Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

Havandšita ėmė mušti būgną savo palapinėje.

Į priekį išėjo Senasis Varnas ir norėjo kažką sakyti, bet pralemeno tik kelis sakinius ir davė žodį Četansapai.

Visi aplinkui nutilo, ir Četansapa prabilo:

— Lokės giminės kariai iš oglalos grupės, priklausančios didžiajai dakotų genčiai! Čia stovi Raguotasis Akmuo, Matotaupos sūnus. Mes visi jį pažinojome, kai jis buvo dar vaikas. Jis vadovavo daugeliui iš mūsų, kai buvome dar vaikai ir priklausėme Jaunųjų Sūnų sąjungai. Vienuolikos vasarų jis pagrobė paunių vado šautuvą ir nudėjo stipriausią rujos vilką. Būdamas dvylikos vasarų, įerzino pilkąjį lokį ir padėjo tėvui jį nugalėti. Mes girdėjome, kad keturioliktą savo vasarą, pirmą kartą dalyvaudamas didelėje medžioklėje, su dešimt strėlių nušovė dešimt bizonų. Dar netapęs kariu, kulka ir peiliu nudėjo didžiulį pilkąjį lokį. Jis nugalėjo kovoje daug vyrų ir nuėmė jiems skalpus. Paskui tapo kariu. Dalyvavo saulės šokyje. Matote randus jo krūtinėje.

Aš pasakiau čia, ką jis nuveikė gero. Pasakysiu taip pat, kas buvo bloga, nes nenoriu nieko apgaudinėti ir užliūliuoti gražiais žodžiais. Matotaupą, mūsų šlovingą karo vadą, apgavo Rudasis Džimas. Išgėręs minivakeno, jis išsiplepėjo, tiesa, nepasakė, kur yra aukso, bet davė Džimui akstiną toliau jo ieškoti. Matotaupa nesutiko su vadų ir vyresniųjų sprendimu ir laikė save nekaltu. Dabar jo lavonas plūduriuoja Najobreros vandenyse; jis neteko skalpo, ir žuvys ėda jo mėsą. Jo sūnus Harka taip pat nepatikėjo nei Tatanka Jotanka, nei Havandšita, nei mūsų vyresniaisiais. Naktį jis slapčia pabėgo ir paliko savo gentį. Ne tik jo tėvas, bet ir jis pats nužudė daug dakotų vyrų. Jis dirbo baltiesiems žvalgu ir padarė mums daug žalos. Jis saugojo geležinkelį, kurį mes norėjome išardyti. Kai Tašunka Vitko užpuolė baltųjų stovyklą prie geležinkelio, Raguotasis Akmuo, mokėdamas mūsų karių kalbą ir turėdamas karo švilpuką, suklaidino mūsų karius ir įviliojo juos į spąstus, kas teisybė, tai teisybė, jis padėjo Tašunkai Vitko ir jo vyrams išnešti sužeistus ir žuvusius dakotus. Tokiu būdu jis tapo abipusiu išdaviku. Ir pats nebežinojo, kur jo vieta, nes neapkentė Rudojo Džimo, nepasitikėjo juo, užtat visą laiką tikėjo savo tėvu, o mumis — ne. Išdidumas jam neleido grįžti atgal pas mus, kada visi jį laikė išdaviko sūnumi. Todėl jis ir toliau kaltino mus melu ir nužudė savo brolį. Raguotasis Akmenie! — kreipėsi Četansapa į savo buvusį draugą. — Dabar tu savo noru sugrįžai pas mus. Pasakyk mums, ar tu daugiau nebežudysi dakotų vyrų ir padėsi mums kovoti prieš Ilguosius Peilius?

— Hau, — atsakė belaisvis trumpai ir aiškiai. — Jau dvi vasaros ir dvi žiemos, kaip aš šitai darau. Tai gali paliudyti Tašunka Vitko ir jo kariai Juoduosiuose kalnuose. Aš nužudžiau daugiau nei šimtą aukso ieškotojų. Galiu parodyti jų skalpus, Tašunkos Vitko vyrai rado tuos aukso ieškotojus kabančius medžiuose.

— Ar tu žinai, kad tavo tėvas buvo kaltas?

Raguotasis Akmuo įveikė save. Jo įrudęs veidas dar labiau išblyško.

— Tu pasakei, ir aš žinau tai.

— Kaip tu manai? Ar Matotaupa yra vertas, kad mes už jį atkeršytume?

— Taip. Jis buvo didis karys. Rudasis Džimas jį pražudė. Rudasis Džimas turi mirti, kad ir kur mes jį sutiktume.

— Kodėl tu jo nepersekiojai?

Raguotasis Akmuo sukando dantis, paskui iškošė:

— Aš sugrįžau pas jus.

Četansapa vėl pažvelgė į susirinkusius Lokės giminės žmones.

