rodė, kad jis yra nepalenkiamas.

— Kur Čapa Garbiniuota Galva? — paklausė belaisvis.

Karys išėjo į priekį.

— Čapa Garbiniuota Galva! Pasakyk teisybę! — sušuko jam Raguotasis Akmuo, tarp dūmų ir ugnies gaudydamas orą. — Kas pasakė baltiesiems, o kartu ir Rudajam Džimui, kad Lokės giminės medžioklės plotuose yra aukso ir kad vadas Matotaupa žino šią paslaptį? Juk ne šiaip sau Rudasis Džimas atėjo pas mus prie Arklių upelio su didelėmis dovanomis ir minivakenu! Sakyk!

Čapa Garbiniuota Galva išsigandęs tylėjo.

— Sakyk! — sušuko jam Raguotasis Akmuo. Liepsnos ir dūmai dar labiau jį dusino, nes Šonka išsijuosęs kurstė ugnį.

Rytuose ėmė brėkšti žara; žvaigždės išblėso.

— Nagi sakyk! — piktai ir griežtai paliepė Čapai Garbiniuotai Galvai.

— Ką gi aš žinau, vyrai? — nesavu balsu tarė Čapa. — Aš prisiekiau tylėti!

Žiūrovai subruzdo, bet niekas nepratarė nė garso.

— Tada aš pasakysiu! — tarė Raguotasis Akmuo ir žengė žingsnį nuo stulpo dar kartą įkvėpti oro. — Aukso gabalą, kurį aš, dar vaikas, nieko neįtardamas, radau palei upę Juoduosiuose kalnuose, mano tėvas įmetė į vandenį, kad niekas jo daugiau nepamatytų. Tu, Čapa Garbiniuota Galva, jį ištraukei. Havandšita, taip, Havandšita — tegu mane persekioja visos jo dvasios, aš vis tiek pasakysiu — Havandšita paėmė auksą iš tavo rankos, Čapa Garbiniuota Galva! Jis parodė jį pauniams ir vačičunams ir tokiu būdu išvadavo tavo tėvą Nepažįstamąją Kriauklę, o tu prisiekei ir tyli. Bet Rudasis Džimas matė auksą Havandšitos rankoje ir mūsų pragaiščiai atsibeldė į stovyklą. Aš pasakiau, hau.

Raguotasis Akmuo nutilo. Jis vėl atsitraukė į liepsnas ir dūmus ir staiga visiškai nebeteko jėgų. Karštis ir dūmai galutinai jį priveikė. Prisidėjo ir tas, kad dabar jis jau žinojo, jog tarė paskutinį savo žodį.

Šonkos niekur nebebuvo matyti. Tik Uinona pastebėjo, kaip jis, išgirdęs Raguotojo Akmens kaltinimą Havandšitai, tuoj pat nubėgo į burtininko palapinę.

Palapinė prasiskleidė, ir iš jos išėjo burtininkas. Kairėje rankoje jis laikė didelę burtininko lazdą, apkabinėtą gyvačių odomis ir žvėrių kailiais. Pats buvo apsikarstęs ragais ir kaukolėmis. Jis pribėgo ir kaip koks padūkęs, pavojingas žvėris ėmė šokinėti po aikštę. Visi išsigandę išsiskirstė į šalis. Dešinėje rankoje senasis burtininkas laikė sugniaužęs aukojimo peilį.

Četansapa susigūžė, ir Raguotasis Akmuo suprato, kad dabar jau neišvengs mirties. Niekas, netgi Četanas, nebūtų išdrįsęs nė pagalvoti, kad šiam žmogui su aukojimo peiliu rankoje galima pasipriešinti.

Visas susirinkimas atrodė kaip suakmenėjęs.

Už karių pusračio, tiesiai priešais stulpą, stovėjo Untšida ir Uinona. Jos, kaip ir Četansapa, buvo vienos iš nedaugelio Lokės giminės narių, kurie visą tą laiką neišėjo iš aikštės. Dieną, nuo saulės patekėjimo ligi laidos, moterys pakaitomis stovėjo ir sėdėjo, bet kai nusileido saulė ir užsiliepsnojo laužai, Matotaupos motina ir duktė visą laiką stovėjo šalia viena kitos, tiesios, nebylios, nė nekrustelėdamos iš vietos. Niekas jų neužkalbino, niekas jų neužgavo piktu žvilgsniu. Pražilę Untšidos ir ilgi juodi Uinonos plaukai buvo rūpestingai supinti į kasas. Abi moterys vilkėjo šventiniais drabužiais. Didelės Untšidos akys buvo giliai įkritusios, jos liesame veide galėjai įskaityti ne tik motinos sielvartą dėl žuvusio sūnaus, ne tik nuoskaudą, matant mirti pasmerktą savo anūką. Niekas negalėjo tiksliai pasakyti, ką galvoja ir jaučia ši moteris. Tačiau kiekvienas juto, kad jis per menkas savo mintimis suvokti šios moters širdgėlą ir valią. Untšida buvo žiniuonė. Uinona panaši į ją. Jos jaunumas ir grožis buvo ne tokie, kaip kitų merginų. Nuo pat mažumės ją lydėjo skausmas, išmokęs geriau, negu kas kitas, pažinti gyvenimą su visomis jo negandomis..