Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

Kad atsileistų kojų raumenys, Bobas trypčiojo vietoje. Jis juokėsi, buvo tikrai gerai nusiteikęs. Džekas, norėdamas pasislėpti nuo šen bei ten šmižinėjančių žiūrovų ir minios ūžmo, nuvirto ant žolės už mėlynųjų komandos palapinės. Tačiau ten nuėjęs, Pitas Džeko nerado. Jis apsidairė. Staiga pamatė indėną ramiai atžingsniuojantį iš forto ir rūkantį kvapnią cigaretę.

— Iš ko jis tokią iškaulijo?! — suniurzgė benosis. Tačiau jis nieko tikresnio negalėjo sužinoti, nes rungtynės vėl prasidėjo.

Džekas lakstė kaip sprinteris, ir jau pačioje pradžioje raudonieji įmušė du įvarčius. Komendantas ėmė ploti. Tačiau Bobas su savo mėlynaisiais staiga sukruto, negro komanda visą laiką suko apie priešininkų palapinę.

Teisėjo nebuvo. Tvarkdarių būrys prižiūrėjo tik žiūrovus, o į žaidimą nesikišo. Žaidėjai apsiėjo be teisėjo. Pabaigoje įsiliepsnojo aistros. Indėnai pradėjo tarpusavyje peštis. Ir leitenantas Ročas ėmė labai nervintis, kai kovojančių dėl sviedinio žaidėjų riksmai virto kone karo šūksniais. Tačiau Džekas ir Bobas neprarado savitvardos. Gerai sutardami, juodu išsklaidydavo į kamuolį susikibusius žaidėjus, čia jau reikėdavo parodyti ir imtynininkų sugebėjimų.

Temstant į vartus įriedėjo paskutinis įvartis. Bobas laimėjo 5:4.

Ovacijų beveik nebuvo, nes dauguma žiūrovų statė už Džeką ir rungtynėmis nusivylė. Lažybininkų, stačiusių už Bobą, laimėjimų dalis išaugo santykiu 83:10. Šešetas vyrų triumfuodami susišlavė į kišenes krūvą monetų; leitenantas taip pat buvo patenkintas. Pavargę žaidėjai sulindo į palapines. Kareiviai ir karininkai grįžo į fortą.

— Komandų kapitonų nereikėtų paleisti iš akių, — pasakė komendantas Ročui. — Galėtume juos panaudoti kaip žygūnus.

Šią pastabą girdėjo ir Pitas.

Ročas, būdamas komendantui pavaldus, pritarė jo nuomonei, tačiau širdyje galvojo kitaip. Pitas buvo už komendanto pasiūlymą. Kai abiejų komandų kapitonai duotą žodį išlaikė ir jo kišenė papilnėjo, benosis pamiršo, kaip jam, stovint šalia indėno, nugara nuėjo pagaugais.

Plukdydamas ledo lytis, plačia vaga tekėjo Misūris. Mirgėjo žvaigždės, pūtė ledinis nakties vėjas. Lauke palikti arkliai glaudėsi prie vienas kito, ieškodami šilumos. Kareiviai suėjo į savo būstus. Vėl budriai žvalgėsi sargybiniai.

Leitenantas Ročas nusigando, pamatęs, kad išeidamas užmiršo užrakinti kambarį. Tačiau atrodė, kad viskas buvo po senovei; trūko tik vienos jo geriausių cigarečių. O gal jis buvo blogai suskaičiavęs? Ročas įtikino save, kad išeidamas paliko tik aštuonias palaidas cigaretes, ir nusiramino.

Apie Džeką sklido piktos, nemalonios įkalbos: atseit, jis pabaigoje abejingai žaidęs ir tuo užkrėtęs visą komandą. Bet ponkui, matyt, visai nerūpėjo, ką manė apie jį žiūrovai ir komandos draugai. Iš Bobo jis paėmė tik keletą gerų cigarečių. Kai Pitas vakare pakvietė jį paūžti, Džekas atsisakė esąs nuvargęs ir norįs išsimiegoti. Pinigų jis neišlošė. Jis apskritai nedalyvavo lažybose.

— Išsimarginęs apuokas! Tikras pasipūtėlis! — apibendrino apkalbas Bilis.

Pitas įsismagino ir ėmė vaidinti didelį poną; visą sumą, kurią buvo išlošęs lažybose, forto smuklėje išleido degtinei. Tik po vidurnakčio jis parsirado kartu su trimis najobreriečiais į kareivines. Žinodami, kad jų laukia keletas nerūpestingų dienelių, visi patenkinti sumigo. Prerijų siaubas tuo tarpu išgaravo iš galvos.

