Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Tai bus jie, — spėjo Stiprusis Elnias ir dar kartą įtraukė oro, norėdamas patikrinti. Jis džiaugėsi, kad galės rasti bebrų medžiotojus, nes saulė jau buvo vakaruose ir diena baigėsi. Virš upės plaukė debesys. Vėjas pūtė iš rytų, nešdamas dūmų kvapą.

Harka pažvelgė į draugą. Jis norėjo sužinoti, kaip šis mano elgtis. Stiprusis Elnias pažinojo tuodu medžiotojus, jam turėjo būti aišku, ką daryti. Pirmiausia, aišku, reikėjo įsitikinti, ar iš tikrųjų jų ieškomi žmonės sėdi prie laužo pavandeniui nuo jų.

Stiprusis Elnias pasakė, kad jis liks prie arklių, o Harka gali eiti į žvalgybą. Didelės bebrų užtvankos, prie kurių jaunasis siksikas manė rasiąs medžiotojus, buvo gale to siauro tarpeklio, kuriuo dabar tekėjo upė.

Harka mielai ėmėsi šio uždavinio, jis manė, jog visai teisinga, kad vėl nelieka prie arklių, mat eiti žvalgybą jam buvo daug įdomiau, negu saugoti arklius. Jis tuoj pat susiruošė. Kad būtų greičiau, pasirinko vandens kelią ir drąsiai šoko į sraunią ir gana gilią upę. Vanduo buvo labai šaltas, tad plaukti buvo menkas malonumas. Smarkiais sieksniais Harka nusiyrė tarpekliu žemyn. Čia jau buvo visai tamsu, vanduo atrodė beveik juodas. Už vieno posūkio Harka apsidairęs pamatė, kad jo draugas sakė tiesą, — visai į galą susiaurėjančio tarpeklio pakraštyje iškilusios sulig vyro ūgiu iš vandens stūksojo bebrų trobelės. Žvėreliai buvo stropiai padirbėję ir sunešę daug medžių, kurių upės pakrantėse augo nemažai. Harka taip pat jau pamatė laužą. Jis buvo nedidelis ir, rūpestingai pridengtas, švietė pro tuopų, alksnių ir karklų šakas. Ir skystus dūmus jau įžiūrėjo indėniška akis. Ten, kur baigėsi tarpeklis, buvo dar ne visai sutemę; vakaro saulės šviesoje daiktai dar buvo išlaikę spalvas.

Harka nėrė ir pasislėpė už tos bebrų trobelės, kuri buvo arčiausiai tarpeklio. Jos priedangoje jis išlipo į krantą ir ūgtelėjusia žole nušliaužė tarp brūzgynų. Radęs krūmą, kurio lapai turėjo aštrų kvapą, greit jais išsitrynė, kad neužuostų arkliai, kuriuos medžiotojai — jeigu tai buvo jie, — be abejo, buvo pririšę netoliese. Šitaip slapčia sėlino ne tik iš reikalo, bet ir iš sportinio malonumo. Jis norėjo išbandyti, ar sugebėtų netikėtai užklupti ir apgauti tuodu vyrus prie laužo. Skverbėsi per krūmus su tokiu mitrumu, kuris įgyjamas tik lavinantis nuo pat vaikystės. Jau girdėjo balsus, kuriuose nebuvo nė krislo nerimo. Atrodė, kad juodu pasakojasi anekdotus, nes vienas kelis kartus nusijuokė. Balsai nebuvo bjaurūs, tačiau ir ne per daug malonūs. Vyrai kalbėjosi angliškai, taigi ta kalba, kurią Harka buvo išmokęs praeitą žiemą, gyvendamas pas baltuosius žmones.

Indėnų berniukas pasiekė tokią krūmų vietą, iš kur galėjo apžvelgti visą mažą stovyklą. Kad prieš jį tie žmonės, kurių ieškojo, nebuvo jokios abejonės. Tai buvo du dideli tvirti bernai, dar jauni, apsitaisę odiniais drabužiais, plačiakraštes skrybėles pasidėję į šalį. Plaukai ir barzdos buvo ilgos ir tankios, iš po jų matyti tik kakta ir nosys. Nosių negalėjai nepastebėti, tokių didelių ir lenktų kaip grifų snapai. Vyrai sėdėjo vienoje, o jų arkliai rupšnojo žolę kitoje laužo pusėje. Jų buvo keturi, du jojamieji ir du nešuliniai.

Berniukas būtų mielai pasiklausęs, ką jie šneka, bet kaip tik dabar vyrai nutilo, ir vienas ėmė vartyti pelenuose kepančią mėsą. Mėsa gardžiai kvepėjo, ypač tam, kuris buvo alkanas ir ką tik išsimaudęs šaltame kaip ledas vandenyje. Į dešinę nuo Harkos kažkas kyšojo iš krūmo, galas briedžio ragų ir kailio kraštas. Tuodu vyrai buvo nudėję briedį. Vienas jų šalia savęs žolėje turėjo pasidėjęs šautuvą. Jis pasislinko arčiau prie ugnies, visai negalvodamas apie ginklą. Šis liko truputį už jo tamsiame šešėlyje. Saulė jau buvo nusileidusi.

