Atjojęs į aikštę, aplink kurią stovėjo palapinės ir barakai, Rudasis Džimas nušoko žemėn ir paliepė kartu atjojusiems vyrams nuvesti savo ir mušeikos Bilio arklius. Biliui žvilgsniu davė ženklą sekti iš paskos.
Rudasis Džimas gyveno barake vienas. Niekas nežinojo, kokiais keliais jam pavyko išsikovoti šitokią privilegiją, kuri buvo nepasiekiama net inžinieriams arba stovyklos viršininkui, tačiau niekas dėl to nekėlė balso. Kambarėlis buvo labai mažytis, bet Džimas dar padarė jame dvigubas sienas. Kam jam šito prireikė, taip pat niekas nežinojo. Jeigu kas jo paklausdavo, Rudasis Džimas sakydavo, jog naktimis taip baisiai sapnuojąs, kad paprastą sieną galįs lengvai kumščiu pramušti.
Džimo kambarėlio durys buvo užrakinamos. Džimas atidarė jas. Langas buvo uždengtas nepermatoma muslino skara, tačiau negalėjai pasakyti, kad viduje būtų tamsu. Bebarzdis rudaplaukis skautas įleido Bilį pirma ir, neuždaręs durų, tarė jam:
— Sėskis, aš tuoj grįšiu.
Bilis atsisėdo ant lovos.
— Kur eini? — paklausė jis. — Gal atneši išgerti?
— Ne, tu viskio statine. Einu atsivesti Karolio Didžiojo.
— Ko? Ką tu pasakei?
— Tu labai teisingai išgirdai. Jis atvyko čia vakar.
— Ir aš...
— Ir tu, jo geriausias draugas, sužinojai tai tik iš manęs. Toks jau tas gyvenimas. Na, tai aš tuoj!
Ir Džimas pradingo.
Bilis kažką suniurzgė ir užsidegė pypkę. Visą naktį ir dieną jis praleido žvalgyboje ir buvo pavargęs kaip šuo. Jeigu jau negalima eiti gulti, tai gerai būtų bent išgerti. Tikriausiai ir Karolis Didysis apie tą patį svajoja! Juk jie taip ilgai nesimatė, reikėtų aplaistyti susitikimą.
Netrukus Džimas atsivedė Karolį Didįjį ir pasodino jį šalia Bilio. Paskui ištraukė iš palovio mėsos ir butelį brendžio.
Kai visi trys pavalgė ir išgėrė, Bilis paklausė Karolį Didįjį, su kuriuo kadaise drauge dirbo žvalgu:
— Iš kur tu dabar staiga vėl atsiradai? Nesuprasi tavęs — čia nei iš šio, nei iš to pradingsti, čia ir vėl pasirodai. Keistas tu žmogus!
— Nusibodo Šiaurėje. O be to, ir tavęs pasiilgau.
— Taip tavim ir patikėsiu! Manai, nemačiau, kaip bedantis Benas, tas sukčius, tada tave išrengė? Vien už ačiū jis šito, žinoma, nedarė! Arklys, šautuvas, revolveris, drabužiai. — o tu jam negalėjai už tai nė sudilusio cento sumokėti!
Rudasis Džimas nusišiepė — kažkaip iš aukšto, bet kartu ir įtariai.
— Čarlzai, — įsiterpė jis. — Ką aš girdžiu? Benas davė tau daugiau, negu aš buvau prašęs! Tu, mielasis, kažką susitarei be mano žinios ir, turiu pasakyti, padarei didžiausią kvailystę savo gyvenime.
Karolis Didysis jautėsi nejaukiai tarp savo pašnekovų. Kai jie pradėjo kalbėti apie senas istorijas, jam kilo noras pasiųsti juos abu po velnių. Tačiau šito padaryti jis negalėjo — jeigu jau drįso vėl pasirodyti Pietuose, tai reikia taikstytis ir su senaisiais draugais.
— Aš nežinau, apie ką tu kalbi, — tarė jis Džimui.
— Aha, nežinai. Tada aš tau paaiškinsiu. Tai tu užkorei mums ant sprando Harį. Ir kaip tau atėjo į galvą mintis vėl partempti tą prakeiktą raudonodį vaikėzą iš juodakojų. Aš buvau tėvą ir sūnų labai gražiai išskyręs: Topas čia, Haris ten, o tu juos vėl suvedei į krūvą. Kvailesnio daikto iš tikrųjų negalėjai sugalvoti! Matyt, įsikalei sau į galvą, kad gali mulkinti Harį taip, kaip aš Topą?
— Ką? Aš juk niekados...
— Geriau patylėk. Aš žinau visą istoriją. Aš esu Topo draugas, nepamiršk šito! Ir jeigu tu nori čia ramiai gyventi, tai nebandyk man daugiau dumti akių. Kam kam, tik jau ne man! Šiaip ar taip, Haris dabar čia; kaip koks kibis laikosi jis Įsitvėręs savo tėvo ir nuodija mums gyvenimą. Kas nors turi nutikti, jei ne, mes išvis nieko nelaimėsime. Penkeri metai...
