Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

Majoras liko sėdėti, tačiau išsitiesė ir nukreipė akis į leitenantą.

— Leitenante Vorneri! Adamai Adamsonai! Rašte, kurį ką tik gavau, yra keletas visiškai naujų nurodymų, kurios reikia nedelsiant paskelbti kariams ir pasieniečiams. Pasieniečiai tesužino viens iš kito; toks žinių perdavimas šiems vyrams arčiau prie širdies. Supratai, Adamai?

— Taip.

Kai majoras ėmė kalbėti apie pasieniečius, Pitas neiškentė nešyptelėjęs. Jis būtų galėjęs kur kas tiksliau šiuo klausimu apšviesti karininką.

— Padėtis iš pagrindų pasikeitė, — aiškino toliau majoras. — Mūsų ginkluotos ekspedicijos patvirtino, kad aukso telkinius, atrastus prieš porą metų į šiaurę nuo Juodųjų kalnų, verta ir apsimoka eksploatuoti pramoniniu būdu; jau nutarta į būsimus kalnakasybos centrus tiesti geležinkelį, atsišakojantį nuo transkontinentinės magistralės. Dėl to mums iškyla... Koks mūsų uždavinys?

— Gaila, — burbtelėjo panosėje Pitas.

— Prašau?

— Aš tik sakau, — paaiškino buvęs kaubojus, dabar skautas ir kurjeris, — gaila, kad bus kasyklos. Tad prie aukso prastas žmogelis nebeprieis.

— Pastaba nereikšminga ir nereikalinga. Leitenante, Vorneri?

— Mūsų uždavinys — išvyti maištinguosius dakotus iš tų vietų.

Tokio atsakymo majoras ir laukė.

— Teisingai. Pilietinis karas pasibaigė prieš dešimtmetį. Mūsų valstijos išaugo ir sustiprėjo, tačiau tūkstančiai ateivių dar kelyje. Mūsų armija šiuo metu gali vykdyti naujus uždavinius. Tolimieji Vakarai dabar bus apgyvendinami. Mes nebesipešime su raudonodžiais taip kvailai, kaip statant transkontinentinį geležinkelį arba kaip per pastaruosius dvejus metus čia, prie Najobreros. Dakotus reikia tuoj pat priversti keltis į jiems įrengtus rezervatus. Jie turi užmiršti žudyti ir padeginėti. Juos pagaliau civilizuosime ir išmokysime dirbti.

Klausytojai pradžioje netarė nė įžodžio. Visi laukė, ką palieps majoras. Tačiau šis tylėjo. Tylai užsitęsus, pasienietis Adamas dar kartą prabilo:

— Dakotai turėjo persikraustyti į rezervatus iki šių metų, tai yra, 1876-jų sausio pabaigos. Bet ar įgalėjo indsmenai, net labai norėdavai, su moterimis ir vaikais pačiame viduržiemyje tai padaryti? Jie neturi nei plentų, nei geležinkelių. Nejaugi mes negalime nė kiek lukterėti?

Pilas, suerzintas tokios užuojautos, paniekinamai švilptelėjo.

Majoras suraukė kaktą.

— Adamai, man patinka laisvo žmogaus tvirtumas, bet aš nemėgstu, kai nelaiku juokaujama. Vyriausiems dakotų vadams vyriausybė pranešė, jog jie privalo savo gentį nuvesti į rezervatus, o kad jų giminės per lėtai kraustosi, tai turėsime ginklu jas paskubinti. Mūsų gi uždavinys — mažas jų genties grupeles, gyvenančias prie Plato aukštupio ir Najobreros, spustelti į rezervatą. Vadinasi, mes liekam truputį nuošalėje, jei indsmenai ožiuosis, turėsim su jais čia pakariauti. Lemiama kova vyks toliau į šiaurę, prie Juodųjų kalnų. Tai, aišku, nesako, jog mes turime teisę kokiu nors būdu išsisukinėti arba sėdėti, susidėję rankas. Mes veiksime.

Jaunasis Adamas sučiaupė lūpas. Pitas liovėsi švilpauti, nes majoras suprato, iš kur tas garsas.

— Ar dar norite ką paklausti?

Tai buvo tik dėl formos pasakyta; iš tikro majoras norėjo baigti pokalbį.

— Noriu, — vis vien tarė Adamas.

— Na? — majoras pradėjo nekantrauti.

— Tik prieš keletą metų dakotai pasirašė su vyriausybe sutartį, pagal kurią medžioklės plotai nuo Juodųjų kalnų pietuose iki Misūrio šiaurėje yra „amžina“ jų nuosavybė. Ko verti tokie dokumentai?

Į majoro skruostus pliūptelėjo kraujas.

— Kas mums darbo! — griežtai atkirto jis, norėdamas išlaikyti savo Orumą leitenanto Vornerio akyse ir sutramdyti neramią sąžinę. — Dakotai turės kraustytis į nurodytus rezervatus; jei bandys išsisukinėti, šaudysime.

