Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

Burtininkas šoko toliau. Jis prisiartino prie stulpo, kur jo laukė Raguotasis Akmuo. Havandšita metė į orą burtininko lazdą, kuri padariusi lanką, įsmigo giliai į žemę šalia Raguotojo Akmens. Tada iškėlė jis akmeninį peilį ir pamažu ėmė slinkti prie pasmerktojo.

Četansapa galvojo: ne, taip neturi atsitikti ir vis dėlto atsitiks. Jo nervai, raumenys, gyslos įsitempė, burna truputį prasižiojo, tačiau nepratarė nė garso. Šonka stovėjo prie Havandšitos. Jo pabalusiose akyse buvo matyti kraujo troškimas, kuris pagauna pralaimėjusį žmogų, dar nespėjusį susigaudyti, kodėl taip atsitiko.

Raguotasis Akmuo žinojo, kad burtininkas atėjo aukojimo peiliu perrėžti jam krūtinę ir išplėšti širdį. Tačiau jis neužsimerkė, norėjo numirti drąsiai. Priešais jį stovėjo kaukėmis apsikarsčiusi žmogysta su aukojimo peiliu rankoje. Per grėsmingus kulto ženklus visiškai nesimatė jo veido.

Per aikštę nuaidėjo pratisas žemas garsas. Niekas nesusigaudė, iš kur jis. Išgirdęs jį, Havandšita pajuto, lyg kas būtų iš užpakalio smogęs jam į sprandą, ir sustingo su iškeltu akmeniniu peiliu rankoje. Tą žemą garsą tuoj pat užgožė šaižus riksmas, o paskui aiškiai visi išgirdo žodžius:

— Atvyksta Tatanka Jotanka! Didysis dakotų burtininkas! Atvyksta Tatanka Jotanka. Didysis dakotų burtininkas!

Tas riksmas aidėjo be perstojo, tartum koks būgno tratėjimas.

Četansapa stovėjo prie pat savo jaunystės draugo ir matė priešais išdžiūvusią, kaukėm apsikabinėjusią žmogystą su iškeltu akmeniniu peiliu. Tie netikėtai nuskambėję žodžiai persmelkė jį nuo galvos ligi kojų, jis buvo taip įsikalęs sau, kad tie žodžiai turi tapti tikrove, jog palaikė juos teisybe. Šaižiu balsu jis atsiliepė į Untšidos riksmą, netikėtai užklupusį burtininką:

— Atvyksta Tatanka Jotanka! Didysis dakotų burtininkas! Atvyksta Tatanka Jotanka!

Raudonųjų Elnių sąjungos kariai tuoj pat pasigavo savo vadovo žodžius, ir visi ėmė šaukti:

— Atvyksta Tatanka Jotanka! Didysis dakotų burtininkas! Atvyksta Tatanka Jotanka! Didysis dakotų burtininkas!

Visa aikštė griaudėjo nuo to riksmo.

Četansapa savo galingu balsu traukė toliau:

— Tatanka Jotanka joja per brastą. Šok, Havandšita, šok! Tatanka Jotanką joja per brastą! Šok, Havandšita, šok!

Senąjį burtininką pagavo ir nunešė tie choru skanduojami žodžiai, įsisiūbavusi minios įtaiga persidavė ir jam. Havandšita vėl pagriebė savo lazdą ir su aukojimo peiliu rankoje leidosi šokti dar pasiutesnį šokį.

— Tatanka Jotanka joja per brastą! Šok, Havandšita, šok! Tas balsų gaudesys užkrėtė ir vyresniuosius karius. Čotanka atsinešė būgną ir, daužydamas jį, pritarė vyrų chorui.

— Tatanka Jotanka joja per brastą! Šok, Havandšita, šok! Kariai ir jaunuoliai pagavo ritmiškai trypti kojomis, kaip buvo įpratę daryti per apeiginius šokius, kurie trukdavo ištisas dienas ir naktis.

— Tatanka Jotanka, Tatanka Jotanka, Tatanka Jotanka! Jis joja per brastą. Šok, Havandšita, šok!

Raguotasis Akmuo stovėjo atsirėmęs į stulpą vidury aikštės. Jis beveik nejautė nudegimų ant rankų ir pečių. Bet dūmai, karštis, skandavimas, būgno dundėjimas, vyrų trypimas, šokantis burtininkas veikė jo nervus ir protą. Jis matė save centre didelės mirties šventės, kurią užbaigs akmeninis peilis, perskrodęs jam krūtinę, kad burtininkas galėtų išplėšti širdį. Jis tikėjo, kad neišvengs mirties, bet žinojo, kad dabar jau nebegresia gėda. Gėdos jis nusikratė. Bet tai ne tik jo paties nuopelnas. Visi Didžiosios Lokės sūnūs ir dukros jam atleido.

Šonka dar kartą pakurstė ugnį, nors jau seniai buvo išaušę.

— Tatanka Jotanka! Tatanka joja per brastą! Šok, Havandšita, šok!