— Girdėjote, ką jis pasakė. Ir aš tvirtinu jums: tikra teisybė, kad Raguotasis Akmuo jau kelerius metus nė karto nepakėlė rankos prieš dakotus, jis žudė tik vačičunus, kurie ieškojo aukso. Jis niekados negėrė minivakeno, apie tai visi kalba. Teisybė ir tai, kad už kiekvieną dakotą, kuris tapo jo auka, jis nužudė po du vačičunus ir Ilguosius Peilius, nes tai didžiausias karys, koks kada yra buvęs Lokės giminėj. Taip pat jis yra didis medžiotojas ir lengvai galėtų aprūpinti vieną palapinę maistu. Dakotai dažnai pasiūlo drąsiam belaisviui pasilikti jų gentyje. Raguotasis Akmuo sugrįžo pas mus; jis yra dakotas, gimęs ir augęs mūsų palapinėse. Aš siūlau jums, Lokės giminės kariai, Raguotąjį Akmenį, tikrą Didžiosios Lokės sūnų, vėl priimti į mūsų gentį. Labai daug Ilgųjų Peilių prisirinko prie Najobreros, ir mums reikės ginti savo žemes, savo bizonų kaimenes. Raguotasis Akmuo bus mums ne išdaviko sūnus, o drąsus karys, kurio ginklai gins mūsų moteris ir vaikus, taip pat mūsų kraštą. Aš pasakiau, hau.

Četansapos niekas nepertraukė. Net ir jam baigus kalbėti, visi tylėjo.

Šonka jau norėjo prasižioti, ir nesunku buvo atspėti, ką jis pasakys, bet Četansapa sudraudė jį:

— Pirma tegu taria žodį pasižymėję kariai.

Četansapai rūpėjo, kad po jo pasisakytų dar koks žymus ir gerbiamas karys, tada viskas būtų taip, kaip jis pageidavo — ne iš anksto užplanuotas pasityčiojimas ir belaisvio kankinimas, o viešas visų genties narių pasitarimas.

Tyla užtruko pernelyg ilgai.

Sutramdytas Šonka išdidžiai ir pašaipiai išsiviepė.

— Kalbės Lokės giminės karo vadas Senasis Varnas! — pagaliau tarė Četansapa, nutraukdamas grėsmingą tylą.

Senasis Varnas visai nesitikėjo, kad po tokios nevykusios įžangos teks dar kartą kalbėti. Jis girdėjo dundant burtininko būgną ir drebėjo dėl savęs ir dėl savo sūnaus. Tačiau, pagavęs Četansapos žvilgsnį, suprato, kad neišsisuks nekalbėjęs — kitaip Četansapa gali išduoti paslaptį ir apjuokti jį visų akyse. Jis žinojo, kad savo kalba turi atitaisyti padarytą klaidą.

Taigi Senasis Varnas išėjo į priekį ir pradėjo kalbėti. Susirinkusieji labai atidžiai jo klausėsi. Vadas išsamiai pasakojo viską, ką žinojo apie Matotaupą ir Raguotąjį Akmenį. Vyresnių žmonių atminty vėl atgijo Matotaupos, medžiotojo ir karo vado, žygdarbiai, o vaikai ir jaunuoliai, niekados dar šito negirdėję, atsistebėti negalėjo tokia šio buvusio savo gentainio drąsa. Senasis Varnas prisipažino, kad ir jo vyresnysis sūnus tą pragaištingą dieną kartu su Matotaupa gėrė minivakeną, taip pat ir Senoji Antilopė, kurį paskui pervėrė Matotaupos strėlė. Kiekvienam buvo aišku, kad tie kariai tik todėl neišdavė paslapties, kad patys nieko nežinojo. Senasis Varnas kalbėjo daugiau kaip penkias valandas. Išvadas, kurias jis padarė baigdamas, galėjai suprasti ir vienaip, ir kitaip, iš jo žodžių atrodė, kad teisus ir Havandšita, ir Četansapa.

Kai jis užbaigė savo kalbą, buvo jau apie pietus. Pasisakius karo vadui, atsirado ir daugiau kalbėtojų, vyresnių ir garbingų karių. Buvo nustatyta, kad Raguotasis Akmuo turės stovėti prie stulpo dvidešimt keturias valandas, nuo ryto ligi ryto. Pirmos šešios valandos jau praėjo. Ligi susirinkimo buvo dar aštuoniolika valandų. Niekas negalvojo apie pertrauką. Klausytojai ir kalbėtojai keitė vieni kitus, tik Raguotasis Akmuo stovėjo prie stulpo kaip prikaltas.

Kadangi Senasis Varnas ilgai šnekėjo ir sukėlė kariams daug prisiminimų, tai ir kiti kalbėtojai nesikuklino. Niekas nekalbėjo trumpiau kaip dvi valandas. Artėjo vakaras, saulė pamažėl slinko prie Uolinių kalnų. Raguotasis Akmuo stovėjo nejudėdamas. Jo kojų raumenys buvo stiprūs, gerai ištreniruoti, kaip ir visų laisvųjų indėnų. Be to, jis galėjo atsiremti į stulpą. Pakęsti troškulį buvo įpratęs. Diena buvo nekaršta.

Klausydamas kalbų, jis nieko nematė, tik žvelgė, kaip ir iš pradžių, pro žmones kažkur į tolį. Harpstenos vaizdas išblėso. Visi kalbėjo apie Matotaupą, ilgai, išsamiai, ir Raguotajam Akmeniui tolydžio šmėkščiojo akyse tėvas, nužudytas, nuskalpuotas, dabar jau ėdamas žuvų upėje. O jis, sūnus, turėjo patogią progą nužudyti Rudąjį Džimą ir nepasinaudojo ja. Kurį laiką pasidavė silpnumui, buvo kaip apsvaigęs.