Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Ribos aiškios žemėlapiuose, o ne prerijose. Ponai, be mūsų viską sutvarkė. O kad čia būtų atvykę tie aštuoniasdešimt karių, kurių aš prašiau vyriausiųjų vadų! Per rungtynes visą Randalio fortą būčiau likvidavęs.

— Būtum galėjęs. Tačiau aštuoniasdešimt karių neatvyko, ir tau nieko daugiau neliko, kaip pertraukų metu žvilgterėti į keletą popiergalių ir nukniaukti cigaretę. Randalio fortas liko sveikas. Mano broli, bijau, kad dakotai padarė didelę klaidą. Ligi šios dienos jie medžiojo bizonus, kurių kasdien mažėja, ir neišmoko patys auginti gyvulių.

— O kaip tau sekasi auginti arklius, Čapa Garbiniuota Galva?

— Pats žinai. Du mano kumeliukai išdvėsė, ir kariai sako, kad geltis, kurį, pasigavęs prerijose, prisijaukinai, pralenkia visus mustangus.

— Čapa, o gal šią vasarą galėtume rimčiau pagalvoti apie naminius bizonus?

— Ne, kaip matau, šią vasarą kalbės ginklai. Bet kas paskui mūsų laukia?

— Rezervate? — paklausė indėnas. Jo balsas buvo pasikeitęs; pyktis palaužė valdymosi ledą.

— Tuose rezervatuose, kuriuos mums duoda Didysis Tėvas, taip pat negalėsime verstis savarankiškai žemės ūkiu. Jie per maži, ir žemė beveik visur prasta. Tačiau mes negalime amžinai bizonus medžioti. Per paskutines dvi vasaras jų sumažėjo perpus.

Indėnas į tai nieko neatsakė.

— O kas paskui? — paklausė Garbiniuota Galva.

— Mes turime išlikti laisvi ir šio to išmokti. Tik laisvas žmogus gerai mokosi. Tarp savųjų aš jau įsigijau tokį autoritetą, kad, pasibaigus didžiajai kovai, galėčiau stoti tavo pusėn ir palaikyti tavo planus.

Garbiniuota Galva uždėjo ranka ant savo bendražygio rankos.

— Gerai, teisingai pasakei. Vaikystėje aš buvau vergas. Tėvas su manim pabėgo pas jus. Aš nebenoriu kartu su jumis vėl pasidaryti vergas.

— Kol kas tau niekas netrukdo eiti ten, kur akys veda.

— Tą patį, mano broli, galėtum pasakyti ir apie save. Dešimt žiemų ir vasarų gyvenai atskirai nuo savo giminės. Prieš dvi vasaras sugrįžai būti su mumis sunkiausiose kovose. Gal manai, kad aš noriu pasprukti ir užmiršti jus? Jei ir norėčiau, negalėčiau. Mūsų palapinės, moterys ir vaikai, draugai ir bendražygiai man brangesni už gyvybę.

Čapa Garbiniuota Galva visa tai pasakė labai tyliai. Jis įsmeigė žvilgsnį į arklidės sieną ir tokiu būdu sutramdė savo švelnius ir stiprius jausmus.

Bemaž valandą bendražygiai prasėdėjo be žodžių.

Temstant jie išėjo už forto vartų, nes norėjo praleisti naktį indėnų stovykloje ir pabūti su savo komandų žaidėjais.

Tuo pačiu metu Henris sėdėjo savo kambarėlyje ir skaičiavo pinigus. Šis vakaras jam atrodė būsiąs nuobodus ir nepaprastai ilgas. Kaip čia praleidus laiką? Jis turėjo pripažinti, kad pinigų atsisveikinimo vakarui neužteks, jeigu dar nori atšvęsti susitikimą Najobreros forte. Bet kas gi jį verčia šitaip skaičiuoti? Gyventi reikia šia diena! Henris nusileido į kiemą, paslankiojo aplink ir pakalbino vieną kitą. Forto karininkai tiesiog mirė iš nuobodulio, inžinieriui ilgai nereikėjo ieškoti draugijos.

Išgertuvės prasidėjo po vakarienės, o baigėsi rytui brėkštant.

Henriui jau nevertėjo ir gultis. Jis susikrovė daiktus. Išėjęs iš veido, pastirus, pagiriotas žvilgčiojo paskui pro savo kambarėlio langą į kiemą. Kur tas nigeris valkiojasi?! Aha, kanopos bilda! Šitam bernui, kurį Henris rengėsi perauklėti, prabudo, matyt, sąžinė, ir jis atvedė arklį.

Jaunasis inžinierius, kurjeris ir spaudos reporteris išėjo į lauką ir užsėdo ant arklio. Jis pasileido smagia risčia per kiemą prie vartų, kurie jam prasivėrė.

Švilpavo šiaurys, tačiau švietė skaisti saulė, ir kalvotas prerijas dengė mėlynas dangus.

