Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Nenorėčiau apie tai spręsti! — Ročas nudelbė akis į savo batų galus. — Bet kai pasiklausai eilinių kareivių arba savanorių kalbų, tai atrodo, kad žmonėms reikėtų geriau vadovauti. Tengi tiesiog beprotnamis, jeigu kažkokios mažos gentelės karo vadas, indėnų gaujos vadas, kuris tikriausiai neturi daugiau žmonių už majorą Smitą... jeigu kažkoks raudonodis nenaudėlis nuolat krečia mums pokštus, o mes daugių daugiausia vos prasmunkame vogčiomis per prerijas su maldaujamais laiškais...

— Mūsų mintys, Ročai, sutampa! Visiškai sutampa. Aš, beje, įsitaisiau gerą Vakarus pažįstantį patarėją, Fredas Klarke jo pavardė. Tai gudrus vyrukas, tikras lapė! Tokie reikalingi! Jis siūlo sustiprinti fortą, pasiųsti ten naujų, energingų jėgų ir, apstulbinus dakotus, pačiupti tą... kaipgi tą... Harį... Tai buvęs mūsų žvalgas. Už išdavystę, jeigu tik norėsime, galėsime jį pakarti.

— Puiku. Aš pagalvosiu, kaip tai geriau padaryti.

— Po valandos užeikite! Aš padiktuosiu laiškus.

Ročas išėjo. Kai tik pulkininkas jo nebegalėjo išgirsti, jis švilptelėjo iš pasitenkinimo. Leitenantui atsivėrė puiki karjera.

— Po valandos, — tarė Ročas jo laukiančiam Pitui, — gausime viską, ko tik norėsime. Po valandos su pulkininko Džekmano laiškais keliausi į fortą. Aš pats su dragūnais parsirasiu po poros dienų. Man reikės palydėti į Randalį majoro Džonso žmoną.

— O kas lydės mane su laiškais, paslėptais briedžio odos kišenėje?

Ročas nudavė nenugirdęs perdaug familiaraus tono, nes ir paties sąžinė nebuvo gryna.

— Gali pasiimti abu žygūnus. Džeką ir Bobą. Indsmeno teplionės vis tiek išgąsdino moteris. Jos tikisi, jog Džekas nusivalys dažus.

Ročas krenkštelėjo, kad neimtų nešvankiai kvatotis.

Pitas suprunkštė iš pasitenkinimo.

— Tai jau! — tarė jis tada. — Kiaulė be purvo, o indėnas be grimo negali gyventi; kitaip abu darosi nepakenčiami. Vadinasi, aš pasiimu Džeką ir Bobą.

Kaip buvo sutarta, po valandos Pitas gavo raštininko parašytus, pulkininko pasirašytus laiškus su daugybe antspaudų, kuriuos jis, būdamas patikimas kurjeris, turėjo greit nugabenti į Randalį.

Benosis atsivedė arklį. Abu žygūnai, permiegoję arklidėje, jau buvo pasiruošę vėl keliauti. Pitas, negailėdamas žodžių, išpasakojo jiems, kaip leitenantui Ročui pasisekė pas pulkininką Džekmaną ir kokie gausūs pastiprinimai bus pasiųsti prie Najobreros. Bobas tik aikčiojo iš nuostabos. Ponkas Džekas dėjosi mažai ką iš Pito šnekos supratęs arba visai tuo nesidomaująs, iš pažiūros jo visai nejaudino, kad pasienietis dėl to jį laiko kvailiu ir pasipūtėliu.

Kelyje iš Randalio į Janktoną pasiuntiniai dar kelionės pradžioje perkirto Misūrį ir išvengė didelio vingio, kurį darė upė. Dabar Pitas pareiškė, kad jis norįs čia, prie Janktono, persikelti per upę ir apjoti Misūrio vingį. Kadangi toks kelias buvo tik betikslis laiko gaišinimas, tai Bobui pagaliau prisipažino, kad jam najobreriečiai pavedė atlikti keletą privačių reikalų. Žygūnai neprieštaravo; nežinia, ką jie galvojo, bet Pitui dėl to buvo nei šilta, nei šalta. Jei leitenantas Ročas galėjo privačius reikalus suderinti su tarnybiniais, tai kodėl to paties negalėjo padaryti paprastas žmogelis Pitas benosis, kuris tik trumpą laiką buvo pats sau ponas?

Norėdamas persikelti per upę keltu, kurjeris su abiem žygūnais pasuko prie Misūrio.

Pasiuntiniams būnant Janktone, upės vaizdas labai pasikeitė. Prasidėjo potvynis. Drumzlinas vanduo laižė krantus. Grėsmingai plaukė ledo lytys. Upės paviršiuje atsirado sūkurių, kurie buvo pavojingi laivams.

Keltas stovėjo rytiniame upės krante. Keltininkas papsėjo pypkę. Jo padėjėjai, du ištįsę paaugliai mėlynomis kelnėmis ir dryžuotais nertiniais, trynėsi nieko neveikdami. Iš pažiūros jie net nesiruošė keltis į kitą pusę.

