Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

Pradžioje viskas buvo lyg ir gerai. Arkliams ir mului aprimus, žilagalvis ponas maloniai paklausė Bobą:

— Kur keliaujate?

— Į Randalio fortą.

— Ak taip, — ponas pasikeitė su savo palydovu žvilgsniais. — Tai lankstą darote?

Keltas ėmė suktis. Srovė žaidė juo. Vairininko veidas apsiniaukė.

Motoras išplėšė laivą iš sūkurio. Keltas pasiekė upės vidurį ir ėmė plaukti prie vakarinio kranto. Ir staiga, — stiprus povandeninis smūgis. Toliau viskas vyko siaubingu greičiu. Vairas sugedo. Nevaldomą keltą pagavo srovė. Dar smūgis iš šono — ir laivas įstrigo. Prie jo greit susikaupė ledų kalnas. Ėmė suktis naujas verpetas. Siaubinga tėkmės jėga stengėsi nušluoti nuo kelio netikėtą kliūtį.

Paaugliai paliko katilą, užgesusį motorą ir krenkšdami, spjaudydamiesi išsiropštė ant denio. Keltininkas vis dar nepaleido iš rankų sugedusio vairo. Pagaliau jis suriko:

— Gelbėkitės, kas galite!

Garlaivyje valčių nebuvo.

Kad būtų lengviau plaukti, žilagalvis ponas nusimetė švarką. Atplūdusi banga išblaškė susigrūdusias lytis, persirito per denį, paskleisdama šaltį ir nusinešdama švarką.

Bobas pačiupo vienintelį kelte kabojusį gelbėjimosi ratą ir tylomis atkišo jį žilagalviui ponui. Šis iš pradžių sutriko, bet paskui paėmė jį.

Pi tas į nieką daugiau nesidairė; jis šoko į vandenį ir ėmė plaukti. Mulas, kuris nebuvo tvirtai pririštas, metėsi iš paskos į upę. Su visais ryšuliais jis nuplaukė pasroviui. Bobas ir indėnas su brangia grandinėle ant kaklo atrišo arklius ir bandė juos įstumti į vandenį, tačiau gyvuliai slysčiojo pakrypusiu deniu, laužė lentas, spardėsi, persigandę stojosi piestu. Ponkas, lyg šiol stovėjęs atokiai, šoko padėti. Jis parodė ranka gerai apsirengusiam indėnui, kad rūpintųsi žilagalviu misteriu, pats su Bobu griebėsi arklių. Baltaveidis su savo palydovu nėrė į vandenį. Ponkas ir Bobas, vieni likę ant denio, įtempė visas jėgas ir parodė, ką jie sugeba. Neprabėgo nė pusė minutės, ir visi trys arkliai jau buvo upėje. Pats Džekas taip pat nėrė į drumzlinas bangas ir ėmė plaukti, laikydamasis netoli arklių. Jis nelaikė reikalinga nusimesti kokį drabužį, netgi labai trukdantį plaukti pončą tebeturėjo ant pečių.

Abu paaugliai, mašinistas ir kūrikas, paliko laivą kartu su Bobų.

Keltininkas vis dar tebestovėjo prie sugedusio laivo. Plūstantis vanduo jau siekė jam ligi juostos, o jis vis dar nepaleido vairo. Rytiniame krante, nuo kurio keltas pradėjo savo kelionę, rinkosi vis daugiau žmonių. Jie mojavo rankomis, tikriausiai kažką šaukė, tačiau platus kunkuliuojantis srautas sugėrė jų balsus. Pagaliau ūžtelėjo galingas vandens verpetas ir prarijo laivą ir vairininką.

Avarijos ištikti keleiviai, besigrumdami su srove, patys turėjo vargo per akis ir nieko negalėjo padėti.

Pitas pirmasis pasiekė vakarinį krantą. Iškopęs iš vandens, visas varvėdamas, ėmė dairytis kitų. Visi buvo išsibarstę upėje. Džekas plaukė šalia arklių. Abu nepažįstamieji kapstėsi greta.

Indėnas su brangia grandinėle ir Bobas, atrodo, dar padėjo žilagalviui ponui, plaukiančiam su gelbėjimo ratu, kad jo paprasčiausiai nenusineštų srovė. Šią grupę greit pasivijo abu paaugliai.

Pitas nubėgo ten, kur turėjo išlipti arkliai. Persigandę gyvuliai netrukus pasiekė krantą ir ėmė kopti skardžiu aukštyn. Pitas nutvėrė savo bėrį už apynasrio. Ponkas dar vandenyje užsliuogė ant nepažįstamojo indėno keršio, o obuolmušį pačiupo už pavadžio. Pitas ir Džekas pamatė tolėliau išlipant ir mulą su ryšuliais, kuris tuoj pat pasileido šuoliais pietų link. Benosis šoko jo gaudyti.