Henris prajojo vartus. Nuo šalivartės atsiskyrė aukštas žmogus, apsirengęs medvilniniais marškiniais, aksominėmis kelnėmis, per pečius persimetęs indėnišką pončą. Juodi per vidurį perskirti plaukai buvo supinti į kasas, prakaulus veidas neatpažįstamai nudažytas.

Henris irgi panašiai kaip Ročas parodė abiems žygūnams, kad bėgtų priekyje. Jis paleido arklį šuoliais ir, būdamas pagiriotas, kvailai ir piktai džiaugėsi, kad žygūnai turi bėgti kaip šuoliuojantis arklys. Bet tai jiems, atrodo, buvo nesunku. Henris, sėdėdamas balne, buvo kur kas varganesnis, negu priekyje bėgantys Džimas ir Bobas.

Apie vidurdienį gamtovaizdis pasikeitė. Žemė pasidarė smėlingesnė, žolė skurdesnė. Randalio fortas seniai jau ištirpo horizonte. Henris sustojo pailsėti ir pavalgyti. Žygūnai stovėjo tylūs ir laukė.

Po pietų indėnas ir negras rimtai ėmėsi savo pareigų. Dažnai užlipdavo ant kalvelės apsidairyti, dažnai rinkdavosi vingiuotą kelią žolės prižėlusiais kloniais, saugodami raitelį ir save nuo svetimų akių. Temstant atvedė jį prie Najobreros ir patarė ant upės kranto pernakvoti.

Henris sutiko.

— Užkurk laužą! — įsakė jis Džekui.

Vyras, apsigaubęs ponču, atsisėdo priešais baltąjį.

— Mes nekursime laužo.

— Kas per įžūlumas?! Šitaip kalbėjo kadaise Haris. Praėjo tie laikai indsmenams. Paieškok malkų ir užkurk ugnį. Už ką tu gauni pinigus?

Tyliai šniokštė upė, švilpavo vėjas. Pro urvo angą žvilgterėjo žiurkėnas ir vėl pasislėpė.

Henris pastukseno rimbo kotu į žemę.

— Greit bus laužas?

— Ne.

Henris svyravo. Kylantis pyktis magino šveisti indėnui rimbu per veidą. Tačiau jis buvo dykynėje, naktį, be to, šis indsmenas buvo ne tik baugiai ramus, bet ir turėjo revolverį.

„Geriau būčiau paliepęs užkurti ugnį Bobui Garbiniuotai Galvai“, — pagalvojo sau Henris. Tačiau dabar jam labai rūpėjo sutramdyti tą pasipūtusį indėną, ir jis jau negalėjo trauktis, bet nusukti į šoną dar buvo galima.

— Ak tu, suskretęs raudonodi išterliotu veidu! Kada paskutinį kartą prauseisi? Nusigramdyk nuo snukio dažus!

Indėnas nešoko į akis, kaip Henris tikėjosi. Jis apskritai neprieštaravo, išsitraukęs mažą dėžutę ir odos skiautelę ėmė taukais rūpestingai valytis dažus. Ramiai, neskubėdamas.

Henris buvo patenkintas, kad jo įsakymas vykdomas tuojau pat. Jis susidomėjęs stebėjo, kaip iš po dažų pamažu pradėjo rodytis žmogaus veidas. Indėnas rūpestingai nutrynė paskutinius dažų likučius. Patekėjo mėnulis. Jo šviesa sumirgėjo upėje ir, atsimušusi nuo vandens, apšvietė Džeko veidą. Išryškėjo vargo ir kančios įrėžti ir užaštrinti bruožai. Veidas atrodė drąsus ir neprieinamas. Mėnulio šviesos ir šešėlių žaismas dar labiau sustiprino šį įspūdį.

Henris įsmeigė akis į nusiėmusi kaukę žmogų ir atpažino jį. Inžinieriaus smakras nukaro, lūpos ėmė drebėti. Jis plėšte išplėšė iš už diržo revolverį, tačiau spustelėti nesuspėjo. Henris susmuko.

Tai įvyko be jokio šūvio. Indėnas atsistojo, ištraukė iš priešo krūtinės durklą, kurį ką tik buvo sviedęs, ir ėmė jį, bedžiodamas į žemę, valyti. Paskui dviašmenį, aštriai išgaląstą ginklą, kurio rankenoje buvo meniškai išdrožta paukščio galva, vėl įsikišo į makštis. Henrio revolverį atidavė Bobui Garbiniuotai Galvai, piniginę, kurioje buvo laiškas majorui Smitui, pasiėmė pats.

Indėnas nusiėmė pončą ir atsisėdo su Bobų tamsoje parūkyti.

Į Henrio lavoną dakotas daugiau nė nežvilgtelėjo. Jo gentis kovojo, ir ši kova nežinojo pasigailėjimo, be to, dakotas niekada ir nesimokė gailėtis. Tiek raudonodžiai, tiek baltieji nuo mažumės jį mokė, kad priešą užmušti ne tik būtina, bet ir garbinga.

Henris liko su skalpu ne vien dėl to, kad jaunasis vadas neskalpavo. Perdaug jau lengvai Henris leidosi užmušamas, kad dakotas galėtų didžiuotis pergale.