— Kaip penkeri metai?
— Penkeri metai, kaip tiesiamas čia geležinkelis, — išsisuko Džimas. — Kitąmet jis bus baigtas. Tada tai užplūs čia minios... Mums reikia prieš tai susišluoti visą gerą. Jei ne, tai galim susikrauti savo mantą ir keliauti sau.
— Apie kokį gerą tu čia šneki?
— Jeigu judu nebūtumėte tokie velniškai nepatikimi, galėčiau kai ką aiškiau pasakyti. Bet kol kas pasakysiu tik tiek: su vienu Topu galima būtų šį tą nuveikti. Bet vaikėzą reikia pašalinti!
Karolis Didysis ir Bilis, sėdintys iš kairės ir dešinės, akies krašteliu stebėjo Rudąjį Džimą.
— Aha, — tarė Bilis.
— Aha! — tarė Čarlzas. — Vadinasi, Topas kai ką žino. Tai ko tu pats vienas nesusiglemžei aukso? Juk turėjai penkerius metus laiko, be to, Topas — tavo draugas!
— Aš ir pats tai žinau. Bet pirmiausia turime išmušti Topui iš galvos kvailą įsitikinimą apie indėno garbę, patraukti jį savo pusėn, kad eitų su mumis išvien, kitaip nieko nebus, o vaikėzą reikia iš anksto pašalinti iš kelio, nes jis manęs nekenčia ir niekada nieko iš jo neišgausi. Tai aišku kaip dukart du.
— Tai pasiųsk vaikiščią į aną pasaulį! Juk tau nesunku tai padaryti, — pareiškė Bilis.
— Aš pažadėjau Topui jo neliesti.
— Tai gal tu niekada gyvenime nesi pažeidęs duoto žodžio, a? Pamanykit, Rudasis Džimas — džentelmenas!
— Pavartyk truputėlį savo smegenis, jeigu jos dar visai nepraskydo nuo degtinės, ir tada gal kai ką suprasi! Jeigu aš nudaigosiu berniuką — prarasiu senį. Taip neišeina, kaip tu savo kvaila galvele įsivaizduoji. Mums reikalingas Topas! Jis vienas! Ir ne kaip priešas, o kaip draugas.
— Na gerai. O ką tu duosi, jeigu mes berniuką patyliukais sudorosime?
— Jūs vieni du šito neįstengsite padaryti.
— Oho! Nesutvarkysiu šito ilgaplaukio vaiko! Aš su juo viena ranka susidorosiu!
— Per daug nešokinėk, Bili! O be to, jeigu nori žinoti, tas jaunasis indsmenas nėra vienišas, ir todėl tu jo vienas nesudorosi.
— Jis niekada nesiskiria su savo tėvu.
— Tai dar ne viskas. Jis pasidarė tikras gaujos vadas, tas Haris. Kitaip viskas būtų jau seniai sutvarkyta, patikėk manim.
— Jis? Gaujos vadas? Tai kaip aš nieko nepastebėjau!
— Tokios tavo kalbos kaip tik ir rodo, kad Haris už tave gudresnis. Jis veikia kaip tikras indsmenas. Jų mokyti nereikia, kaip suburti krūvon vienminčius, kad ničniekas to nepastebėtų. Aš jau žinau apie tuziną vyrų, kurie, Hariui tik švilptelėjus, stotų jo pusėn. Bet, atrodo, jų yra ir daugiau. O mūsų tarpe yra vienas plepys, nes ką tik aš užsimoju padaryti, žiūrėk, po poros valandų Haris jau viską žino. Taigi bent jūs laikykit liežuvį už dantų. Nepamirškit, kad nuo jo akių niekur nepasislėpsi, ir jei tik kas, jis tuoj stveriasi peilio.
— Hm! — numykė Bilis.
— Hm! — suniurnėjo Čarlzas.
— Ir kas iš to? — paklausė Bilis. — Kam tu mums pasakoji visą šį romaną?
— Šiąnakt Džo išleistuvės, tai būtų gera proga. Aš dar gerai nežinau, kaip... bet...
— Ne, — pasipriešino Bilis. — Tik jau ne visų akyse!
— Tik viešai. Tai turi atsitikti per muštynes.
— Bet jis neis į išgertuves. Kaip tu jį ten atitempsi?
— Tai jau Džo reikalas. Juk jo išleistuvės! Haris neatsisakys jose dalyvauti.
— Ar Džo galima apie tai prasitarti?
— Ne! Jokiu būdu!
— Na gerai. Sakykim, Haris ateis. Bet ten bus ir tėvas!
— Užtat reikia surasti tokią dingstį, kad tėvas patikėtų, jog mums iš tikrųjų reikia su Hariu išsiaiškinti.
— Bet surask tokią, kad geras!
— Tai visai paprasta.
— Ak šitaip?!
— Taip. Tu, Bili, niekada neišmoksi pažinti indsmeną. Topas be galo myli savo vaiką, ir kaip tik dėl to yra vienas dalykas... vienas dalykas, kurį paminėjus senis pradeda siusti.
Читать дальше