Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Jie vėl truktelėjo pečiais.

— Vakar vakare Tomas išėjo į sargybą. Tai faktas. O kur jis dabar?

— O dabar jo nėra.

Ekspedicijos vadovas prasižiojo, įkvėpė oro ir vėl užsičiaupė, taip ir nepasakęs to, ką norėjo, pagaliau jis tik trumpai paklausė:

— Kada pastebėjote, kad Tomo nėra?

— Kai auštant ėmėme jį šaukti. Norėjome kartu eiti čia.

— O ką radote ten, kur jis turėjo būti? Lavoną? Susirėmimo žymes?

— Jo skrybėlę ir batus.

— Skrybėlę ir batus, sakote. Tai gal jūs nakčia bent kokį ženklą vienas kitam duodate, kad įsitikintumėte, jog viskas gerai?

— Žinoma, sere.

— Kada paskutinį kartą susišaukėte su Tomu?

— Prieš dvi valandas iki auštant.

— Vadinasi, tada jis dar buvo vietoje. O paskui? Gal išgaravo arba skradžiai žemę prasmego, o gal oru nuskrido, skrybėlę ir batus palikęs paveldėtojams? O jūs ką apie tai pasakytumėte?

— Tikriausiai užsimanė namo? Kartais žmogui šauna kas nors į galvą, tada ima ir pabėga.

— Irgi protinga. Dezertyravo, taip sakant. O kodėl?

— Jam jau seniai čia nepatiko. Maža krautuvėlė pasienio mieste — jo svajonė. Norėjo po truputį prekiauti, šiek tiek pelnyti ir gyventi ramybėje. Jau nuo praeitų metų apie tai galvojo, nuo tos didžiosios smėlio audros. Tačiau pinigų krautuvei niekada nesudarydavo ir prekių pradžiai neturėjo...

— Gal šiąnakt iš dangaus nukrito, ką? Ir tiek, kad dabar gali atidaryti krautuvę?

— Nežinia. Kartais, kai žmogus per ilgai apie ką nors galvoja, kai jam saulė ir vėjas gerai padžiovina smegenis, be to, neduoda ramybės indėnai, jis ima ir išprotėja.

— O Tomo arklys? Kur tas?

— Čia.

— Čia?! Palieka arklį ir pabėga be skrybėlės ir batų į prerijas? Kam nors kitam papasakokite, ne man! Eime, pažiūrėsiu, kaip ten viskas atrodo. Ar palikote skrybėlę ir batus kaip radę?

— Taip, sere.

— Vadinasi, jūsų protas dar ne visai aptemęs.

Ir inžinierius nuėjo su abiem ginkluotais sargybiniais prie pakilumos įšiauriau upelio, kur naktį stovėjo Tomas. Sargybiniai vedė inžinierių užuolankomis, kad neužtryptų pėdsakų, paskui ėmė ropštis ant keteros. Tenai inžinierius pamatė žolėje odinę plačiakraštę skrybėlę ir aulinius batus. Skrybėlė buvo toje vietoje, kur turėtų būti gulinčio žmogaus galva, o batai ten, kur kojos.

— Kaip tiksliai ir tvarkingai padėta! — pasakė niršdamas inžinierius. — Ar radote pėdsakus?

— Ne.

— Vadinasi, batus nusiavė, kad būtų lengviau pasprukti. Pakvaišo! Visai pakvaišo! Šitose prerijose niekuo negali pasitikėti!

Jis priėjo prie tos vietos, kur buvo skrybėlė su batais, ir ėmė kilnoti viską iš eilės, norėdamas apžiūrėti iš visų pusių.

— Kraujo nematyti, apie susirėmimą negali būti ir kalbos! Paprasčiausiai pabėgo. Kurgi tai girdėta!

Inžinieriui tai pasakius, ore kažkas tyliai suzvimbė. Inžinieriui nuo galvos nulėkė skrybėlė. Sumišęs jis apsidairė ir pamatė ją nukritusią ant žolės kalvos papėdėje. Skrybėlės viršuje smygsojo strėlė.

Visi trys greit krito ant žemės ir pašliaužė kokį metrą šlaitu žemyn.

— Prakeikti indsmenai, raudonodžiai valkatos! — iškošė pro dantis inžinierius.

Abu sargybiniai tylėjo ir tik slėpėsi už žolių ir smėlio.

Vyrai iš ekspedicijos stovyklos viską matė. Jie tuoj pat šoko su ginklais rankose jiems į pagalbą ir atbėgę sukrito šalia ant žemės. Virš kalvos keteros aklai paleido kelis šūvius, norėdami pagąsdinti.

Tada įsiviešpatavo tyla.

Dangus buvo tamsiai mėlynas, džiovinantis vėjas glostė banguotas prerijas. Palei palapines ganėsi arkliai. Keletas stovykloje likusių vyrų suginė juos į krūvą.

— Mums reikia pasidalinti, — pasakė Karolis Didysis inžinieriui. — Indsmenai gali prislinkti iš pietų pusės. Mes turime pastatyti sargybą ir ant šių kalvų.

