Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Ateik į trobelę pasėdėti! — pakvietė vyresnysis.

— Lauke man jaukiau. Argi mūsų ugnelė ne puiki? Tūpkitės pas mus.

Berniukai paklausė.

Iš žievių trobelės pasigirdo keistas garsas, tarsi kas kūkčiotų.

— Tai verkia anas turtingas žmogus, praradęs savo pinigus, — tarė Bobas.

— Jis žino, jeigu ne pinigai, ir laivas nebūtų nuskendęs, ir upeivis prigėręs, — atsakė ponkas, lig šiol beveik neištaręs nė žodžio.

— Kas teisybė, tai teisybė. Jo kaltės neištrinsi. Savo pinigais atėmė vaikams tėvą.

Bobą apėmė liūdesys. Norėdamas ko nors nusitverti, ėmė kurstyti laužą.

— Misūrio dugne jau guli šimtai laivų, — tarė tyliai jaunylis.

Bobas pritariamai linktelėjo.

— Tai pikta upė. Ir pasiutusi. — Jis kreipėsi į Džeką. Iki tol visą laiką kalbėjęs su juo tik angliškai, dabar prabilo kažkuria indėnų kalba, kurios berniukai nemokėjo ir ničnieko nesuprato. — Ar atpažinai tuodu žmones? Tai Toli Skrendantis Paukštis Geltonoji Barzda Paslaptingoji Lazdelė, kuris moka piešti paveikslus, ir jo raudonasis brolis ša jenas Ilgoji Ietis, baltojo išpirktas iš rezervato.

Ponkas linktelėjo galvą.

— Bijau, kad Ilgoji Ietis galėjo tave pažintu— pridūrė vos girdimai Bobas dakotų kalba.

— Jis pažįsta randus ant mano galvos, kuriuos aš, kovodamas su ereliu, gavau vaikystėje, — atsakė Džekas. — Bet jis tylės.

Abu nutraukė pokalbį, nes Pitas vėl išlindo iš trobelės ir priėjo prie Bobo ir Džeko.

— Na kaip? Kylame? Mano arkliui reikia pajudėti; kitaip dar ligą gaus po tokios maudynės.

Bobas ir Džekas, netardami nė žodžio, atsistojo.

— Dailininkas ten stūgauja, kad laivas nuskendo, — tarė Pitas. — Kur kas geriau būtų, jei jis jotų kartu su mumis į Randalį.

— Atiduok jam šitą sausą eilutę, ir jis jos kartu, — patarė Bobas.

— O aš?

— Ką tau reiškia šlapios kelnės! Randalyje žmogus vėl gaus pinigų ir tau atsilygins!

— Auksinė mintis! Gerai!

Netrukus visi, laimingai ištrūkę iš Misūrio glėbio, leidosi į kelionę. Berniukai nubėgo pietų link į artimiausią kaimą. Pitas apžergė bėrį, šajenas Ilgoji Ietis užšoko ant keršio, o Bobas laikė už pavadžio obuolmušį, laukdamas menininko, kuris paskutinis išlindo iš žievių trobelės.

Arkliai pasileido šuoliais. Abu žygūnai bėgo lengvai, dideliais žingsniais. Šalčio jie dabar nebejautė.

Kai Pitas, Bobas ir Džekas, lydimi abiejų nepažįstamųjų, pasiekė Randalio fortą, drabužiai, ginklai, arkliai, pagaliau ir jie patys, jau seniai buvo sausi. Tik skurdi upeivio eilutė, kurią dabar dėvėjo menininkas, visiems priminė netikėtą nuotykį.

Būrelis pasiekė vartus. Sargybinis suabejojo, įleisti menininką ir jį lydintį indėną ar ne, ir pasiteiravo jų vardų.

— Misteris Morisas ir Ilgoji Ietis, šajenas.

Kurjerio Pito paprašytas, vienas pasienietis nubėgo pas komendantą ir tuoj pat sugrįžo su atsakymu; Morisas ir jo palydovas esą laukiami svečiai ir tuojau pat būsią priimti. Visi trys raiteliai įjojo į fortą.

— Ir jūs užeikite, — paragino Pitas kaip tikras geradėjas abu žygūnus. — Mums patarnavote, vadinasi, galite pas mus arklidėje išsimiegoti.

Bobas Garbiniuota Galva klausiamai žvilgterėjo į Džeką. Kai šis sutiko, abu pasiūlymą priėmė. Visi išsiskirstė kur kas; Pitas nuvedė Morisą pas komendantą, o abu žygūnai padėjo Ilgajai Iečiai nuvaryti arklius į arklidę. Abu indėnai ir negras viens kitam nepratarė nė žodžio. Kai gyvuliai atsidūrė pastogėje, Ilgoji Ietis pasišalino. Bobas ir Džekas jautėsi pavargę. Jie susirado švarių šiaudų ir atsigulė kampe pailsėti.

Buvo dar ankstyvas rytas. Vidurdienį arklidėje vėl pasirodė šajenas Ilgoji Ietis, paliuobė arklius ir priėjo prie Džeko ir Bobo.