Pitas, Džekas ir Bobas rado paupyje du lūkuriuojančius keleivius. Abi grupelės pradžioje stoviniavo lyg nebyliai prieplaukoje ir kartu laukė. Baltasis ir indėnas, atvykę čia anksčiau, patraukė Pito dėmesį. Jie buvo nepaprastai tvarkingai ir švariai apsirengę; baltasis dėvėjo kaubojiškais drabužiais, pasiūtais iš brangios, minkštos odos, o antrasis odinėmis kelnėmis, su kutais išilgai siūlių, palaidu odiniu dailiai, išsiuvinėtu švarku, ant kaklo nešiojo auksinę grandinėlę, papuoštą brangakmeniais. Abu turėjo grynakraujus arklius. Indėnas laikė už pavadžio mulą, apkrautą ryšuliais.

— Hm! — pasakė pagaliau keltininkas, nudelbdamas akimis penkis keleivius, ir pastūmėjo į burnos kampą pypkę. — Tai kuris iš jūsų nori būtinai prilakti? Aš tai nenoriu.

— Mums reikia persikelti! — įsikišo Pitas. — Karinė užduotis!

— Tai įsakykite Misūriui! Ko gero, ižas nustos eiti! — ramiai atsakė keltininkas. — Ar jūsų kariuomenė nupirks man naują keltą ir mokės mano našlei rentą?

Prikąsk liežuvį! Mes tuoj pat turime būti kitame krante!

Pitas galvojo apie savo privačius reikaliukus, kurių nenorėjo lengvai atsisakyti.

Gražiai pasirėdęs žmogus išsitraukė piniginę.

— Kiek norite už perkėlimą?

Keltininkas pasikasė pakaušį ir užprašė dešimteriopai.

— Už kiekvieną atskirai! — pridūrė jis ir permetė keleivius akimis.

Nejučia visi taip pat apsižvalgė, norėdami išskaityti kitų mintis. Kiekvienas laukiantis iš eilės nužvelgė savo kaimynus. Staiga išsipuošusio nenusigrimavusio indėno veide šmėstelėjo išgąstis. Netardamas tačiau nė žodžio, jis nusisuko ir įbedė akis į upę.

— Vadinasi, pirmyn! — ragino Pitas. — Bobai! Tu per lažybas daug laimėjai, be to, dar gavai nugalėtojams skirtos premijos dalį. Užmokėsi už mus tris.

— Ne, ne, ne! Aš nemokėsiu! Viską pragėriau!

— Ką? Viską pralakei? Ar tau kartais sraigteliai iš galvos neišbyrėjo?

— Nė vienas!

— O vėliau upė nuslūgs ar dar pakils? — paklausė keltininko nepažįstamas ponas.

— Pakils. Per ateinančias dvylika— keturiolika dienų apie persikėlimą nėra ir kalbos. Nė vienas, priklausąs bendrovei upeivis ar šturmanas, nerizikuos.

— Vadinasi, tu nepriklausai jokiai bendrovei? Tada ruošk keltą! Aš užmokėsiu, kiek prašysi, už visus.

— Ir už arklius? Ir už mulą?

— Kiek prašai už jų perkėlimą?

— Už vieną gyvulį tiek, kiek už keturis vyrus. O bėdos su jais bus dar daugiau!

Turtingasis ponas neišsigando. Tai visus nustebino. Iš jo švelnių rankų, liguistų veido bruožų, minkštučių, žilų, prižiūrimų plaukų visai neatrodė, jog šis žmogus mėgtų didelę riziką. Matyt, jį taip smarkiai buvo užvaldęs koks nors noras ar idėja, kad jis buvo pasiryžęs nepaisyti pavojaus, kuriam nebuvo pribrendęs.

Jam tebemokant pinigus, Pitas, patenkintas įvykių raida, jau tempė savo bėrį ant kelto. Gyvuliai pajuto pavojų, todėl juos užvaryti ant kelto nebuvo lengva. Indėnas su brangia grandinėle ant kaklo laikė už apynasrio savąjį keršį ir baltaodžio obuolmušį. Prie jo prišoko Bobas ir paėmė ryšuliais apkrautą mulą. Vargais negalais juodu suginė gyvulius ant besisupančio kelto. Kai ponas su kaubojiškais drabužiais atsiskaitė, Bobas padėjo jam užsiropšti ant kelto. Pats keltininkas su vienu berniuku taip pat įlipo į garlaivį, užkūrė katilą ir paleido kaušinius ratus. Antrasis paauglys atkabino lyną ir įšoko kartu su ponku į laisvai besisupantį keltą.

Laivą tuojau pagavo smarki srovė. Šnekos kaip mat nutilo. Visi žiūrėjo į upę ir į keltininką prie vairo. Ant kranto susirinko būrelis smalsuolių, paupio gyventojų, kurie sulaikę kvapą stebėjo, ar pavyks keltui nugalėti potvynį ir ledonešį.