Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Ką tai reiškia, Bili? — pasiteiravo Karolis Didysis. — Raudoni brūkšniai ir arklio galva, tie ženklai visą laiką kartojasi.

— Atrodo, kad ta arklio galva tau būtų gyvastį atėmusi, asile! Tokia strėlė, ir viskas.

— Ir mes laukiame čia, kol atlėks kita ir vėl ką nors paties.

— O kas mums lieka? Reikėtų turėti po ranka indsmenų būrį, kurį galėtume ant jų užpjudyti. Šunis reikia pjudyti šunimis, o raudonodžius raudonodžiais.

— Prieš raudonodžius šunis leisti tokius pačius, taip manai. Bet kas gali pasikliauti tais niekšais. Praeitais metais mums dar padėjo pauniai, dabar ir tų nematyti.

— Kadangi mes juos apgavome atsiskaitydami. Jie norėjo šaudmenų, o mes jiems nedavėme nė šimtosios dalies, kiek jie reikalavo.

— Kas gali ryžtis teikti šaudmenis tiems raudonodžiams.

— Užtat dabar esame išduoti ir parduoti. Kitą kartą aš paliksiu skrybėlę vietoj atsisveikinimo laiško. Man šita prakeikta vieta jau įgriso. Bet niekaip negaliu iš čia išsikrapštyti. Kvailiai mes, kvailiai.

— Vadinasi, tu irgi nežinai, ką reiškia arklio galva ir tos plunksnos?

— Duok tu man šventą ramybę. Aš džiaugiuosi, kad jie man dar neatsiuntė tomahauko.

— Kaip tai? O ką reiškia tomahaukas?

— Kad lauktum palenkęs sprandą, nes ant jo tuoj nusileis kirvis. Kaip tu šito nežinai? Ir dar giriesi esąs senas pasienio gyventojas!

— Nutilk! Klausykis!

Abu vyrai ir visi jų bendrai tiek kitoje upės pusėje, tiek slėnyje pašoko ant kojų. Šiaurės rytuose pasigirdo šūviai. Jie poškėjo pavieniui, vienas paskui kitą, o vieta, iš kur buvo šaudoma, atrodo, greitai keitėsi.

— Kas ten, Bili?

— Atrodo, kad čionai joja pora raitelių.

Vėl nuaidėjo šūviai.

Bilis daugiau neatsakinėjo. Jis klausėsi susijaudinęs, kaip ir kiti.

Šūviai kuriam laikui nutilo. Abu sargybiniai pridėjo ausį prie žemės. Iš pradžių jie nieko negirdėjo, bet paskui juos pasiekė šuoliuojančių arklių kanopų dundesys.

Tada vėl supoškėjo šūviai. Dūmų nebuvo matyti. Skautams pasirodė, lyg tolumoje kažkas skardžiai šauktų.

— Ak Bili, man labai įdomu, kas ten susikibo į plaukus.

— Tegu sau pešasi, Čarlzai. Svarbiausia, kad tai šįkart ne mūsų plaukai!

Nuaidėjo vienišas šūvis, labai toli, bet visiškoje tyloje jį galėjai išgirsti. Atrodė, jog raiteliai kaudamiesi tolsta nuo ekspedicijos stovyklos į šiaurės rytus.

— Prie darbo, vyrai! — pasigirdo vadovaujančio inžinieriaus balsas. — Mūsų klastingi priešai dabar kitkuo užsiėmę.

Vyrai pakilo, dauguma nenoriai, tačiau ir dabar neatsirado nė vieno, kuris būtų nepaklusęs. Inžinierius, liemeningas kresnas vyras, trykšte tryško energija. Jaunas vyrukas, iš kurio menkai įrudusios odos buvo galima spręsti, kad jis dar tik neseniai pradėjo dirbti ekspedicijoje, kaip visuomet, pirmas pakilo vykdyti nurodymų. Žiūrėdamas į jį, Džo Braunas, ekspedicijos vadovas, šypsojosi į ūsą. Šitas žalias naujokas buvo parankus, tačiau jam dar daug ko trūko. Pirmiausia jis turėjo suprasti, koks pavojus gresia jam ir visiems kitiems, paskui išmokti, kaip jo išvengti. O dabar jis tebuvo stiprus, nartus kumeliukas. Džo būtų buvę gaila, jeigu šį jaunuolį, prieš jam ko nors pasiekiant darbe ir pasidarant žmogumi, būtų patiesusi strėlė.

Bilis ir Čarlzas, kiūtantys ant kalvos, sprendė klausimą, kada pagaliau galės atsigulti. Šūviai nutilo, ir kanopų bildesio negalėjo išgirsti net jautriausia ausis. Visi, kas bent kiek nutuokė apie matavimą, triūsė upelio slėnyje, kad darbas eitų kuo greičiau. Užsiėmę buvo ir visi pagalbiniai darbininkai. Sargyboje ant kalvų šiaurės ir pietų pusėje liko tik tie keturi skautai ir prerijų žvalgai.

— Dabar tu numik bent valandą, — pasakė Bilis Čarlzui, — tada aš tave pažadinsiu ir pats prikrisiu, o tu budėsi. Vakare išsiprašysime, kad pakeistų. Ponai inžinieriai bus baigę darbą, ir galėsime truputį pasidairyti po apylinkes. O apie vidurnaktį vėl mudu stosime.

