Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Mano krautuvė bankrutuos. Daugelis mano klientų — indėnai. Jau kelios dešimtys metų Sen Pjeras garsėja tarp indėnų, gyvenančių į rytus ir vakarus nuo Misisipės. O kiek raudonodžių draugų turėjo mūsų senasis stoties vedėjas? O dabar staiga viskam galas.

— Kodėl?

— Kad jums reikia kraustytis į rezervatus! Ten būsite be teisiai, negalėsite nei išeiti, nei įeiti. Jus ten laikys lyg kokius idiotus. Nebeturėsite jokios galimybės verstis medžiokle, pardavinėti kailius. Jums apskritai nebus galima lankytis prekybos stotyje. Kai tik jus užtvers rezervatuose, iš jūsų liks tik alkana banda, o aš bankrutuosiu!

— Alkana banda? — paklausė ramiai dakotas, tarsi jam tai visai nerūpėtų.

— Žinoma! Argi tu nežinai, kokios sąlygos kituose rezervatuose? Ūkininkauti neužteks žemės. Turėsite gyventi iš išmaldos, kyštels kokį gyvulį, konservų... Korupcija dabar visur klesti; jus pasieks tik trupiniai... Ačiū už tokį gerą!

— Kodėl tu šito nepasakai Didžiajam Tėvui, gyvenančiam Vašingtone?

— Tėvas iš tikro didis, o Vašingtonas toli, aš tuo tarpu tik smulki žuvis. Tu privalai tai žinoti.

Pirklys, nenorėdamas pražiopsoti kokio naudingo sandėrio, nubėgo į savo krautuvę.

Penki indėnai, stovėdami šalia vienas kito, galvojo kiekvienas sau apie tai, ką prieš minutėlę dar kartą išgirdo. Netarę nė žodžio, sugrįžo jie prie savo arklių. Pirmas užšoko ant mustango Tašunka Vitko. Jaunasis karo vadas dar kartą atidžiai nužvelgė šį žmogų, įsidėmėjo jo akių žvilgesį. Kai dvylikametis Harka, dabar Haris Tokei Ito, pirmą kartą išvydo Tašunką Vitko, šis jam padarė nepamirštamą įspūdį, įkvėpusį tremties metu didžiuotis savo gimine. Dabar prasidėjo didžioji kova— pati didžiausia dakotų istorijoje. Abu vadai buvo pasiruošę ginti savo laisvę pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Daugiau apie tai kalbėti nebuvo reikalo.

Vyrai atsisveikino. Tašunka Vitko su savo palydovais nujojo į šiaurės vakarus, o jaunasis karo vadas pasuko pas savuosius pietvakarių link. Beveik be poilsio, nemiegodamas ir nevalgydamas, Tokei Ito su savo sarčiu nujojo didį kelią.

Mėnulio pjautuvui visai sudilus, tamsią naktį raitelis pasiekė karių būrį, kuris jo laukė prerijose į pietus nuo mažo Smito vadovaujamo forto. Net Četansapa, „Raudonųjų Elnių“ sąjungos vadas, nesitikėjo, kad vadas galėtų taip greit sukarti tokį kelią.

Paleidęs savo sartį pasiganyti, Tokei Ito atsisėdo prie karių, kurie, nedegdami laužo, buvo įsitaisę žolėtame klonyje. Ant kalvų budėjo sargybiniai.

Jauno vado žvilgsnis nepastebimai sliuogė nuo vieno veido prie kito. Kiekvieną jis pažinojo nuo pat vaikystės: Četansapą, penkiais metais vyresnį draugą, Čotankos sūnų Aštriąją Ietį, Antilopės Sūnų, Ihasapą ir visus kitus. Kai Haris Tokei Ito prieš dvejus metus sugrįžo į savo giminę, šie vyrai pakilo kartu su juo į kovą. Jis vedė juos čia po vieną, čia grupelėmis, čia visus kartu į daugelį drąsių žygių. Paskutinio užpuolimo auka buvo leitenantas Verneris. Jam vadovaujant, per pastaruosius dvejus metus nežuvo nė vienas Lokės giminės karys. Vadas visuomet būdavo ten, kur sunkiausia. Ir Smitas su savo žmonėmis už aštriatvorės gyveno lyg kalėjime. Tačiau dabartinis jaunojo vado sumanymas buvo daug didingesnis ir sunkiau įvykdomas, negu visi ankstesnieji.

Četansapa, liesas, aukštas vyras, prisėdo prie savo vado, ir abu ligi gilaus vidurnakčio tyliai kuždėjosi. Žvalgai pranešė, kad amunicijos gurguolė su savo palyda jau pajudėjo iš vietos ir traukia Najobreros forto link. Lokės giminės vyrai ketino užgrobti gurguolę anksčiau, negu ji pasieks fortą. Paskui su ginklais, kurių jiems labai reikėjo, planavo prasiveržti pro Smito įgulą į savo medžioklės plotus. Antrasis uždavinys nebuvo lengvesnis už pirmąjį.

KETĖ PRERIJOSE

Jauna mergina, mirtinai persigandusi, suriko ir prabudo. Aplink viešpatavo juoda naktis.

Ji neįstengė nė pasijudinti. Pergyventas siaubas tarsi sukaustė jos sąnarius. Smilkinius ir delnus išpylė šaltas prakaitas. Netgi galvoti nieko neįstengė. Pamažu, iš lėto ji vėl ėmė justi, kas aplink dedasi. Išgirdo duslų dundesį, pastebėjo, kaip po ja šokinėja ir darda ratai.

