Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Džo nutilo.

Naktis buvo rami. Net vėjelis tyliai lenkė žoles prie žemės. Tik žemai, stovykloje, garsiai knarkė Karolis Didysis.

Džo ir Henris stengėsi nieko nepražiopsoti, jie dairėsi ne tik į prerijas, bet ir į slėnį, kur stovėjo palapinės, žiūrėjo pavandeniui ir prieš vandenį. Apylinkė atrodė kaip išmirusi. Praeitos vasaros prerijų gaisras ir naikinanti smėlio audra išginė iš čia žvėris. Žiemą audros nusiaubtos aukštumos stūksojo plikos ir tuščios; jokia gyva būtybė čia negalėjo išsilaikyti. Gaisro ir smėlio žymes dar dabar buvo galima įžiūrėti, nors gaji žolė pavasarį buvo prasikalusi pro pelenus ir smėlį.

Atėjo vidurnaktis. Bilis ir Karolis Didysis, nusnūdę kelias valandas teisuolių miegu, pabudo laiku ir atėjo pakeisti inžinierių. Džo ir Henris nusileido žole apžėlusiu šlaitu žemyn ir nuėjo prie palapinės, kurioje vyresnysis inžinierius gyveno kartu su Henriu ir senu pagalbiniu darbininku; šis visur lydėjo Džo ir puikiai jį pažinojo. Tas žmogus buvo ramaus būdo, neblogai šaudė, ir Džo juo pasitikėjo.

Džo ir Henris įžengė į palapinę, čia dar teberuseno laužas, kurį senis indėnišku būdu buvo užkūręs duobutėje ir užžėręs pelenais. Pats senis miegojo; kaip ištikimas šuo jis buvo atsigulęs viduje skersai angos. Kai Džo ir Henris įėjo, jis tuojau pat pabudo, bet nepakilo ir tik sumurmėjo:

— Viskas gerai.

Bet vos peržengęs per savo ištikimąjį palydovą, Džo krūptelėjo, sustojo. Atkišęs atgal kairę ranką sulaikė Henrį, o dešine griebėsi revolverio. Bet jam dar nespėjus ištraukti ginklo, ant apklotų gulinčios dvi tamsios figūros pašoko ir atsistojo su atkištais revolveriais priešais Džo:

— Rankas aukštyn!

Inžinieriui neliko nieko kita, tik paklusti. Henris pasekė jo pavyzdžiu, nors jis, Džo pridengtas, būtų galėjęs šį tą padaryti, jeigu nebūtų bijojęs dėl jo. Senasis palydovas, gulįs skersai angos, taip ir nesujudėjo. Jis gerai žinojo, kad jam bent pasimuisčius, įsiveržėliai tuojau šautų, ir pirmiausia į jo šeimininką.

— Kas čia per cirkas! — užriko Džo ant nepažįstamųjų. Rėkimu jis norėjo pabudinti visą stovyklą ir atkreipti sargybinių dėmesį. Nors buvo tamsu, jis įžiūrėjo, kad abu ginkluoti įsiveržėliai labai aukšti. Vienas buvo su skrybėle, kitas vienplaukis ir, nors nešiojo marškinius su atverčiama apykakle, Džo jį palaikė indėnu.

— Tai ne cirkas, o protingojo pokalbio įžanga!

Nepažįstamasis su plačiakrašte skrybėle kalbėjo visu balsu, kaip ir Džo. Jis nebijojo, kad aplinkinėse palapinėse gali pakirsti vyrai.

— Mes buvome labai pavargę ir leidome sau čia kiek nusnūsti, nes vietos vis tiek buvo laisvos. Prašom nesupykti... o dabar galite be baimės nuleisti rankas! Tik nebandykite mūsų pulti, nes mes ir vėl būsim greitesni!

Džo ir Henris nuleido rankas. Nepažįstamieji įsikišo revolverius.

— Pakurstyk ugnį, Dafai, — paliepė Džo savo palydovui.

Senis mikliai pakilo ir įpūtė liepsną. Džo dabar pamatė, kad jis neapsiriko. Tas, kuris buvo be skrybėlės, plaukus nešiojo perskyręs per vidurį ir susipynęs į kasas. Jis buvo indėnas.

— Truputį neįpratai atsiradote, — pasakė Džo, labai nepatenkintas, kad nepažįstamiesiems pavyko prasmukti jam pačiam stovint sargyboje. Jis netgi negalėjo pats neapsijuokęs išbarti senio Dafo.

— Ko jums reikia, juk ne vien pamiegoti mano palapinėje būsite atėję? — paklausė Džo nepažįstamųjų.

— Jeigu leisite, pasiliksime čia iki ryto. Tada galėsime pasikalbėti, ką toliau daryti.

— Kur jūsų arkliai?

— Kažkur ten. Deja, nušauti. Vakar turėjote girdėti šūvius.

— Atrodo, būsim girdėję. Na, o kas norėjo jus pasiųsti į aną pasaulį?

— Gerai nežinome, šiaip ar taip, tai buvo dakotai.

