Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

— Dieve aukščiausias! — teta Betė net paraudo iš siaubo. — Nejaugi per prerijas?

— Kelias visiškai nepavojingas, miela pussesere, o pasivažinėjimas— vienas malonumas! Dabar turime ketvertą naujų žirgų, nulėksime kaip mat!

— Ne, leistis į tokią kelionę mes negalime, brangioji...

— Mieloji Bete, man pačiai bus didžiausias malonumas pakeliauti su naujais žirgais ir nustebinti savo vyrą, tarnaujantį Randalio forte. Jis taip mėgsta siurprizus!

Damos ėmė ragauti šiltą pudingą.

Kalboms nutilus, gatvėje pasigirdo arklių kanopų bildesys. Visos trys sukluso. Ketė sėdėjo prieš langą ir žvelgė į gatvę. Čia ji atsisėdo todėl, kad į akis spigino vakarėjančios saulės spinduliai, kurių abi pagyvenusios damos labai saugojosi. Pirmiausia Ketė pamatė gatve prabėgant du žygūnus, o paskui ir būrelį raitelių, kurių priešakyje jojo leitenantas.

Merginos akyse dar tebebuvo siaubas, kai Antonis Ročas, prajodamas pro šalį, linktelėjo jai, žiūrinčiai pro langą. Leitenantas sumišo; jis nežinojo, ar šį sužadėtinės pasibaisėjimą sukėlė jo pasirodymas, ar kas nors kita. Abi pagyvenusios damos linkčiojo galvomis; jos nenustojo net ir tada, kai dragūnai ir jų karininkas jau kadai buvo prajoję pro šalį.

Kai moterys vėl pažvelgė į Ketę, ji jau buvo šiek tiek susitvardžiusi.

— Kaip žavu! — šūktelėjo misis Džons. — Aš tuojau pakviesiu leitenantą Ročą, jis tikriausiai mus aplankys!

Ji paskambino ir davė nurodymą juodaodei tarnaitei.

— Kete, — paklausė ji tada, — kas gi tave išgąsdino? Tu staiga taip išbalai!

— Niekas...

— Neslėpk nuo manęs, vaikuti!

— Atleiskite. Esu labai kvailo būdo. Pirma Antonio dragūnų bėgo du žygūnai. Vienas iš jų buvo indėnas.

— Prie Misūrio tokie reginiai dažnai pasitaiko. — Šeimininkės ūpas pablogėjo.

— Jis buvo pasibaisėtinai išsidažęs.

— Reikia juos nuo šito atpratinti! Tai pagoniškas paprotys. Pasakyk, mieloji, savo sužadėtiniui, kad įsakytų tam vyrukui nusivalyti dažus, ir jis nusivalys. Dabar ne tie laikai. Magai egzistuoja tik pono Kuperio romanuose! Argi tu, Kete, nesi laiminga, vėl pamačiusi savo sužadėtinį?

— Be galo laiminga.

— Kada gi vestuvės?

Mergina ne iš karto atsakė. Ji žvilgterėjo į tetą Betę.

— Negreit, negreit! — pasakė ši. — Ketė ir Antonis dar tik metai kaip susižadėję. Aš manau, kad reikėtų palaukti dar dvejus, tada bus pats laikas.

Mergina užgniaužė atodūsį, o misis Džons užjausdama pažvelgė į Ketę. Jai jau buvo dvidešimt metų. Pats laikas tekinti, bet teta Betė, matyt, bijojo netekti paklusnios, neapmokamos tarnaitės. Kai senelių ferma su kviečių laukais ir pastatais 1862 metais, rytinių dakotų sukilimo metu, buvo nusiaubta, Ketė liko beturtė. Majoras Smitas, jos tėvas, nepadarė karjeros, o turtinga malūnų savininkė, našlė teta Betė, vertė savo būsimą ją įpėdinę dirbti nuo aušros iki sutemos. Taip galvojo šeimininkė, tačiau garsiai apie tai neišsitarė nė žodžiu.

Prabėgus valandai nuo šio pašnekesio, leitenantas Ročas skriste atskrido į mažąjį namelį. Energingai atsiprašęs, kad apsilankė tokiu neįprastu metu, ėmė vaidinti laimės vaiką, apkvaitusį nuo susitikimo džiaugsmo, abiems pagyvenusioms damoms, ypač turtuolei tetai Betei pasakė keletą lipšnių žodelių ir pasisveikino su Kete. Čia jis pajuto, kokia šalta buvo merginos ranka. Jam krito į akį, kad Ketė išblyškusi ir kad apie jos burną jau susiklosčiusios pirmosios vos įžiūrimos nuovargio ir nusivylimo raukšlelės. Tai jam nepatiko, nes greta didelio palikimo jis norėjo turėti ir gražią, gyvenimo džiaugsmu trykštančią žmoną, kuri savo kaprizais nenuodytų jam gyvenimo. Pasiryžęs išsiaiškinti, kodėl Ketė tokia išbalusi ir šalta, jis prisigretino prie misis Džons, kuriai pasisekė kelioms minutėms išvilioti tetą Betę į kitą kambarį, ir sužadėtiniai liko tuo tarpu vieni.

