Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Taigi turėsime išsklaidyti jėgas, — tarė Harka, kuris labai atidžiai klausėsi tėvo. — Medžiotojų būrys iš jos ir įsiterps tarp asiniboinų stovyklos ir bizonų kaimenės ir nugins bizonus jų keliu atgal, į pietryčius.

Antrasis būrys turi nuvilioti asiniboinus į vakarus, geriausia jiems dar nepastebėjus bizonų.

— Taip, teisingai. Tačiau kaip mes juos nuviliosime?

— Nežinau, — Harka sumišo. — Mes galėtume juos užpulti, kad jie pradėtų mus vytis. Bet tu sakei, kad reikėtų vengti kovos.

— Mes nestosime su jais į kovą, jei sugebėsime. Kuo galima suvilioti vyrą arba žvėrį?

Harka nusišypsojo.

— Tuo, ko jis norėtų.

— Teisingai. Tačiau valgyk, kol mes čia kalbamės, nes, ko gero, ir tu turėsi eiti su mumis.

— Taip! Taip! — Harka paprašė juodakojės moters paduoti sultinio ir ėmė srėbti.

— Tai ko norėtų asiniboinai? — vėl paklausė tėvas.

— Bizonų! — atsakė Harka tarp didelių gurkšnių.

— Ir jeigu bizonai pirmiausia pasirodys iš šiaurės vakarų?

— Tada asiniboinai nujos į tą pusę!

— Teisingai. Tad ką mes turime daryti?

Harka nusijuokė.

— Pasistengti, kad bizonai pasirodytų iš šiaurės vakarų pusės. Ar burtininkas tai sugebės?

— Ne, šitą stebuklą padarys Matotaupa. Ar įsivaizduoji kaip?

— Ne, — turėjo prisipažinti Harka.

— Betgi tai nesunku. Bizonų kailių mūsų palapinėse daugiau, negu reikia. Bizonų ragų taip pat. Mes patys vaizduosime bizonus, sulindę po du vyrus į vieną kailį.

— Ir asiniboinai patikės, kad tai tikri bizonai? — paklausė Harka.

— Kodėl ne? Viskas vyks naktį. Jie nematys visų bizonų, tik ragus ir banguojančias nugaras pro kalvų viršūnes. Be to, bizonai mauros!

Harka ėmė srėbti dar greičiau.

— Tada ir aš noriu, tėve, tada ir aš noriu! Tačiau ką darysime, jeigu asiniboinai eis medžioti tų bizonų? Ar turėsime stoti į kovą?

— Manau, kad ne. Kaip bizonai, jūs rodysitės iš už kalvų pietiniame upės krante. Asiniboinai atėję ras tik kailius, jūs būsite juos nusimetę, o patys nuplaukę pasroviui. Aš vienas pasirodysiu asiniboinams. Jie pažins, kad aš dakotas, ir pradės vytis, nes nirš dėl tokios apgavystės. Bet aš pabėgsiu.

— Jų penkiasdešimt, tėve.

— Betgi aš Matotaupa.

Harka susižavėjęs pažvelgė į tėvą. Taip, tai buvo Matotaupos verta gudrybė.

Per tą laiką berniukas pasisotino ir pašoko ant kojų.

— Ar tuoj pat einam?

Matotaupa linktelėjo.

— Eime.

Harka pasiėmė durklą. Visa kita jam tik trukdys greitai plaukti.

Diena jau ėjo į pabaigą, kai vyrai susirinko kaimo aikštėje. Iš vaikų čia buvo tik Stiprusis elnias ir Harka. Kai kurie paruošiamieji darbai, iš pradžių nustebinę Harką, jau buvo atlikti. Kariai, turį užpulti artėjančią bizonų kaimenę, savo mustangų kanopas buvo apmuturiavę lengvomis antklodėmis arba kailiais, kad bėgtų tyliai, nors ir ne taip greitai. Harka tuoj suprato, kam tai reikalinga. Šita medžiotojų grupė turėjo nepastebimai įsiterpti tarp asiniboinų ir bizonų kaimenės. Joje buvo dvidešimt penki kariai, jiems vadovavo Degantis Vanduo. Tarp jų buvo ir Šlubasis Vilkas.

Na, o Gudrioji Gyvatė buvo pasiryžęs eiti su Matotaupa. Antroje, mažesniojoje grupėje, kuri turėjo dėtis bizonais, be Matotaupos ir Gudriosios Gyvatės, buvo dar keturi kariai, du jaunuoliai ir du berniukai. Išeidami jie pasiėmė keturis bizonų kailius.

Jų tikslui tiekos turėjo užtekti. Matotaupa vienintelis, be peilio, dar pasiėmė lanką ir strėles. Jam nereikėjo vaizduoti bizono asiniboinams atskleidus klastą, jis turėjo juos nuvilioti paskui save. Niekas iš Matotaupos būrio neėmė arklių, į vietą reikėjo bėgte nubėgti. Sunkius bizonų kailius nešė keturi kariai.