Ketė suprato, kad ji ką tik pabudo iš siaubingo sapno. Mergina giliai atsikvėpė ir pajuto, kaip plaka krūtinėje širdis. Sustingę sąnariai atsileido. Ji išdrįso pajudėti, atsisėdo, brūkštelėjo delnu per kaktą ir pasitaisė skarą, kuria buvo apsisiautusi kaklą ir krūtinę. Aplink buvo tamsu kaip maiše.

Dabar mergina suprato, kad sėdi furgone, kuris dunda, bilda, mėtosi į šalis. Pasisukusi į priekinę vežimo angą, pažvelgė laukan. Furgonas važiavo be žiburio. Ji vos galėjo įžiūrėti vežiko ir palydovo plačių pečių ir plačiabrylių skrybėlių kontūrus. Ketė bandė pažvelgti į žvaigždes, tikėdamasi, kad jų mirgėjimas leis užmiršti siaubingus sapno vaizdus. Tačiau anga buvo siaura, ir ji tamsoje teįžvelgė pirmojo gurguolės vežimo užpakalinius ratus. Mergina įsiklausė.

Ritmingai klapsėjo kanopomis mulai, traukiantys visus šešis vežimus. Jokio kelio čia nebuvo; ratai šokinėjo per žolę, o raiteliai čia pasklisdavo po apylinkę, čia vėl sugrįždavo. Kanopų dundesys ir ratų bildėjimas buvo tarsi nakties muzika, kuri priminė duslų būgnijimą. Ketė stebėjosi, kad mulai taip darniai traukia tokioje tamsoje. Ji pati mokėjo važnyčioti ir prieš kelionę labai abejojo, kad naktį viskas gerai seksis. Tačiau mulai bėgo neknapsėdami. Šie gyvuliai, taip pat ir žmonės, kurie juos valdė, gyveno kitokiose sąlygose ir savo sugebėjimais skyrėsi nuo miestų ir civilizuotų sričių ir kaimų gyventojų. Ketė smarkiau pajuto prerijų alsavimą. Ji įtraukė šalto kaip ledas oro, tvyrančio virš begalinių, šiurkščia žole apaugusių plotų.

Merginai furgone pasidarė ankšta; mat, vežimui šokinėjant, atsirišo virvė, laikiusi vieną iš sunkių dėžių, ir ši ėmė slysčioti. Ketė žinojo, kas yra toje, dėžėje: amunicija blokhauzų stočiai, į kurią važiavo kolona. Mergina pabandė dėžę vėl pritvirtinti, tačiau jos rankos buvo per silpnos. Be to, Ketei trukdė judėti ilgas ir platus pagal anų laikų madą pasiūtas sijonas. Dabar ji geriau, negu prieš kelionę, suprato, jog ryžosi tokiam žingsniui, kuriam buvo nepasiruošusi ir nepribrendusi. Ir jos jau nebestebino kraupus sapnas. Šovinių dėžė, slidinėjanti po vežimą, matyt, ir buvo jo priežastis, todėl ji ir susapnavo tą siaubingai išsidažiusį indėną, kuris Ketę nudūrė savo peiliu.

Mergina panoro išgirsti raminantį žmogaus balsą. Ji prislinko prie vežėjo suolelio, tai buvo paprasčiausia lenta, ir palietė palydovo petį.

— Tomai!

Vyras pasuko galvą. Žvaigždžių šviesoje pasirodė žila jo barzda.

— Tai jūs, mis?

— Tomai, kiek dabar laiko? Kur mes?

— Jau bus dešimta nakties, mažoji mis. Kur mes? Ne per toliausiai nuo Najobreros!

— Tikriausiai netoli ir blokhauzų stotis!

— Rytoj ten būsim, mis Kete, rytoj. Tikiuosi ištversite ligi to laiko?

— Jei tik geriau pririsite tą dėžę. Tada galėčiau ramiai miegoti.

— Ką? Vėl kuri nors ėmė čiužinėti? Tuoj pririšime.

Tomas šmurkštelėjo į furgoną ir pritvirtino dėžę.

— Taip. Dabar galėsite ramiai pailsėti. Ir nenuleiskite nosies! Jūs gi drąsi mergina!

— Aš tikrai nenoriu nei tėvui, nei sužadėtiniui padaryti gėdos.

— Ne vien nuo norų tai priklauso. Nuo sugebėjimo taip pat!

Po tokios užuominos Ketė pradėjo galvoti, ką ji moka. Gimė ji vienoje Minesotos valstijos fermoje. Motina mirė anksti. Ferma buvo sudeginta 1862 metais didžiojo indėnų sukilimo metu, kai Ketė buvo dar vaikas. Tuo metu žuvo ir senelė. Nuo to laiko Ketė gyveno mieste pas tetą. Čia ji turėjo išmokti siuvinėti, skambinti pianinu, rašyti gražius laiškus, skoningai rengtis ir visą dieną rūpintis kaprizinga pagyvenusia dama. Viso to, ką išmoko pas tetą Betę, prerijose nereikėjo. Bet kai ją aplankydavo tėvas, kuris pastaraisiais metais visą laiką tarnavo pasienio stotyse, didžiausiam tetos Betės pasibaisėjimui, ji mokėsi važnyčioti ir šaudyti. Gal ir naudingi šie mokslai dabartinėje situacijoje, tačiau Ketė žinojo, kad ji nesuvaldys ketverto mulų, o į žmogų dar niekada nebuvo taikiusi. Pagaliau kam dėl to laužyti galvą? Pati savo noru pateko į šią situaciją, reikės pačiai ir išeitį surasti. Iš tikrųjų ji nė kiek nesigailėjo. Gyventi pas tetą Betę buvo įgrisę ligi gyvo kaulo.