Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Ar tu žinai, kad dakotai jau prieš mėnesį turėjo apsigyventi naujai įsteigtuose rezervatuose?

— Hau. Patį viduržiemį.

Morisas, matyt, svarstė, ar verta toliau klausinėti apie tai, kas jį jaudino. Pagaliau ryžosi paklausti:

— Ką mano dakotai daryti?

— Apie tai paklausk vyriausius vadus ir aukščiausią genties tarybą.

— Gal būt, tu, Džekai, norėtum mus ko paklausti?

— Ne. Arba gal pasakytumėte, kokia teise remdamiesi baltieji laužo visas šventa priesaika patvirtintas sutartis?

Menininkas nuleido akis.

— Tu gi žinai, — pasakė jis užsikirsdamas, — kad aš turiu jūsų vyriausiojo vado Tašunkos Vitko totemą ir kad aš nežudau ir neišdavinėju dakotų. Nežinau, ar jūs rengiatės kovoti prieš mūsų armiją. Jei kovosite, pralaimėsite. Aš nežinau...

— O gal tu žinai, Toli Skraidantis Paukšti, — tarė Džekas, ponkas, kurio vardas iš tikrųjų buvo Haris Tokei Ito ir kuris buvo dakotas. — Kodėl baltieji, kurie kovojo už negrų vergovės panaikinimą, dabar nori dakotus suvaryti į milžiniškus kalėjimus, kuriuos vadina rezervatais? Kodėl ten su jais elgiamasi kaip su baltaisiais beprotnamyje? Kodėl iš jų atimamos teisės ir laisvė?

Dailininko žvilgsnis įsmigo į indėną.

— Negrai, nors ir laisvi, yra mūsų fermerių ir pramonininkų darbo jėga. Dakotai nori kurti savo valstybę ir gyventi pagal savo principus, kurie ūkiui duoda maža naudos.

— Vadinasi, žmonės turi duoti jums naudą arba žūti?

— Pilietinio karo didvyriai, Džekai, išsigimė ir ištvirko. Respublikonų valdžia su savo geležine ranka mums patiems pasidarė nepakenčiama. Gal būt, kada nors bus kitaip, tačiau jums jau bus per vėlu.

— Ar tu, Toli Skraidantis Paukšti, girdėjai ką nors apie Minesotos dakotus, kurie prieš keturiolika vasarų patraukė į Kanadą?

— Jie tebegyvena prie Sūrės upės.

Indėnas atsistojo.

— Mano portreto tu niekuomet nenupieši, Toli Skraidantis Paukšti Paslaptingoji Lazdele. Aš išeinu.

— Ar kada nors dar pasimatysime?

Vargu.

Kai indėnas jau siekė durų rankenos, dailininkas jį dar kartą sulaikė.

— Džekai, ar dar prisimeni inžinierių Henrį, jaunąjį Džo Brauno draugą? Kai tu dirbai žvalgu, jis tiesė transkontinentinę magistralę. Jūs buvote pažįstami.

— Prisimenu.

— Jis yra čia.

Indėnas nė nevirptelėjo.

— Henris jos į stotį Najobreros aukštupyje. Jis prasigėrė, susigadino karjerą ir nori dabar šiek tiek atsigriebti. Per Juoduosius kalnus bus tiesiama geležinkelio atšaka, Henris...

— Henriui bus geriau, jei jis sugrįš į Rytų miestus.

— Tu jo nepasigailėsi?

Indėnas apsimetė neišgirdęs šio klausimo. Jis išėjo, tyliai uždarydamas duris.

Šviesiame kambaryje sėdėjo Morisas, dailininkas, ir jam atrodė, tarsi staiga būtų pasidarę tamsu.

— Ilgoji Ietie?

— Ką?

— Žmonės, kuriuos aš vertinu, darosi man nedraugiški. Jie ima žudyti vienas kitą...

Dailininkas išsigando ir nutilo, nes išgirdo kažką garsiai kopiant laiptais. Indėnas išėjo tyliai; jo žingsnių nebuvo girdėti.

Kažkas pasibeldė, ir tuojau pat į kambarį įėjo kokių trisdešimties metų vyras. Jis užtrenkė duris.

— Morisai, — sušuko jis. — Pirma pas komendantą mes vos spėjome pasisveikinti. Šitoks susitikimas po tiekos metų! Tokią progą reikia atšvęsti! Štai, atsinešiau bonką rinktinio viskio!

— Tik vėl nepradėk gerti, Henri! Pražūsi!

— Aš tik šiandien! Paskutinį sykį! Atsisveikinimui. Rytoj josiu į Smito stotį prie Najobreros. Vėl prasideda gyvenimas prerijose. Mano senasis geradaris ir mokytojas Džo Braunas kloja šiaurinę transkontinentinio geležinkelio šaką, o Henris kasis prie Juodųjų kalnų, prie aukso! Keliaukime kartu!

Morisas sriūbtelėjo gurkšnelį. Ilgoji Ietis atstūmė pripiltą stikliuką.

— Su kuo tu josi prie Najobreros? — pasiteiravo sunerimęs dailininkas.