Kai praėjo naktis ir vėl patekėjo saulė, prie forto vartų jau sėdėjo ant žirgų nedidelė dragūnų grupelė, pasiruošusi joti į Janktoną. Pitas laikė už pavadžio pabalnotą Ročo juodbėrį. Grupelės priekyje stovėjo Džekas ir Bobas. Pitas jautėsi esąs tik kurjeris ir norėjo atsikratyti bet kokių žvalgo pareigų, todėl per pusryčius įkalbėjo leitenantą Ročą priimti komendanto pasiūlymą ir paimti negrą su ponku kaip žygūnus ir žvalgus. Nors kelias nuo Randalio forto iki Janktono, stovinčio prie Misūrio, atrodė nepavojingas, tačiau majoro Smito žinios privertė elegantišką leitenantą pajusti, jog pasienis čia pat. Todėl ir Pito patarimas šį rytą Ročui atrodė priimtinas.

Bobis Garbiniuotoji Galva, atletiškas malonus negras, stovėjo šalia Pito prie leitenanto arklio ir žvelgė į vartus, pro kuriuos turėjo išeiti Ročas.

Pasigirdo leitenanto žingsniai. Sargybiniams pasisveikinus, Ročas tik mostelėjo atsainiai, priėjęs prie juodbėrio, lengvai liuoktelėjo ant jo, kiekvienu judesiu demonstruodamas savo grakštumą. Ročas, spustelėjęs žirgą pentinais, mostelėjo rimbu žvalgams. Tokiu gestu vergvaldžiai parodydavo vergams darbą. Bobas kaip mat prisiminė savo sunkią vaikystę; rimbo padarytas randas vėl ėmė perštėti. Jei leitenantas Ročas būtų teikęsis dabar žvilgterėti į negro veidą, nebūtų jame radęs nė kibirkštėlės draugiškumo. Tačiau veltui jis būtų bandęs išskaityti ponko mintis. Kol pasirodė leitenantas, jis laukė abejingas. Bėgti pradėjo anksčiau, negu Ročas spėjo mostelėti rimbu. Indėno veidas buvo vėl rūpestingai išmargintas juodais, mėlynais ir baltais dažais. Jei Bobas bėgo ligi juostos išsirengęs, tai Džekas ant marškinių dar buvo užsimetęs indėnišką pončą.

Džekas bėgo pirmas, Bobas iš paskos. Indėno kojos buvo ilgos ir raumeningos, todėl jis skrido kaip paukštis; negras taip pat neatsiliko. Sparčia risčia bėgančio arklio greičiu jie galėjo lėkti ištisas valandas. Norėdami išžvalgyti vietovę, kuria turėjo prajoti grupė, retkarčiais jie pabėgėdavo gerokai į priekį. Pitas ir Ročas žygūnais buvo visiškai patenkinti.

Kalvotas peizažas skendėjo gaivinančioje rytmečio vėsoje. Leitenantas Ročas buvo gerai nusiteikęs. Jis tikėjosi, kad pas pulkininką Džekmaną, kuris draugavo su jo tėvu, jam seksis. Be to, reikėjo perduoti linkėjimus savo viršininko žmonai, misis Džons. Pagaliau Antonis Ročas žinojo, kad jo sužadėtinė, majoro Smito duktė Ketė, taip pat yra Janktone.

Janktonas stūksojo pietinėje dakotų žemių dalyje, į šiaurės rytus nuo Misūrio. Tai buvo nedidelis miestas, kuris tik po gero dešimtmečio galėjo tapti naujai besikuriančios valstijos sostine. Pasiturinčios, o taip pat politikų ir kariškių šeimos buvo įsikūrusios viename kvartale.

Viename nedideliame šio miesto namuke kaip tik buvo vakarieniaujama. Besileidžiančios saulės spinduliai dar apšvietė mažą darželį su nudengtomis lysvėmis. Jie skverbėsi pro žvilgančius lango stiklus ir apliejo savo šviesa damastinę staltiesę, sidabrinius indus ir baltumu tviskantį porcelianą. Prie apvalaus stalo sėdėjo dvi pagyvenusios damos ir viena mergina.

— Kaip džiaugiuos, mieloji Kete, kad tu čia galėsi pasimatyti su savo sužadėtiniu! — tarė šių namų šeimininkė misis Džons, apkūni, mėgstanti sočiai pavalgyti, svetinga moteris.

— Žavu, kad, jums tarpininkaujant, pasimatysiu su Antoniu, — mandagiai atsakė jauna mergina, paduodama antrai, niūriau atrodančiai damai indelį su druska.

— Dar negarantuota, — pastebėjo šita antroji dama, kurios raukšlėtą veidą dengė storas pudros sluoksnis.

— Žinoma, teta Bete, — atsakė išblyškusi mergina. — Jei nepasimatysiu su Antoniu, neverksiu.

. — Tvirtumas, Kete, tai daugiau vyrų bruožas, — subarė ją teta. — Nemanyčiau, kad tave, jauną mergaitę, pažemintų viena kita jausminga ašara. Tu kartais atrodai visiškai bejausmė.

— Gal būt, teta Bete. Pagalvosiu apie tai.

— Nebūk, Kete, tokia rimta, — sušuko storulė šeimininkė. — Misteris Ročas norės pamatyti linksmą nuotaką! Nesirūpink! Jei jis neatvyks į Janktoną, tai liepsiu pakinkyti karietą, ir mes nuvažiuosim į Randalį.