Лизелотта Вельскопф-Генрих - Jaunasis vadas

Elegantiškas jaunas karininkas pakilo, ir nei Pitas, nei kuris kitas pasienietis nerado reikalo ką nors pridėti. Pagaliau kam? Misija įvykdyta su kaupu. Pirmu žygiu buvo pažadėti pastiprinimai, kurių Najobreros fortas veltui laukė visus metus. Ko gi pasiuntiniams dar reikėjo? Po tokio greito ir netikėto pasisekimo juos viliojo laisvė. Pitas, Bilis, Jozefas ir Tomas išėjo gerai nusiteikę. Leitenanto pasiuntinys jau buvo gavęs nurodymus pasirūpinti najobreriečiais.

— Ponas leitenantas mums meilinasi, — kuštelėjo Tomas mušeikai Biliui. — Matyt, nori mūsų sąžiningąjį majorą ištrenkti iš balno.

Pitas, Bilis ir Jozefas nesileido į moralinius svarstymus:

— Kas mums darbo?! Svarbu, kad gausime keletą dienelių gerai paėsti, burnelę išmesti, papypkiuoti. Ročas — mūsų žmogus.

— Nors ir dvokia tepalais. Bet kaip kas išmano, taip save gano.

Leitenanto pasiuntinys buvo draugiškas; kadangi nuobodulys jam buvo įgrisęs ligi gyvo kaulo, ėmė šokinėti apie svečius, atvykusius iš tolimųjų prerijų. Jis užvertė juos valgiais, užpylė gėrimais, prikimšo kišenes rūkalų, galiausiai sudomino juos nepaprasta pramoga: šiandien priešais forto vartus esančioje aikštėje įvyksiančios čia apsistojusių indėnų riedulio varžybos. Šis žaidimas, labai panašus į lauko riedulį buvo vietinės kilmės, ir prerijų gentys, ypač dakotai, labai jį mėgo; indėniukai riedulį žaisdavo nuo pat mažumės. Komendantas, norėdamas uždegti besivaržančių puslaukinių aistras ir įdomiu reginiu paįvairinti gyvenimą savo nuobodžiaujantiems kareiviams, sutiko paskirti laimėtojams piniginę premiją. Sužavėjęs najobreriečius ir Pitą būsimomis varžybomis, leitenanto pasiuntinys paliko juos vienus.

Bus į ką pažiūrėti, kai tos raudonodės nuskarusios kiaulės lakstys po pievą! — pasakė Pitas.

— O lažintis bus galima? — pasidomėjo murzius Jozefas. — Jei niekas nekirs lažybų, geriau eisiu gerti.

Mušeika Bilis ėmė dairytis.

— Žiūrėk, žiūrėk... ten. Ne ten žiūri! Aure kur! Nejaugi tu, murziau Jozefai, dar nematai? Antai ten, tuodviejų pačiame knibždėlyne su dėžutėmis ant pilvų! Jei neklystu, tai lažybų makleriai!

Daug nesvarstydami, visi keturi žengė prie žmonių grupės, kurios viduryje stovėjo dvi stambaus sudėjimo žmogystos. Vienas iš jų, tikras mėsos kalnas su poplike galva, jau aptarnavo keletą lažybininkų. Šis kur kas mažiau domino keturis pasieniečius, negu antrasis. Tai buvo juodbruvas, kokių keturiasdešimties metų amžiaus vyras. Jis iš visos gerklės reklamavosi kaip tikras lažybų biuro agentas. Jam prasižiojus, pasirodydavo bedantė burna.

— Benai! — šūktelėjo jam mušeika Bilis. — Bedanti kipše! Tu vėl medžioklės plotuose?

— Kaip matai, peštynių čempione. Norite lažintis?

— Šnipštelk mums, Benai, — pabandė perkalbėti Bilis savo seną pažįstamą. — Duok gerą patarimą! Kokia komanda nugalės?

— Ką aš žinau! Jūs lažinatės, ne aš!

— Ak tu, senas sukčiau! — įniršo Bilis. — Tu juk žinai, už kokią komandą statai! Tik mums nesakai, kad pats daugiau gautum.

Visa suma, įnešta lažybininkų, išskyrus tam tikrą procentą, kurį pasiima lažybų makleris, buvo išmokama tiems, kurie buvo statę už nugalėtoją. Juo mažiau lažybininkų stato už nugalėtoją ir juo daugiau klientų pralošia, tuo didesnė suma, priklausomai nuo įnašo, atitenka laimėtojams.

— Tark žodį, — pabandė dabar laimę Pitas. — Už tai perduosime gerų dienų nuo tavo senojo blokhauzo prie Najobreros, kur kadaise gerai pasipelnei.

— Blokhauzas stovi kaip stovėjęs, — pridūrė Tomas.

— Reikėtų man vėl ten pasidairyti. Ar dar neturite naujo smuklininko?

— Tuo tarpu nei smuklininko, nei degtinės!

— Taip, taip. Teks man ten pašniukštinėti. Na tai kaip? Lažinatės ar ne?