— Su kuo? Su pulkininko Džekmano laišku ir dviem šauniais skautais — Bobų ir Džeku. Benosis Pitas jau atsikando; kol kas jis neturi jokio noro lįsti į dakotų žemes.

— Ir tu nelįsk, Henri! Nelįsk dėl dievo!

— Kas tau, Morisai! Gal bijai mūsų buvusio žvalgo Hario, kuris dabar, pasivadinęs Tokei Ito, vadovauja Lokės giminei ir sėja nerimą Najobreros krašte?

— Atvirai pasakius, bijau dėl tavęs. — Galėdamas ramia sąžine nors puse burnos pasakyti tiesą, dailininkas pajuto šiokį tokį palengvėjimą. — Jei čia būtų tavo senasis draugas Džo Braunas, jis lygiai taip pat perspėtų tave, kaip ir aš.

Henris išmaukė visą stikliuką.

— Apie mūsų Harį per daug legendų pasakojama. Toks baisus tas jaunikaitis tikrai nėra. Mes juk seni pažįstami. Atstatei revolverį — ir vadas guli, įbedęs nosį į žemę.

Morisą nukrėtė šiurpas.

— Tu, Morisai, tikras menininkas, jautrus, kaip koks senas smuikas! Jei tu net Randalio forte drebi, vien Hario vardą prisiminus, tada drožk geriau nosies tiesumu namo. Šią vasarą prerijose bus kur kas karščiau, negu dabar.

— Nesišaipyk, Henri! Ir dėl dievo nejok prie Najobreros vienas su dviem skautais, kurių beveik nepažįsti. Palauk! Po keturiolikos dienų į Smito fortą vyks kavalerijos dalinys, amunicijos gurguolė ir milicija. Prisidėk prie jų!

— Aš gi ne vaikas! Kaip tik apie šią amunicijos gurguolę ir rašoma laiške, kurį aš gabenu.

— Kur tai matyta. Kurjeris — privatus asmuo! Nesuprantu, mes dažnai tokie lengvabūdiški!

— Kad tave nuraminčiau, pasakysiu: komendantas man duoda skautus, kurie pagal sutartį dirba mums. Be to, turiu ir spaudos užduočių. Aš pirmas parašysiu, ką mačiau prie Najobreros.

Po tokio atsakymo Morisas liovėsi prieštaravęs.

Henris tik juokėsi ir išmetė dar tris stikliukus.

— Iki kito karto!

— Tikėsimės.

Morisas visas įsitempė; nedaug trūko, kad iš susijaudinimo būtų pravirkęs.

Henris papurtė galvą, atkišo lūpas ir atsisveikino.

Indėnas Džekas-Haris, palikdamas dailininko kambarį, žvilgterėjo pro langą ir pamatė per kiemą ateinantį inžinierių. Todėl jis nesileido žemyn, o truputį palypėjo laiptais į bokšto viršų. Kai Henris, įėjęs į kambarį, užtrenkė duris, indėnas be garso vėl nusileido žemyn ir sustojęs pasiklausė. Tokiu būdu jis sužinojo, ką kalbėjo Morisas ir Henris. Inžinieriui besiruošiant išeiti, indėnas išslinko iš bokšto ir nuskubėjo į arklidę, kurioje kartu su Bobų Garbiniuota Galva buvo apsinakvojęs. Negras tebekiūtojo tame pačiame arklidės kamputyje. Atsisėdęs prie jo, indėnas prašneko dakotiškai.

— Rytoj rytą Henris iš jos su laišku pas Smitą prie Najobreros. Mudu jį lydėsime. Laiškas forto nepasieks.

Bobas netarė nė žodžio. Jo akimis žiūrint, Henris tebuvo smulki žuvis.

Indėnas ir negras kaip žygūnai gaudavo maisto davinį. Bobas Garbiniuota Galva jau buvo parnešęs abiems skirtą dienos normą ir pats žiaumojo dabar konservuotos mėsos gabalą, indėnas tuo tarpu dorojo kaulą.

— Čia, netoli forto, prasideda dakotų rezervatas, rytinis jo pakraštys, — staiga prašneko Bobas Garbiniuota Galva.

— Daugiau nieko nesužinojai?

— Sužinojau, kad bus įsteigta daug rezervatų, dakotų gentis bus suskaldyta. Prie Robinzono forto jau statomi agentūros barakai. Ten gyvens vienas iš tų žmonių, kurie įsakinės dakotų kariams. Jie čia jau iš anksto susitarė, kaip pasidalins tarpusavyje grobį. Majoras Džonsas išeis į pensiją ir imsis rezervato agento pareigų. Jam nereikės visą laiką gyventi užkampyje; jis turės pavaduotoją. Tas riebulis, lažybų makleris Džonas su nuplikusia galva, atidarys prie agentūros užeigos namus. Antonis Ročas tikisi kapitono laipsnio ir karinio viršininko pareigų. Bedantis Benas, kai nebereikės mūsų bijoti, ketina Najobreros fortą vėl paversti prekybos stotimi. Rezervatų sienos dabar dar atviros. Kol kas čia maišysis tik dragūnai ir pasieniečiai, kurie varys į šį aptvarą dakotus ir ten juos saugos.