Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

— Ne, aš rinkau medvilnę.

— Ar tu manai, Čapa Garbiniuota Galva, kad baltieji nebesikėsins į prerijas ir miškus, jeigu mes auginsime mustangus ir bizonus?

— Tada mums nereikės tokių didelių medžioklės plotų.

— Taip, tokių didelių nereikės, tas tiesa. — Raguotasis Akmuo vėl atsisėdo prie ugniakuro. — Bet juk seminolų genties vyrai ir moterys, gyvenę tose vietose, kurias dabar vačičunai vadina Džordžija, dirbo žemę ir vis tiek buvo iš jos išvaryti. Jie pabėgo į Floridos pelkes, bet po septynerius metus trukusios kovos, kai Ilgieji Peiliai išdavė ir paėmė į nelaisvę vadą Oceolą, buvo ir iš ten išstumti ir suvaryti į rezervaciją toli nuo savo tėvynės. Keli šimtai seminolų dar laikosi, pasislėpę tose pelkėse, bet tai ir viskas. Vačičunai nepakenčia šalia savęs nė vienos laisvos tautos, nesvarbu ar ji medžioja, ar augina gyvulius, ar dirba žemę. Jie žudo ir išdavinėja kiekvieną, kas nepasiduoda jų valdžion.

Čapa Garbiniuota Galva susikūprino ir nudelbė akis.

— Ir vis dėlto būtų gerai išmokti šio to daugiau, negu mes sugebame, — tarė jis.

— Imkis darbo, Garbiniuota Galva, kaip aš tau sakiau, ir nemanyk, kad aš tavęs nesuprantu. Aš irgi puoselėjau mintis, apie kurias niekas nenori girdėti, ir gerai žinau, kas tai yra būti vienam su savo mintimis, — prisipažino Raguotasis Akmuo, sukiodamas vampuną.

— Ar nepasakytum man, kas tai per mintys?

Raguotasis Akmuo pagalvojo, paskui tarė:

— Gerai, pasakysiu. Gal tu, Čapa Garbiniuota Galva, nepalaikysi manęs dėl tų minčių svyruojančia nendre ir išdaviku. Aš manau, kad prerijų kariai turėtų liautis žudę vieni kitus!

— Betgi mes negalime pakęsti paunių mūsų medžioklės plotuose. Jie iššaudys mums visus žvėris.

Raguotasis Akmuo nuleido akis, rankos mostu nutraukė pokalbį ir vėl prisikimšo pypkę.

Čapa daugiau nieko nebesakė, ir Raguotasis Akmuo vėl paskendo savo mintyse, iš kurių jį buvo pažadinęs garbiniuotplaukis karys.

O didžiojoje palapinėje vadai ir vyresnieji toliau svarstė Matotaupos sūnaus likimą. Kai draugai nutraukė savo pokalbį, vėl aiškiai pasigirdo tarybos vyrų balsai. Būdamas dvylikos metų, Raguotasis Akmuo lygiai taip pat sėdėjo palapinėje, tik ne savo, o burtininko, ir klausėsi, kaip vyresnieji teisė jo tėvą— kaltas jis ar ne. Prieš akis vėl iškilo nužudyto, nuskalpuoto tėvo vaizdas. Visur jo tykojo prisiminimai. Jeigu ir toliau taip sėdės be darbo, mintys visai jį pribaigs.

Čapa Garbiniuota Galva atsisveikino ir išėjo. Raguotasis Akmuo liko vienas su abiem tyliomis moterimis. Jis turėjo laukti, kol baigsis susirinkimas, ir negalėjo išeiti iš palapinės. Besitariančių vyrų balsai lyg peiliai varstė jam širdį. Jis nieko daugiau netroško, tik sprendimo, sprendimo — nesvarbu, koks jis bus, kad tik būtų galutinis.

Tik vėlai pavakary atėjo ilgai lauktas pasiuntinys iš susirinkimo. Tai buvo pats Četansapa.

Raguotasis Akmuo atsistojo. Jis buvo tik su ledžingais ir grandinėle iš lokio nagų. Švarko nesivilko, nes labai gerai atsiminė, kaip per didžiąją šventę tyčiojosi iš Šonkos dėl pernelyg išsiuvinėto jo drabužio. Todėl dabar nenorėjo pats tokiu pat būdu apsijuokti ir labai skrupulingai žiūrėjo į viską, kas galėtų jį pažeminti susirinkimo akyse. Tiesa, rodytis tarybos susirinkime be švarko irgi buvo neįprasta, bet juk kiekvienas žino, kaip Raguotasis Akmuo pateko į stovyklą, ir kadangi jis pats nepriklausė tarybai, tai jam atrodė garbingiau pasirodyti tokiam, koks yra, negu išsipusčiusiam.

Četansapa norėjo duoti Uinonai ženklą, bet užsimiršo, koks akylas yra Raguotasis Akmuo. Pastebėjęs savo jaunystės draugo žvilgsnį, jis liovėsi slapukavęs, užsimetė švarką ant rankos ir nusinešė į tarybos susirinkimą. Raguotasis Akmuo nusistebėjo, kad patyręs karys, kuris dabar jau tikriausiai išrinktas Lokės sūnų karo vadu, yra toks vaikiškai užsispyręs ir elgiasi kaip moteris, auklėjanti priešginą vaiką. Raguotasis Akmuo dar niekaip negalėjo suprasti savo geriausių senų draugų.