— Ar pasakysi, už ką statyti?

— Kad aš pats nieko nežinau!

Pasieniečiai ėmė niršti. Pokalbio metu Pitas dairėsi po aikštę.

— Eime! Pamačiau savo bičiulį, kur kas geresnį už šį bedantį sukčių!

Benosis, lydimas bendrakeleivių, ėmė irtis alkūnėmis prie neaukšto vyruko, apsigaubusio margai išsiuvinėta skara. Gyvos, juodos jo akys kaip mat pamatė Pitą.

— Pitai, mon ami, bičiuli mano, duokš apglėbsiu tave!

— Lui, kanadietis! — pristatė jį Pitas ir iš karto ėmėsi reikalo. — Lui, tu mums labai reikalingas. Vyksta lažybos, o mūsų kišenės tuščios. Mums reikia išlošti! Patark mums!

— Patarti? Oho! Jums reikia patarimo? Ir būtinai gero?

— Aišku, gero! Sumeskime, brolau, bendrą lažybų kasą!

— Bendrą kasą? Pitai, benosi, ar paskolinsi savo bičiuliui?

— Paskolinsiu.

— Vadinasi, reikia gero patarimo! — užsidegė kanadietis, tratėdamas laužyta anglų kalba. — Eime, bičiuliai! Aš nuvesiu jus pas tą, kuris žino viską! Pas mėlynųjų komandos kapitoną!

Penketas vyrų vėl ėmė brautis alkūnėmis pro tirštą žmonių minią, nes visas fortas jau buvo sukilęs ant kojų.

Ką tik buvo pažymėtos žaidimo aikštės ribos. Vietoje vartų priešpriešiais buvo pastatytos dvi palapinės, prie kurių jau rinkosi komandos. Landus kanadietis nuvedė vyrus prie šiaurinės palapinės. Žaidėjai jau laikė lazdas rankose. Tarp jų stovėjo didžiulis negras ir energingais rankų mostais kažką aiškino savo komandos indėnams.

— Ei, Bobai! — šūktelėjo kanadietis. — Bobai!

Negras pažiūrėjo į vyrų būrelį.

Tomas be kepurės ir batų išvertė akis...

— Ką aš matau! Juk tai... Juk tai...

Tomui šūktelėjus, gyvas ir malonios išvaizdos afrikiečio veidas akimirksniui pasikeitė; jame šmėstelėjo didžiausio netikėtumo, gal būt, net gilaus išgąsčio šešėlis. Tačiau visa tai greit praėjo, ir keturi pasieniečiai, net pats Tomas, šito nepastebėjo.

Negras greitai susigriebė ir prasiveržė pro žaidėjų ratelį. Jis peršoko per keletą po kojomis pasipainiojusių, atsidūręs prie Tomo, apglėbė barzdočių raumeningomis rankomis ir prispaudė jį prie krūtinės.

— Tomas be skrybėlės ir batų! Tai bent laimė! Iš tiesų, juk tai Tomas! Tomas be skrybėlės ir batų! O dabar Tomas jau su skrybėle ir su batais!

Nuo tokio jausmingo pasisveikinimo Tomas vos neužduso.

— Čapa Garbiniuota Galva! — sušvokštė jis. — Čapa Garbiniuota Galva! Nesutraiškyk manęs! Iš kur tu čia atsiradai?! Argi nebegyveni pas...

Negras bučiavo ir bučiavo apstulbusį, vos bekvėpuojantį pasienietį.

— Tomai, mes vėl susitikome! Tomas jau su skrybėle! Tomas jau su batais!

— Taip, taip! Žinoma, su... — Tomas pabandė ištrūkti iš perdaug jausmingo glėbio. — Betgi sakyk pagaliau...

— Tomas čia! Tomas!

— Atsikvošėk pagaliau, Čapa Garbiniuota Galva! — riktelėjo Tomas. — Dar pasmaugsi mane!

Negras paleido Tomą ir ėmė maloniai apžiūrinėti.

— Tomas čia!

Tomas pasitaisė skrybėlę, giliai atsikvėpė ir paklausė:

— Tai tikrai čia tu, Čapa Garbiniuota Galva! Kaip tu čia atsiradai? Aš vis galvojau, jog tebegyveni Lokės giminėje.

Pitas pašoko.

— Ką aš girdžiu? Pas Lokės banditus?

— Ten mudu ir susipažinome, — paaiškino Tomas nesijaudindamas. — Tuo metu, kai aš buvau pakliuvęs į šitų prakeiktų dakotų nelaisvę!

— O dabar? — įtariai paklausė Pitas.

— Ak, Tomai! Ak, Tomai! — vėl ėmė šaukti atletiško sudėjimo negras, maloniai šypsodamasis. — Ak, aš seniai nebe Lokės giminės banditas! Bobas daugiau niekada nebus Lokės giminės banditas! Ne, ne, ne!

— Kodėl gi ne? — pasiteiravo Pitas, vis dar nepasitikėdamas.