Ši aplinkybė davė Harkai mintį iškrėsti tiems vyrams pokštą ir įrodyti, kokie jie neatsargūs. Pagaliau ne vien Harką Vilko Nugalėtoją Lokio Medžiotoją bus užklupęs briedis ir nusinešęs jo lanką. Ir kitiems žmonėms taip gali atsitikti! Harka negalėjo atsispirti pagundai ir, nors kitomis aplinkybėmis visa tai galėjo liūdnai baigtis, pagriebė šautuvą, gulintį žolėje už gardžiai kertančių mėsą vyrų nugarų, tyliai pakėlė jį ir kuo greičiausiai be garso pasitraukė. Jis pastebėjo, kad kiekvienas vyras buvo pasiryžęs sušlemšti kokius keturis penkis svarus mėsos. Jie negreit atsisuks ir ne iškart pamatys, ko neteko.

Harka nuo upės kranto nuslinko toli į pievas ir ūktelėjo kaip pelėda; tai buvo ženklas Stipriajam Elniui.

Jis greit išgirdo artėjant bičiulį su arkliais. Jaunasis siksikas vedėsi mustangus žingsniu, kad ne taip bildėtų kanopos.

Atrodo, kad vyrai prie laužo dar nebuvo nieko pastebėję. Berniukai tylomis nusijuokė. Dabar Harka liko prie arklių ir laimikio, o Stiprusis Elnias nesislapstydamas leidosi upės krantu.

— Ei, ei! Tomai! Teo! — šaukė jis.

Tai buvo jų ieškomų medžiotojų vardai.

Nuo kranto atsklido gergždžiantys abiejų barzdočių balsai:

— Helou! Helou!

Abu vyrai išėjo iš už medžių ir krūmų ir ėmė gestikuliuoti. Harka vakaro sutemose atpažino jų siluetus ir nuėjo su mustangais prie laužo. Stiprusis Elnias nubėgo priekyje, ir Harka išgirdo, kaip jie garsiai sveikinasi.

— Tai tau gražiausia. Vado sūnus. Iš kur tu atsiradai? Kur jūsų palapinės?

Stiprusis Elnias jiems kažką atsakė daug tyliau, ir Harka jo žodžių negalėjo suprasti. Tačiau medžiotojai, atrodo, tiek suprato juodakojų kalbą, kiek tokioje atkampioje vietoje reikėjo jų profesijos žmonėms, ir vėl garsiai atsakė:

— Po šimts velnių, čia tai bent! O kurgi tavo draugas?

Harka užšoko ant širmio ir likusį galiuką atlėkė šuoliais, už pavadžio vesdamas keršį. Abu medžiotojai labai atidžiai žiūrėjo, kas ten atjoja.

— Po perkūnais, dvi lūšys, dvi lūšys! Tai jūs lūšis medžiojote? Vaikai, vaikai! Ak, ir šautuvą turi tavo draugas! Čia jau kas kita!

Harka vos susilaikė nenusikvatojęs.

— Eime prie laužo! — pasakė jis angliškai abiem barzdočiams. — Aš parodysiu jums tą šautuvą!

— Puiku, puiku, parodysi šautuvą! Tu, žinoma, juo labai didžiuojiesi, toks jaunas indėnukas, o jau turi šautuvą! Eikšekit! Mes turime išsikepę briedienos, už visą savaitę galėsite prisivalgyti.

Abu barzdočiai ir berniukai su mustangais nudrožė į stovyklą. Tomas ir Teo pakurstė ugnį, kad būtų kiek šviesiau. Tada Harka priėjo prie vieno jų, atkišo šautuvą ir pasakė:

— Šį šautuvą dovanoju savo vyresniajam baltaveidžiui broliui. Visam laikui!

— Betgi po šimts velnių, vyruti, gal tau protas pasimaišė? Tau nevalia dovanoti šautuvo! Tai brangus daiktas! Ką tau tėvas pasakys! Labai ačiū, tačiau nereikia, ne, už gabaliuką briedienos niekas šautuvo neatiduoda. Šitas indėnukas nesupranta, ko vertas toks daiktas, visiškai nesupranta! Nereikia, pasilik sau šitą pyškalą! Aš turiu savo! Antro man nereikia! Lygiai tokį turiu kaip šitas. Kaip du vandens lašai panašų... palauk, aš tau parodysiu savąjį!

Vyresnysis barzdočius ėmė ieškoti po žolę.

— Kad jį kur šunes, po perkūnais, čia buvo šautuvas, kur tu jį nukišai, Teo?

— Niekur nenukišau, niekur, Tomai! Tu gimei valanda anksčiau už mane, todėl jau esi senas!

— O tu gimei valanda vėliau, todėl esi toks nesubrendęs! Žalias esi, visiškai žalias! Būk malonus, žvilgtelėk čionai — ar nematai nulenktų žolių ir žymės smėlyje, kur gulėjo buožė? Nagi duok trumpam savo šautuvą, vyruti, aš noriu Teo šį tą parodyti! Žvilgtelėk čia, geltonsnapi, — kai padėjau šautuvą, jis tartum čia buvęs! Taip ir mano šautuvas čia gulėjo, o kur jis dabar?!