— Jeigu pasiseks... — Karolis Didysis jau padėjo galvą ant rankos ir užmerkė akis. Jis buvo beužknarkiąs, bet Bilis jį gana nemeiliai niuktelėjo, mat slėnyje niekas neturėjo žinoti apie miegą. Karolis Didysis pasimuistė, užčiaupė burną ir nutilo.

Valandos ėjo be jokių svarbesnių įvykių. Dirbantiems jos lėkte lėkė, o pavargusiems sargybiniams vos slinko.

Kai saulė pakrypo į vakarus ir ėmė artėti prie Uolinių kalnų viršūnių, Džo sušvilpė, ir vyrai nutraukė darbą. Buvo išdalinta vakarienė. Visi jau tiesiog žiūrėti negalėjo į sūdytą mėsą, bet neturėjo kada eiti į medžioklę, be to, tai buvo labai pavojinga, todėl nors ir raukydamiesi valgė tai, ką turėjo. Upelio vanduo buvo drungnas ir labai neskanus, vyrai vis svarstė, ar nereikėtų išsikasti šulinio. Upelis kasdien vis siaurėjo ir seko, ir grėsė pavojus, kad vieną dieną žmonės ir arkliai nebeturės ko gerti.

— Ką daro šito krašto gyventojai indėnai, kai baigiasi vanduo? — paklausė jaunuolis.

— Išardo palapines ir joja ten, kur jo yra, — atsakė Džo.

— Labai necivilizuoti.

— Aha. Kaip gyvuliai.

Vyrai užsirūkė pypkes ir ištiesė kojas į laužo pusę. Nors dieną ir būdavo karšta, į vakarą gerokai atšaldavo.

Bilis ir Karolis Didysis buvo pakeisti. Jaunuolis, vadinamas Henriu, pasiprašė, kad jam leistų budėti. Kadangi daugiau savanorių neatsirado, Džo pasakė, kad jis pats pirmąją nakties pusę eis į sargybą su Henriu.

— Būkite atsargūs, sere! — perspėjo Karolis Didysis.

— Kažin kuris esame turėję daugiau reikalų su indėnais? — atkirto inžinierius.

Džo buvo prastai nusiteikęs. Jis nesileido perkalbamas, kad neitų su Henriu į sargybą. Įsitaisęs su jaunuoju inžinieriumi ant kalvos keteros, jis kantriai aiškino, kaip susirasti gerą priedangą ir į ką kreipti dėmesį — į garso bangas, atsklindančias oru ir žeme, į žolę, linguojamą ne vėjo, į neaiškius šešėlius tolumoje. Žvaigždėtas dangus buvo giedras, bet mėnulis patekėjo tik vidurnaktį.

Taręs, kad jau viskas aišku, Henris ėmė uoliai žvalgytis ir klausytis. Tačiau po valandos jam kas kita parūpo. Jis krenkštelėjo.

— Ką? — paklausė Džo.

— Aš galvoju apie Tomą. Jis dingo taip paslaptingai, lyg kokiame kriminaliniame romane.

— Kurį daug maloniau skaityti namuose prie židinio negu pačiam patirti dykumoje.

— Vadink mane paprasčiau — Džo.

— Nesupraskite manęs klaidingai, sere.

— Aš tave teisingai suprantu, Henri. Tu turi net per daug drąsos.

— Ar jos galima turėti per daug?..

— Taip.

— Gal mums reikėtų paieškoti Tomo? Jis buvo geras vyras. Vienas iš geriausių tarp tų keistuolių skautų.

— Vienas iš geriausių, bet per daug sentimentalus. Tokie visuomet pražūva.

— O jeigu rytoj pabandyčiau jo paieškoti?

— Ak tu... šventoji nekaltybe, turėk proto! Čia sukinėjasi dar kažkokie kiti žmonės. Kad bent žinočiau kokie!

— Tie, kuriuos girdėjome šaudant? Galbūt Tomas su jais susidūrė. Šautuvą jis juk pasiėmė.

— Bet arklio ne. Tie, kurie švaistėsi švininėm pupom, turėjo gerus arklius. Ko gero, jie ne tokie pavojingi. Karui, kurį indėnai paskelbė mums, strėlė ir lankas labiau tinka. Mat strėlė lekia be garso. Tu nieko negirdi, nematai blykstelėjimo, dūmų... ji tau įsminga į kaklą, tu išleidi kvapą, ir baigta.

— Ar mes kaip nors negalėtume susitarti su indėnais. Mano tėvas...

— Tavo tėvas, Henri... aš žinau, žinau. Tai buvo kita karta. Jis turėjo draugų indėnų, pasiryžusių eiti su juo per ugnį ir vandenį. Šiandien to jau nėra. Indėnai nuskurdo arba patys ėmė varyti biznį. Tu juk girdėjai, kaip daro pauniai. Šaudmenų jiems duokite arba pasikarkite. Su dakotais apskritai apie draugystę negali būti nė kalbos. Jiems niekas daugiau nerūpi, kaip tik nušluoti mus nuo žemės paviršiaus. Na užteks. Jau visai naktis, ir jeigu koks dakotas išgirs mus šnibždantis, tai jokia slėptuvė nepadės. Jis žinos, kur mūsų ieškoti.