— Kokiai genčiai priklauso tavo raudonodis bendras?

— Dabar jau jokiai. Kadaise buvo dakotas.

— ... taip ir atrodo.

— Bet dabar mirtinas jų priešas.

— Hm. Aha... aha... na, apie tai pakalbėsime vėliau. Bet jeigu tavo bendras kiek nutuokia apie dakotus... tai aš turiu čia dvi strėles. Jis galėtų paaiškinti, ką reiškia tie ženklai.

Džo pamojo Dafui, ir šis atnešė strėlę, kuri buvo pataikiusi Džo skrybėlėn, bei nulaužtą kotą su odos skiautele. Džo padavė visa tai nekalbiam indėnui, kuris paėmęs ėmė apžiūrinėti iš visų pusių.

— Na? — paragino inžinierius.

Indėnas nė nemanė greičiau atsakyti. Jis dar kartą apžiūrėjo sveikąją strėlę, paskui kotą ir odą. Tada pažvelgė į savo baltąjį draugą su plačiakrašte skrybėle ir jam pasakė:

— Lokės giminės „Raudonųjų elnių“ sąjunga. Arklio galva — Tašunkos Vitko ženklas.

— Perkūnas! — suriko baltasis. — Dabar matai, Topai: kad aš tiesą sakiau? Jis čionai persikėlė. Taigi mes kaip tik vietoje!

Džo atidžiai ir nepatikliai klausėsi, ką jie kalba.

— Kam čia kaip tik vieta? — greitai įsiterpė jis.

— Pasigalynėti su tais, kurie yra jūsų ir mūsų priešai.

— Atvirai šnekant, mes neturime jokio noro kažką priglausti. Mums ir savų rūpesčių į valias. Mes turime dirbti.

Indėnas nežymiu rankos mostu parodė, kad nori kalbėti, ko gero, tai buvo ženklas ir jo palydovui su plačiakrašte skrybėle.

— Prašom.

— Mano brolis Fredas ir aš, — tyliai, bet pabrėždamas kiekvieną žodį, pasakė indėnas inžinieriui leidus, — nenorime užtraukti baltiesiems vyrams bėdos. Labanakt!

Vos ištaręs paskutinį žodį, indėnas kartu su skrybėlėtuoju vyriškiu nėrė iš palapinės pro inžinierių ir Dafą kaip srovės nešamos lydekos; šie atsikvošėję išgirdo šuoliuojant du arklius.

— Po velnių! Arkliavagiai! — vienu metu suriko Džo su Dafu ir šoko iš palapinės, o Henris — paskui juos.

Pribėgę arklių kaimenę, sargybinius rado gulinčius žolėje be sąmonės ar negyvus, o kanopų bildesys aidėjo jau toli prerijose.

— Sukčiai, vagys, valkatos!

Džo, Dafas ir Henris pasilenkė prie vyro žolėje. Jis atrodė tik praradęs sąmonę.

— Kas atsitiko? — suriko Bilis nuo kalvos.

— Tau vienas varžtas atsisuko, — atsiliepė Dafas.

— Kas ten išjojo?

— Velnias su tavo bobute!

Karolis Didysis mikliai nusileido šlaitu ir priėjo prie inžinieriaus ir Dafo.

— Gal šauti?

— Gali, jei pataikysi iš penkių kilometrų! Dabar jie jau tiek nujoję. Lipk ant kalvos pas Bilį ir atidžiai žiūrėk. Šiaip ar taip, dviejų arklių jau netekome. Galbūt netgi... — Džo ėmė ieškoti savo arklio. — Netgi manojo nėra! Aš taip ir maniau. Ir Bilio! Tie vagys nutuokia apie arklius.

Dafas ir Henris pakėlė pritrenktą sargybinį ir nunešė į palapinę. Vienas vyras, prireikus einąs ir sanitaro pareigas, priėjo prie jų ir nusekė iš paskos, tuo tarpu lauke kilo vis didesnis šurmulys. Visos palapinės buvo atviros, užsimiegoję vyrai bėgo iš jų, kiekvienas vis klausinėjo, bet niekas nei galėjo, nei norėjo aiškinti, kas čia atsitiko.

Inžinieriaus palapinėje sanitaras ir Dafas apžiūrinėjo pritrenktąjį sargybinį. Jie nustatė, kad šis buvo gavęs per galvą, matyt, revolverio rankena, ir pasakė, kad turėtų greit atsigauti. Džo ir Henriui pasidarė lengviau.

Lauke pasigirdo baisūs keiksmai ir riaumojimai, ir visi pažino nuožmių peštynių specialisto Bilio balsą.

Tuo pat metu prasivėrė palapinė ir tas patrakėlis įsiveržė į vidų.

— Mano arklio nėra! Kaip tik mano arklio! Velnio padermė! Kaip čia taip atsitiko? Iš kur jie staiga išlindo?

— Iš mūsų palapinės, — ramiai atsakė Džo.

— Iš... brolau, viršininke, inžinieriau! Tai gal jūs čia kiaušinius dedate, iš kurių ritasi arkliavagiai?