— Kada tuoksimės? — tuoj pat paklausė Ročas savo sužadėtinę. — Ar kalbėjai su teta Bete?

— Taip, kalbėjau, — atsakė Ketė iš lėto, visai kitu, kiek švelnesniu balsu, negu kalbėdama su teta. — Anksčiausiai už poros metų.

— Kvailystė! Juk tai absurdas! Suprantu! Štai dėl ko tu išbalusi. Ką darysime?

— Gal tu pats, Antoni, pakalbėtumei su teta Bete? Tu esi apsukresnis už mane. Tėvas tikriausiai leistų tuoj pat kelti vestuves.

— Taip... Matau, teks šito griebtis pačiam! Tavo tėvas, sakai, sutinka!? Šaunu! Tada... Tada... Ar jūs visos trys važiuosit į Randalio fortą?

— Misis Džons labai nori. Jai rūpi išbandyti naujus žirgus ir padaryti staigmeną savo vyrui.

— Aš pasirūpinsiu, kad jūs atvyktumėte. Pats su savo dragūnais palydėsiu jūsų karietą ligi Randalio. Iš ten po poros dienų kilsiu su amunicijos gurguole pas tavo tėvą prie Namus palaimintų. Tada teta Betė jau nebegalės sukliudyti. Dėl tokio tavo žingsnio ji neatims teisių į palikimą.

— Ak, Antoni! Mielas Antoni!

Mergina visa išsitempė, raudonis užliejo jos skruostus. Nieko ji daugiau netroško, kaip išsilaisvinti iš niūrios tetos globos.

— Kete, tokia tu man patinki! Vadinasi, sutarta! Teta Betė, aišku, neturi nieko nujausti. Net jojimo kostiumo neimk, važiuosi į Randalį karietoje su abiem damom kaip klusni dukterėčia. Visu kitu aš pasirūpinsiu!

Ročas žingtelėjo atgal, nes atsidarė gretimo kambario durys. Misis Džons su teta Bete vėl sugrįžo.

— Misteri Ročai! — tarė su įprastu jai guvumu šeimininkė. — Tikiuosi, susitarėte su savo sužadėtine, kad ji priimtų mano kvietimą ir važiuotų kartu su mumis į Randalį?

— Dar daugiau, misis Džons. Jūsų keturkinkę aš pats su savo dragūnais palydėsiu į Randalio fortą!

— Kaip malonu! Tiesiog šaunu! Puiki idėja, tiesa, Bete?

— Nebloga, — tarė ši daug santūriau, tačiau šiek tiek apsiraminusi.

— Beje, — nusišypsojo ir misis Džons, — misteri Ročai, jus turėsite įsakyti savo žygūnui nusitrinti dažus. Jo ištepliotas veidas labai išgąsdino jūsų sužadėtinę.

Ročas mandagiai, tačiau truputį nenorom šyptelėjo:

— Ketė yra drąsi iš prigimties. Aš neabejoju, kad ji greit pripras prie laukinių Vakarų atmosferos!

Rytą, paskirtą valandą, leitenantas Ročas nuėjo pas pulkininką Džekmaną. Jis sugebėjo laikytis taip korektiškai, laisvai ir kartu pagarbiai, kad pulkininko surauktas veidas truputėlį prašviesėjo. Ročas perdavė užantspauduotą majoro Smito raštą.

Pulkininko kabinetas buvo labai šviesus, vis dar žiemiškas oras lauke buvo giedras, todėl pulkininkas Džekmanas ir be monoklio galėjo perskaityti kaligrafiškai aiškų majoro Smito laišką. Jeigu rašysena jam labai patiko, tai laiško turinys anaiptol.

— Amžinai tos pačios dejonės ir prašymai! Lyg aš būčiau aklas ir kurčias! Laikas galų gale ir pačiam majorui suprasti, jog amžinas tos pačios litanijos kartojimas nieko gero neduos. Tad ką gi dabar darysim, leitenante Ročai? Gavau tokį įsakymą: suvaryti dakotus į rezervatus! Vadinasi, reikia varyti! Neišskiriant nė tų mažų grupelių, su kuriomis Smitas kažkodėl nesusitvarko.

— Teisingai. Ar galiu šį tą pasiūlyti?

— Prašau, Randalio fortas tikriausiai apie tai jau pagalvojo.

— Taip. Mes galime dabar Randalyje atsisakyti kelių skyrių ir pasiųsti juos prie Najobreros. Kartu reikėtų nugabenti atitinkamą amunicijos ir provianto kiekį. Pats galėčiau tą transportą palydėti ir pasilikti Najobreroje tol, kol ir šiame neramiame užkampyje galų gale bus padaryta tvarka.

— Šaunu, Ročai! To aš ir laukiu iš jaunų karininkų! Jūs labai panašus į savo tėvą, kurį aš labai vertinau! Apie tai, ką kalbėjome, ir parašysiu Randalio komendantui. Beje, kaip jūs manote, kodėl mums vis taip nesiseka prie Najobreros? Per mažai žmonių ar... ar pačiam komendantui trūksta energijos ir apsukrumo?