— Žinoma, kad jie gali prislinkti ir iš pietų pusės. Vidury dienos. Kodėl gi ne! Jie išvis mūsų daugiau nebijo! Kiekvieną rytą smaginasi, krėsdami visokias šunybes ir trukdydami darbą. Bet daugiau taip nebus. Neleisiu daugiau nė dienos sutrukdyti. Numatomi dideli kontraktai su vyriausybe. Mūsų kompanijai turi šis tas kliūti. Taigi abu likite čia ant kalvos ir pilkite tuojau pat, kai tik pasirodys kokia raudona nosis ar juodas kuodas. Ant kalvos pietų pusėje taip pat atsistos du žmonės, kiti prie darbo! Mikliai!

Keli vyrai dar piktinosi ir murmėjo, bet dauguma pakluso ir nusekė paskui inžinierių. Šis nučiuožė šlaitu žemyn, pakėlė skrybėlę ir apžiūrėjo strėlę, įsmigusią skrybėlės viršuje. Jos kotas buvo nuspalvintas ir išrantytas.

— Ją mes pasilaikysime. To niekšo ženklas!

Vyrai toliau tęsė matavimo darbus upelio slėnyje.

Ant kalvų šiaurės ir pietų pusėje pasiliko po du sargybinius.

Bilis ir Karolis Didysis, stovintys ant kalvos į šiaurę nuo upelio, buvo nepatenkinti. Jie budėjo visą naktį ir dabar vėl negalėjo atsigulti.

— Porą skautų dar tikrai būtų galima pasamdyti, — plūdosi Bilis. — Nežinia, kiek čia mūsų iki rudens išliks. Beje, ką tu pasakysi, tik dabar jau rimtai, dėl to, kas atsitiko Tomui?

— Tie valkatos jį nusinešė.

— Kaip velniai nuodėmingą sielą.

— Jeigu taip, tai vargšas iš tikro pateko į pragarą. Nenorėčiau dabar pakliūti į indėnų rankas.

— Aš irgi.

— Ar mes galėtume kuo padėti Tomui?

— Tik jau tylėk. Kiekvienam savas kailis brangus.

Karolis Didysis daugiau nieko nepasakė. Šitoks Bilio begėdiškumas nuramino ir jo sąžinę.

Abu snūduriavo didėjančioje kaitroje. Oras ribėjo. Vėjas jau buvo nutilęs.

Upelio slėnyje pasigirdo šauksmai. Abu sargybiniai atsigręžė ir pamatė, kaip susmuko vienas dirbęs vyras. Strėlė jam pervėrė kaklą.

Bilis ir Karolis Didysis nepasakė nė žodžio. Jie pasijuto nejaukiai. Jau kelios dienos, kaip kartojosi tokie tylūs indėnų antpuoliai. Staiga atzvimbdavo strėlė ir pakirsdavo žmogų. Tačiau nė vieno indėno nebuvo galima sučiupti. Nebuvo girdėti karo šauksmų. Tik retsykiais iš prerijų tylos ateidavo mirtis.

Matavimo ekspedicijos dalyviai labai nerimavo, vadovaujančiam inžinieriui jau kelios savaitės reikėjo įtempti visas jėgas, kad išlaikytų žmones krūvoje ir priverstų juos dirbti. Dirbti ir kariauti vienu metu pamažu kiekvienam darėsi per sunku, ir niekas negalėjo to ilgai tverti. Tačiau kur gauti žvalgų dabar, ketvirtaisiais pilietinio karo metais?

Kai atlėkė antra strėlė ir patiesė dar vieną žmogų, darbininkai, triušę slėnyje, nutraukė darbą. Dauguma sukrito į žolę, ieškodami priedangos už smėlio krūvų ir krūmelių. Kiti nubėgo prie palapinių ir ten pasislėpė.

Dabar jau Bilis nebeištvėrė:

— Kokia kiaulystė!

— Ir tau bus riesta, nors tu ir laimėjai dvidešimt šešerias peštynes!

— Kad tie raudonodžiai bailiai bent kartą atvirai stotų prieš mane. Tada jiems parodyčiau, kas tai yra tikra kova.

— Tačiau šito malonumo jie tau nepadarys, Bili.

— Todėl jie yra nusmurgę indsmenai, daugiau niekas.

— Kas jie tokie, man visai tas pats. Tačiau tai, ką jie daro, mane nervina. Supranti?

— Pasilaikyk savo šnekas, Čarlzai. Ana — klausyk!

Slėnyje kažkas išdrįso prišliaužti prie žuvusiojo, kurio kaklą buvo pervėrusi strėlė. Smaigalys buvo su užkarpa, ir žmogus, negalėjęs ištraukti strėlės, nulaužė jai kotą. Prie jo buvo prikabinta maža labai plona skiautelė odos su piešiniu, savotiškas laiškas.

Vyriškis apžiūrėjo tą skiautę.

— Vėl arklio galva, — riktelėjo jis žvalgams ant kalvos.