Prerijų indėnai bėgti mokėjo ne blogiau negu joti ir galėjo trumpame nuotolyje lenktyniauti net su mustangu, be to, greit ir nepavargdami įveikdavo ilgą kelią. Todėl Matotaupa su vyrais, jaunuoliais ir vaikais judėjo greičiau negu raiteliai, sėdintys ant mustangų, kurių kanopos buvo apmuturiuotos kailiais. Bet ir kelias jų buvo ilgesnis, nes, norėdami apeiti asiniboinus, turėjo padaryti didelį vingį į vakarus. Harka ir Stiprusis Elnias taip buvo susižavėję šiuo sumanymu, kad jiems netgi nebuvo sunku spėti su vyrais ir jaunuoliais. Žolyte apžėlusia žeme bėgti buvo netgi lengva. Drabužius jie buvo nusivilkę. Vėsus oras gaivino raumenis.

Po valandos Harka pastebėjo, kad Gudrioji Gyvatė, geriausiai pažįstąs vietovę ir todėl bėgąs pirmas, pasuko į šiaurę. Būrys, matyt, pakankamai nutolo į vakarus ir dabar jau galėjo sukti į tikslą. Iškart teko persikelti per upę. Visi sušlapo iki pažastų, nors Gudrioji Gyvatė juos ir vedė per brastą. Bėgte bėgo toliau jau kitu upės krantu prieš srovę. Pagaliau Gudrioji Gyvatė ir Matotaupa, sekąs paskui jį, pasidarė labai atsargūs. Dabar jie ne bėgo, bet ėjo pasilenkę, o visai atvirose vietose krisdavo ant žemės ir šliauždavo. Visi sekė jų pavyzdžiu.

Harka uodė orą. Jis jau juto dūmus ir netgi tarėsi matąs blyškią laužo šviesą. Asiniboinai, dabar gyvenę taikoje su siksikais, nesitikėjo nieko blogo.

Gudrioji Gyvatė, Matotaupa ir visi kiti sėlino toliau. Norėdami pasiekti rytinį krantą, kur buvo apsistoję asiniboinai, jie vėl turėjo keltis per upę. Su didžiausiu atsargumu slinko ant žole apaugusių kalvų, nusidriekusių paupiu į šiaurės rytus, prie upės tos kalvos buvo gana stačios, o kitoje pusėje nuolaidžios. Viršuje, ant keteros, iš pradžių jie slėpėsi žolėje vienas šalia kito, kaktas apsijuosę žolių pynėmis, kad nebūtų matyti galvų. Iš čia pro tarpukalnę žvelgė į rytus, kur buvo asiniboinų stovykla. Ruseno keturi laužai. Nedidelėmis grupelėmis prie jų sėdintys asiniboinai arklius laikė prie savęs. Kai kurie jau buvo išsiskleidę antklodes, kiti dar sėdėjo ir, atrodo, kalbėjosi. Sargai buvo išsidėstę aplink stovyklą ant nedidelių kalvelių. Aplinkybės buvo tokios, kaip jas Matotaupai buvo pavaizdavęs Degantis Vanduo ir Gudrioji Gyvatė.

Matotaupa ir Gudrioji Gyvatė davė ženklą pamėgdžioti bizonus. Visi, išskyrus Matotaupą, nusileido truputį žemyn ir po du apsitaisė bizonais. Matotaupa, apžiūrėjęs juos, neturėjo ko prikišti. Keturi tariami bizonai pasiskirstė ant keteros. Matotaupa greitai nusileido prie upės ir iš ten tyliai ir dusliai sumaurojo. Tai buvo labai panašu į tikrą maurojimą, sumišusį su upės šniokštimu. Nuo keteros jam atsiliepė Gudrioji Gyvatė panašiu dusliu ir tyliu maurojimu iš bizono galvos, kurią buvo užsidėjęs ant savosios. Tada ant kalvos keteros pasirodė pirmojo bizono nugara. Matotaupa per tą laiką jau turėjo būti nubėgęs gerą galą upės krantu prieš srovę, į šiaurę, nes iš ten vėl atsklido jo maurojimas.

Harka, su Stipriuoju Elniu lindėjęs po vienu bizono kailiu, girdėjo, kaip asiniboinai sureagavo į jų išdaigą. Beje, jie turėjo nustebti, kad bizonai pasirodė vidurnaktį, nes nakčia bandos paprastai nekeliauja. Tačiau džiaugsmas aptikus bizonus nustelbė visus tokius samprotavimus. Kodėl gi bizonai, kieno nors pabaidyti, negalėtų keliauti ir naktį.

Iš asiniboinų stovyklos atsklido pirmas šūksnis, raginantis pradėti bizonų medžioklę.

Tariamieji bizonai turėjo elgtis labai atsargiai, kad asiniboinai jų kartais nesumedžiotų. Gudrioji Gyvatė iškišo savo dideliausią galvą su ragais iš už kalvos keteros ir taip sumaurojo, kad tikrus bizonų medžiotojus turėjo šiurpas nukrėsti. Ir tuoj pat galva vėl dingo asiniboinams iš akių. Tačiau toli viena nuo kitos pasirodė trijų bizonų nugaros ir vieno ragai. Drauge šiurpus maurojimas pasigirdo apačioje, slėnyje. Tai Matotaupa stengėsi.