Abu kariai nuėjo į pasitarimų palapinę. Ten sėdėjo ratu žymieji genties vyrai, visi su šventiniais drabužiais, visi pasipuošę galvas erelio plunksnomis ir bizonų ragais. Garbingiausioje vietoje sėdėjo Tatanka Jotanka, Havandšita, Tatankos Jotankos palyda, taip pat Čotanka ir Senasis Varnas.

Četansapa atsisėdo šalia Čotankos, Raguotasis Akmuo liko stovėti. — Visų žvilgsniai nukrypo į sugrįžusį karį. Tatanka Jotanka atsistojo ir prašneko:

— Raguotasis Akmenie, Matotaupos sūnau. Didžiosios Lokės sūnų susirinkimas ir dakotų vadai nutarė vėl priimti tave į mūsų karių gretas. Tu atneši mums Džimo skalpą, kai tik tas sukčius išdrįs grįžti į mūsų medžioklės plotus. Ilgieji Peiliai dideliu būriu atvyko prie Najobreros ir stato aštriatvores. Mes tarsimės, kaip būtų galima juos nugalėti. Tu esi patyręs kovotojas ir žinai, kaip reikia elgtis su ginklu. Todėl Tašunka Vitko prašė mane perduoti tau šią Paslaptingąją Geležį. Jis sakė, kad tu ją gerai pažįsti.

Tatanka Jotanka iškėlė aukštyn dvivamzdį šautuvą. Raguotasis Akmuo priėjo ir paėmė jį.

Tatanka Jotanka kalbėjo toliau:

— Senasis Varnas prašė mus atleisti jį iš garbingų karo vado pareigų. Jis jaučiasi pavargęs. Mes patenkinsime jo pageidavimą. Četansapa pasiūlė Didžiosios Lokės sūnums karo vadu išrinkti tave, Matotaupos sūnų. Kaip tu moki kovoti, mūsų kariai ne tik girdėjo, jie turėjo progą ir patys tuo įsitikinti, o prie stulpo dar kartą pamatė tai savo akimis. Mes pasitikime tavimi.

Raguotajam Akmeniui mušė kraujas į veidą. Kadangi jis buvo išbalęs, visi pastebėjo, kaip jo veidas paraudo, ir jaunasis karys pajuto, kad vadai ir vyresnieji suprato, kas dabar dedasi jo širdyje. Jis nuleido blakstienas, kad bent akys neišduotų jausmų.

— Ar nori ką pasakyti? — paklausė Tatanka Jotanka.

— Taip.

— Tai kalbėk!

Tačiau Raguotasis Akmuo ne iš karto atsakė. Jis norėjo gerai apgalvoti savo žodžius ir pasakyti juos aiškiai, nė kiek neužsikirsdamas. Prieš akis jam iškilo Čapos Garbiniuotos Galvos veidas, jis tartum išgirdo jo klausimą: „Ar tu bijai viešai pasakyti tai, ką galvoji?“ O kaipgi yra iš tiesų? Gal jis iš tikrųjų bijo, garsiai išreiškęs savo mintis, kurių niekas nenori girdėti, vėl prarasti tai, ką taip neseniai laimėjo, o gal visai negalvoja apie savo abejones ir apie tai, ko iš jo reikalavo Čapa, gal jo mintys sutampa su visų šių vyrų mintimis — kovoti, keršyti ir žudyti priešus, kur tik juos sutiktų?

Raguotasis Akmuo stovėjo prieš vadus ir vyresniuosius. Ilgiau tylėti jau nebebuvo galima. Ir tai, ką jis pasakė, nebuvo melas, bet vis dėlto ir netiesa.

— O ar klausys manęs Šonka ir Antilopės Sūnus?

— Jie paklus tarybos sprendimui ir vyriausiesiems vadams, hau. Mes pageidaujame, kad tu vadovautum kariams, nes tu šitai sugebi ir kariai to nori. Ar yra kitas kelias, kur tu geriau galėtum atpirkti savo kaltes?

Raguotasis Akmuo tylėjo.

Atsistojo Četansapa. Jis laikė rankose erelio plunksnų karūną, kuri ligi šiol gulėjo ant patiesalo.

— Štai, — tarė jis, — plunksnas šiai karūnai mes radome pas tave. Per paskutines dvi vasaras tu nužudei daugiau nei šimtą aukso ieškotojų. Iš tavo randų matyti, kad daug kartų buvai sužeistas ir sudėjai saulės auką. Pažvelk į šias plunksnas! Čia pažymėti visi tavo žygiai ir visos žaizdos. — Četanas parodė įpjovas ir raudonus pūkų kuokštelius plunksnų galuose. — Eik šen! Tu turėsi nešioti erelio plunksnas ir vilkėti vado švarką. Tokei Ito — toks nuo šiol bus tavo vardas. Tu visada būsi mūsų priekyje — tai mes žinome!