Žilagalvis misteris, jį lydintis indėnas ir Bobas taip pat išsigelbėjo. Jie pasiekė krantą kartu su paaugliais ir, tirtėdami iš šalčio, peršlapę iki paskutinės siūlės, ėmė paknopstomis kopti šlaitu. Berniukai nubėgo į namelį iš medžio žievės, stovintį aukštai ant kranto. Jame tikriausiai slėpdavosi nuo darganų keltininkas; dabar ten skubėjo ir abu nepažįstamieji.

Ponkas ir Bobas pasiliko lauke. Prisirinko šakų, užsikūrė laužą, išsirengė ir ėmė šildytis. Ant vėjo ir prie ugnies padžiovė drabužius ir ginklus. Ponkas ir dabar nenusivilko medvilninių marškinių; jis norėjo juos ant savęs išsidžiovinti.

Bobas dairėsi tai į žievės trobelę, tai į arklius. Vėl pasirodė nepažįstamasis indėnas ir nušluostė keršį ir obuolmušį, kurie drebėjo iš šalčio lygiai kaip ir žmonės. Sugrįžo, nieko nepešęs, ir Pitas. Gudrus mulas patį paskutinį akimirksnį, kai benosis jau buvo bečiumpąs jį už pavadžio, vėl spruko į vandenį. Visas šlapias kurjeris, pririšęs bėrį, įlindo į karnų trobelę. Netrukus jis vėl pasirodė jau sausais drabužiais. Matyt, Pitas pasisavino prigėrusio keltininko darbinį kostiumą. Jis prislinko arčiau ir sustojo priešais Bobą.

— Na ir užvirė kipšas košę! — Pitas stovėjo plačiai išsižergęs. — Permirkau iki paskutinio siūlo galo! Parakas taip pat sudrėko, nė šūvio nepokšteltum! O laiškus vis dėlto išsaugojau. Neperšlampamas apvalkalas! Bobai, paklausyk! Ar tu iš tikro viską pralakei? O gal galėtum tiems berneliams užmokėti už šitą kostiumą, kuriuo esu apsivilkęs? Tai jų tėvas prigėrė. Turtingasis ponas taip pat nieko neturi. Jo pinigėliai buvo švarke, kuris dabar plaukia pasroviui Misūriu. Ryšulius ir ginklus mulas po velnių nunešė. Misteris Morisas susisieks su banku tik Najobreroje arba Randalio forte. Į ten dabar mums arčiau, negu atgal į Janktoną kitapus šitos triskart prakeiktos upės!

— Atėmei iš našlaičių, tad ir sumokėk pats! — atkirto Bobas.

— Seniai viską prašvilpiau. Mano kišenė apskritai visuomet tuščia! Dėl to ir tėvas išvarė iš namų, turėjau nešdintis į laukinius Vakarus. O gal tu nori mane išmokyti taupyti? Iš to jokios naudos prastam žmogeliui.

— Tu tikras nenaudėlis!

— Bobai, gal vis dėlto atsiųsti bernelius pas tave?

— Pažiūrėsim. Teateinie!

— Štai, tokią kalbą ir aš suprantu.

Pitas nuėjo į trobelę.

Berniukai atėjo. Aukšti buvo jie, liekni, raumeningi. Nuo vėjo ir saulės įrudusi oda nepaslėpė išblyškusių veidų.

— Jūsų tėvo nebėra, — tarė Bobas. — Jis kitaip ir nenorėjo. Kur jūsų mama?

— Už upės, Janktone.

— Ar turite kitą laivą?

Abu papurtė galvomis.

— O mama dirba?

— Eina per žmones skalbdama.

— Kiek jums metų?

— Man trylika, broliui — dvylika.

— Ką dabar ketinate daryti?

— Gyvensime trobelėje, kol vanduo nuslūgs.

— Ar turėsite ligi to laiko valgyti?

Abu papurtė galvomis.

— Ką darysime su šiais varliukais? Ką jie valgys, kol nukaks pas motiną?

Džekas tylėjo. Matyt, jis pagalvojo, kad tokio amžiaus vyrukai jau patys galėtų išsiversti. Tačiau Bobas turėjo gerą širdį.

— Ei! — riktelėjo jis vaikinukams. — Kiek ligi artimiausio kaimo?

— Raitam — valanda kelio.

— Tiek galite bėgte nubėgti. Aš nupirksiu jūsų tėvo eilutę, kurią dabar nešioja Pitas, ir dar šiek tiek primosiu. Nusipirksite valgyti ir dirbsite kaime. Jei dar liks pinigų, atiduosite motinai. Aišku?

Per jaunylio skruostus nusirito kelios ašarėlės.

Bobas atrišo savo maišelį. Pasirodo, jis nebuvo pragėręs nė vieno penso. Berniukams jis davė vieną dolerį. Šiedu net žioptelėjo, lyg stebuklą išvydę. Su šiais pinigais jie galėjo pragyventi pusę mėnesio, o jei smarkiau suverš diržą ir dar šį tą užsidirbs, tai net ilgiau. Jie niekaip nesuprato, kaip šis nigeris, kuris neturėjo nė palaidinės, galėjo būti toks turtingas ir dosnus.