Vyrai susigrupavo į būrelius ir ratelius, kaip visada per apeiginius šokius. Rateliui, šokančiam prie pat stulpo, vadovavo Četansapa; jis plyšojo kaip užsuktas:

— Tatanka Jotanka joja per brastą! Šok, Havandšita, šok! Jaunieji kariai apsupo ratu stulpą ir laužą, tad Šonka jau nebegalėjo prieiti prie ugnies. Laužas pamažu ėmė gesti — nužudymo planas sužlugo.

Kitam, tolesniam karių ratui vadovavo Čotanka. Dar toliau stovėjo jaunuoliai, jie kilnojo į viršų peilius, kaip per kamuolių šokį lazdas, ir šaukė:

— Tatanka joja per brastą! Šok, Havandšita, šok!

Čotanka mušė būgną.

Kiek atokiau nuo karių, šokančių rateliais ir grupėmis, spietėsi moterys, vadovaujamos Untšidos, ir merginos su Uinona priešaky. Moterys taip pat turėjo savo apeiginius šokius, iš kurių svarbiausias buvo skalpų šokis, skirtas susitaikyti su nužudytais priešais. Jos ritmiškai žingsniavo ir šaukė:

— Tatanka Jotanka joja per brastą! Šok, Havandšita, šok!

Čotanka vis karščiau mušė būgną.

Apie pietus šokantis Havandšita susmuko — griuvo ant žemės ir išsitiesė kaip negyvas žolėje su savo lazda ir peiliu. Niekas nedrįso jo liesti, nes visi tikėjo, kad tai burtai ir reikia laukti, kol dvasios vėl jį pažadins. Kiti šokėjai pradėjo keistis. Tai irgi buvo įprastas dalykas per tokias šventes. Tik Četansapa, Untšida ir Uinona šoko be perstojo ir skandavo:

— Tatanka Jotanka joja per brastą!..

Raguotasis Akmuo stovėjo atsišliejęs į stulpą, panašus į žmogų, pakabintą ant virvių. Jo keliai drebėjo, pečiai buvo pasidavę į priekį, žvilgsnis — kaip stiklinis, bet vis dėlto jis stovėjo, negriuvo žemėn.

Galų gale vėl atėjo vakaras.

Tuo metu prerijomis kiek įkabindami lėkė trys raiteliai. Jie užjojo ant vienos kalvos pažvelgti iš tolo į stovyklą, ir jų ausis pasiekė choru skanduojami žodžiai:

— Tatanka Jotanka...

Vienas raitelis pakėlė ranką ir sušuko:

— Tatanka Jotanka atvyksta! Jis atvyksta!

Iš visų šokėjų tą raitelį pastebėjo tik Četansapa griausmingu balsu jis suriko:

— Jis atvyksta! Jis atvyksta!

Šokėjai liovėsi trypę. Nuaidėjo džiaugsmingi šūksniai, lyg visą dieną šokus bizonų šokį pagaliau būtų iš tikrųjų pasirodžiusi jų kaimenė.

Havandšita atsikėlė nuo žemės ir sutrikęs apsidairė. Paskui vėl iškėlė peilį ir mėgino pro vidinį šokėjų ratą prasibrauti prie stulpo, bet vyrai susikabinę vėl ėmė šokti. Tarsi ugnies žiedas jį pasitiko tie patys choru kartojami žodžiai:

— Tatanka Jotanka! Tatanka Jotanka! Tatanka Jotanka!

Havandšita susverdėjo. Kai jis galutinai susigaudę, kas čia dedasi, per Arklių upelį jau kėlėsi būrelis karių ir vadų. Jie turėjo krovininius arklius, ant kurių jojo jauni vyrukai. Kiti arkliai tempė valkčius, prikrautus didelės palapinės ramsčių, užtiesalų ir kitokių reikmenų. Tą krovinių vilkstinę lydėjo raiteliai, iš kurių visų pirma krito į akis vyras su erelio plunksnomis, turtingai apsirengęs, rimtos, orios išvaizdos, kietai sučiaupęs lūpas.

Skanduotojai nutilo, šokėjų gretos iširo. Atėjo laukta akimirka, burtai padėjo.

Tatanka Jotanka nusėdo nuo arklio ir pamažu nuėjo prie Havandšitos, kuris stovėjo vienui vienas.

— Čia, kur tu stovi, aš pasistatysiu savo palapinę, — tarė vyresnis ir galingesnis burtininkas. — Nejudėk iš vietos!

Havandšita pakluso. Jaunieji vyrukai, kurie jojo ant krovininių arklių ir buvo didžiojo vado ir burtininko pagalbininkai, atkabino valkčius ir kaip mat pastatė Tatankos Jotankos palapinę. Virš Havandšitos galvos susikryžiavo ramsčių smaigaliai, paskui užsiskleidė palapinės viršus, ir Havandšita dingo žiūrovėms iš akių.

Tatanka Jotanka priėjo prie stulpo. Paskui jį atsekė du kariai. Jie užpylė Raguotajam Akmeniui ant galvos ir sprando šalto kaip ledas vandens ir padavė atsigerti. Belaisvis pakėlė galvą ir pažvelgė Tatankai Jotankai tiesiai į akis. Priėjo Četansapa ir Senasis Varnas.