— Toli Skrendantis Paukštis Geltonoji Barzda Paslaptingoji Lazdelė norėtų ponką Džeką nupiešti.

— Popierių ir dažus mulas valkioja Misūrio pakrantėmis, — atsakė Džekas. — Gal man pajojėti atgal ir pagauti jį dailininkui Morisui Geltonajai Barzdai?

Ilgoji Ietis nuleido akis.

— Eisi? — dar kartą pasiteiravo jis.

Ponkas daug negalvojo.

— Eisiu.

Jis pašoko ant kojų ir nusekė paskui šajeną.

Ilgoji Ietis nuvedė ponką per kiemą į medinį bokštą, kuriame vinguriavo laiptai. Palypėjus aukštyn, atsidarė durys, ir Džekas pamatė šviesų kambarį. Ko gero, tai buvo sargybinių buveinė, tačiau dabar ji buvo atiduota dailininkui. Morisas sėdėjo prie stalo. Jis buvo užsivilkęs svetimą, jam netinkančią, tačiau iš labai geros medžiagos pasiūtą eilutę.

Jis atsistojo, mandagiai su svečiu pasisveikino ir pasiūlė sėstis. Šiam paklausius, atsisėdo ir Morisas su Ilgąją Ietimi. Morisas pasiūlė tabako. Ponkas ir šajenas prisikimšo pypkes. Jie patraukė po kelis dūmus, dailininkas taip pat užsidegė gerą, greičiausia komendanto padovanotą cigarą, tačiau kalbos iš karto nepradėjo.

Pro kambario langą buvo gerai matyti forto apylinkės, o tolėliau ir kalvotos prerijos. Visi trys iš pradžių žiūrėjo pro langą ir tik po to nedrąsiai žvilgterėjo viena akim į kits kitą.

Menininkas paėmė mažą popieriaus skiautelę, kažką parašė ir pakišo ponkui.

Šis perskaitė: “Haris Tokei Ito“. Džekas suglamžė popierėlį, įskėlė su skiltuvu kibirkštį ir sudegino jį.

— Ko nori iš manęs? — paklausė indėnas dailininką.

— Mes tylėsime.

— Žinau. Kitaip jūs ir dabar būtumėte plūduriavę Misūryje.

— Aš prašiau, kad ateitum. — Menininkas ieškojo tinkamų žodžių, nes pro storą grimo sluoksnį negalėjo įskaityti svečio minčių. — Pirmąjį kartą mes susitikome prieš trylika vasarų. Tuomet tu buvai vaikas ir gyvenai palapinėje pas savo tėvą Matotaupą, kurį aš pažinojau kaip puikų dakotų karį. Mes susitikome ir antrą, ir trečią kartą. Tavo tėvas buvo ištremtas. Baltieji žmonės įpratino jį girtauti ir sugriovė jo gyvenimą. Tu, turėdamas devyniolika metų, buvai mūsų žvalgas. Dabar tu jau dvidešimt ketverių ir esi savo giminės vadas. Kas atsitiko tavo tėvui?

— Baltasis žmogus, vardu Džimas arba Fredas Klarke, tas lapė, nužudė mano tėvą ir nuskalpavo. Lavoną įmetė į upę žuvims suėsti.

Menininkas krūptelėjo.

— Vadinasi, tokio galo jis susilaukė.

Vėl įsivyravo tyla.

Dailininkas neramiai stumdė laikraštį, kuris gulėjo priešais jį ant stalo. Jis atrodė kažką dar kartą skaitąs.

— Gal būt, tai netiesa, tačiau tau reikėtų jį perskaityti, — tarė jis pagaliau nedrąsiai. —Ar girdėjai ką nors apie žejeptinų gentį?

— Tai maža gentis šiaurės vakaruose. — Indėnas vėl užsidegė užgesusią pypkę.

— Maža drąsi gentis. Žejeptinai norėjo persikelti per sieną į Kanadą, kad valstijose nereikėtų kraustytis į rezervatus. Jie iškeliavo viduržiemį, per sniegą ir ledą leidosi kalnais su moterimis ir vaikais. Kai jie beveik pasiekė sieną, tiek daug žmonių jau buvo sušalę ir pasiklydę, kad vadai su vilkstinės likučiais pasidavė. Čia yra atpasakota vado kalba, pasakyta kapituliacijos metu.

Dailininkas stumtelėjo indėnui laikraštį.

Tokei Ito skaitė pamažu, daug kartų, lyg norėdamas šią kalbą mintinai išmokti. Atiduodamas laikraštį, tarė:

— Didysis Tėvas, gyvenantis Vašingtone, ir daugelis kitų mažesnių tėvų, kurie jam padeda valdyti, yra keisti žmonės. Jie yra tarsi raiteliai, kurie traukia į save apynasrį, kad arkliai sustotų, ir kartu juos muša. Nesigailėdami pastangų, jie suima raudonodžius ir kankina juos rezervatuose.