— Į kokį rezervatą reikės danginti pietuose gyvenančias gentis? — nesiliovė Adamas.

Majoras nesuprato, jog ir šis klausimas turėjo slaptą mintį. Jis manė, kad Adamą domina grynai kariška šio klausimo pusė.

— Į šitą! — išskleidė ligi šiol gulėjusį po ranka žemėlapį komendantas ir kyštelėjo leitenantui ir Adamui panosėn. — Štai čia juodomis linijomis pažymėtos sritys. Dakotai nusikraustys ten, atiduos ginklus, išmoks dirbti žemę ir verstis gyvulininkyste.

Pitas nė nežvilgtelėjo į žemėlapį. Kuriam galui? Vis tiek būtų nieko nesupratęs. Dragūnas laikėsi atokiai ir atrodė visiškai abejingas; eilinio kareivio uniforma neleido kišti trigrašio į komendanto kalbą.

— Nuo mūsų forto iki rezervato, esančio į pietryčius nuo Juodųjų kalnų, visai netoli, — dar paaiškino Smitas. — Ten ir suvarysime visas dakotų gimines iš Plato aukštupio ir nuo Najobreros. Supratote?

— Supratau, — trumpai atšovė Vorneris. — O pastiprinimų gausime?

— Kaip tik šito ir prašysiu savo abiejuose raštuose, su kuriais Pitas rytoj leisis į kelią; vieną nuneš į Randalio fortą, antrą į Janktoną pačiam pulkininkui Džekmanui. Pitui palydėti duosime trejetą vyrukų, prityrusių pasieniečių, kurie galėtų jį patikimai saugoti kelyje, o Randalyje ir Janktone patys žodžiu išdėstyti mūsų nuomonę. Adamai, ką siūlai iš mūsiškių? Kas gerai pažįsta prerijas, yra patikimas ir moka aiškiai ir tiesiai pakalbėti?

— Jei galima, josiu pats.

— Ne. Tu reikalingas čia. Gal Džordžas?

— Jis išėjo į žvalgybą ir dar negrįžo.

— Kiek pavėlavo?

— Penkias valandas.

— Ieškojote?

— Beprasmiška per tokią audrą. Jeigu ieškosime, tai gali dar ką nors nudėti.

— Kaip tai „dar“? Iš kur tu žinai, kad Džordžo jau nebėra?

— Taip man atrodo.

— Turi gerą vaizduotę, Adamai. Vadinasi, Džordžas ryt rytą kažin ar bus. Beje, kam vieną siuntei? Argi aš neįsakiau eiti žvalgybon po du, po tris?

— Jį lydėti turėjo Deivis, bet, žinote, majore, jis, semdamas vandenį, įkrito į upę ir nebeiškilo.

Pitas klausėsi ausis ištempęs. Jo veido išraiška pasikeitė; akys išsprogo, lūpa nukaro, o jei dar turėsime omenyje jo bukai nurėžtą nosį, tai nesunku įsivaizduoti, jog jis dabar labai priminė buldogą.

— Ir lig šiol neišsiaiškinote, kaip tas įkaušęs bernas nuskendo? — tardė majoras.

— Jis, majore, nebuvo girtas. Degtinės nė pauostyti neturime. Tikriausiai jį kas nors į dugną nutempė.

— Gal vėžys? O gal indėnas? Jums visiems, Adamai, pradeda vaidentis. — Majoras nė pats nepajuto, kaip ėmė šnekėti kitu tonu. — Jei neišmanote, kaip elgtis prie upės, naudokitės kiemo siurbliu! Ar negalėjai ko nors kito pasiųsti su Džordžu?

— Liko tik keletas vyrų, visi buvo paskirstyti. Laisvo neturėjau.

— Aišku, kad kuo skubiausiai reikia pastiprinimo. Tačiau vis tiek teks paskirti du tris vyrus palydėti Pitą. Jų vietoje pasiliksime tris dragūnus.

Leitenantas Vorneris neslėpė pasitenkinimo. Tačiau kitaip galvojo Adamas:

— Prastas mainas, majore. Na, bet jeigu kitos išeities nėra, pasiųsime mušeiką Bilį ir mažąjį murzių Jozefą.

— Sutarta! — krioktelėjo Pitas ir patapšnojo Adamui per petį. — Abu pažįstu! Ne iš kelmo spirti!

— Sukti pasienio tipeliai! — kritiškai atsiliepė majoras. — Kelyje nepakeičiami, tačiau Randalyje ir Janktone tik gėdą mums darys. Gal turi bent vieną rimtesnį, Adamai?

— Jei tokio reikia, imkite Tomą be kepurės ar batų.

„Rado, mat, rimtesnį!“— pagalvojo Pitas, tačiau garsiai savo nuomonės nepareiškė, nes jis turėjo įgimtą uoslę, kur galima kišti liežuvį, o kur ne.